Apie tai, kas padėtų sėkmingai įveikti tautinių mažumų, ypač lenkų, integracijos iššūkius bei kaip ir kodėl reikėtų iš naujo pažvelgti į užmarštin grimztantį romų genocido atminties klausimą, diskusijoje „Konkurso pamokos. Tautinių mažumų integracija – pažinti ir pripažinti“, kurią organizavo Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kalbėjosi istorikai, ekspertai bei tautinių bendrijų atstovai.

Naujos tradicijos pradžia

Diskusijos dalyvius susėsti prie vienos stalo pokalbiui visuomenei jautria tema paskatino TMD rengtas konkursas, kurio dalyviai – Lietuvos ir užsienio aukštųjų mokyklų studentai, – savo baigiamuosiuose mokslo darbuose nagrinėjo tautinėms mažumoms itin aktualias temas ir pateikė svarbių įžvalgų.

„Esu labai dėkinga konkurso dalyviams, baigiamųjų darbų autoriams, bei žmonėms, kurie šiuos darbus skaitė; tiems, kurie sutiko ateiti ir pasikalbėti. Ieškome bendravimo formų, kurios būtų patrauklios ir įdomios ne tik valstybės institucijoms ir tautinėms bendrijoms, bet ir mokslo pasauliui“, – kalbėjo TMD direktorė dr. Vida Montvydaitė. Įstaigos vadovė tikisi, kad šių metų konkursas pažymėjo naujos tradicijos pradžią. Ji džiaugėsi, kad TMD iniciatyva sulaukė didelio jaunųjų tyrėjų susidomėjimo: konkursui pateikta 14 bakalauro baigiamųjų darbų, keturi magistro darbai ir dvi daktaro disertacijos. Darbai parengti lenkų, anglų, vokiečių bei lietuvių kalbomis.

„Dažnai tenka išgirsti, kad akademinė bendruomenė darbuojasi savo srityje, atsakingos valstybės institucijos taip pat dirba savo darbus, bet pasigendama aktyvaus bendradarbiavimo. Sieksime šią spragą užpildyti ir suartinti specialistus, dirbančius tautinių mažumų integracijos srityje, – kalbėjo TMD vadovė, pažymėdama, kad jaunųjų tyrėjų darbus ketinama publikuoti mokslo leidinyje.

Romų genocidas: kodėl nevalia pamiršti?

1–ojoje nominacijos grupėje už apgintą baigiamąjį bakalauro studijų darbą konkurso premija skirta Aurėjai Jutelytei, kurios darbo tema – „Lietuvos romų genocido atmintis kaip atminties kūrėjų veikimo laukas“ (VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, darbo grupės vadovė dr. Dovilė Budrytė).

Komentuodama darbo autorės pateiktas įžvalgas, kad Lietuvoje egzistuoja tam tikras vakuumas, kuris supa romų tautos istoriją ir patys romai apie jį kalba nedaug, Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotoja dr. Vilana Pilinkaitė Sotirovič sakė: „Romai nekalba apie genocidą, nes yra daug kitų dalykų, kuriuos turi spręsti šiandien – tai išgyvenimo klausimai. Neigiama nuostata romų atžvilgiu nekinta – nenorima jų kaimynystėje, darbe, nenorima jiems nuomoti būsto, dirbti su jais. Tai rodo pačios visuomenės stereotipinį matymą bei valstybės institucijų neįsitraukimą keliant jų problemą.“

Alekso Jauniaus nuotr.

Mokslininkė atkreipė dėmesį, kad romų įvaizdis šalies žiniasklaidoje yra labai neigiamas ir dėl to dalį atsakomybės turi prisiimti pati visuomenė. „Reikia galvoti ne ką romai turi daryti, bet ką mes, kaip daugumos visuomenė, galime daryti“, – sakė ji.

Lietuvos istorijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, istorikas prof. Arvydas Nikžentaitis pabrėžė, kad Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, romų genocido klausimas viešajame diskurse imtas kelti ne taip jau seniai.

„Didžiausia diskusija apie romų genocidą kilo XXI amžiuje, Berlyne pastačius paminklą holokausto aukoms, – teigė jis ir pridūrė, kad šių dienų visuomenėje romų tragedijos atminimas nemenkina kitų tautų holokausto atminties. Pasak prof. A. Nikžentaičio, kalbėjimas apie svetimas tragedijas plečia tautos suvokimą ir yra vienas svarbiausių fundamentų tautinių mažumų integracijai ir įvairių tautų sugyvenimui.

Istoriko nuomonei pritarė ir Mykolo Romerio universiteto Baudžiamosios teisės ir proceso instituto profesorius, Lietuvos lenkų mokslininkų draugijos pirmininkas Hendryk Malevski: „Apie romų gyvenimą Europoje kalbama nepakankamai. Tautos genetinė atmintis yra stipri, jie tą žino, jaučia, bet ne visuomet tuo dalijamasi. Romai – tai taboras ir narkotikai... Ši tauta buvo stigmatizuota nuo viduramžių, tam tikras stigmatizavimas išliko ir mūsų galvose. Kai matysime ne tik tą vieną atspalvį, galėsime galvoti apie sėkmingesnę integraciją“, – teigė jis.

Lenkų tautinė mažuma: kas slypi už stereotipų

Itin aktyvias diskusijas sukėlė baigiamųjų darbų, parašytų lankų tautinės mažumos tema, aptarimas.

Premijos 2-oje nominacijos grupėje – už apgintą baigiamąjį magistro studijų darbą „Įsivaizduojama etninė demokratija: lenkų tautinės mažumos atsakas į Lietuvos valstybės valdymą“ apdovanotas Karolis Dambrauskas (Vidurio Europos universitetas Budapešte, magistrinio darbo vadovai: András Kovács ir Luca Váradi) ir specialiąja vertinimo komisijos premija už baigiamąjį darbą tema „Valstybė, mažesnė už savo teritoriją: kovos dėl valstybinio tapatumo Šalčininkų krašte“ apdovanota šiuo metu Oksfordo universitete studijuojanti Marija Norkūnaitė (VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, darbo vadovė prof. Ainė Ramonaitė).

Abiejų autorių darbuose buvo nagrinėjamos problemos ir nuostatos, su kuriomis susiduria lenkų tautinės mažumos atstovai Lietuvoje bei jų požiūrio ir tautinės tapatybės atspindžiai atliktuose tyrimuose.

Diskusijoje dalyvavusi ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto profesorė, vyriausioji mokslo darbuotoja prof. dr. Irmina Matonytė teigė, kad natūralu, jog viešajame diskurse dominuoja tos grupės, kurios yra skaitlingiausios. „Tautinės mažumo suprantamos kaip tie, kurie nėra lietuviai. Rinkėjų aktyvumas pietryčių Lietuvoje yra labai didelis, tai emocinė santykio su valstybe išraiška“, – pastebėjimais dalijosi mokslininkė.

Tai, kad Lietuvos pietryčių regione esama tam tikrų įtampų, pripažino ir dr. V. Pilinkaitė Sotirovič. Anot jos, tokia situacija turi akivaizdžias priežastis: „Toks santykis tarp lietuvių ir lenkų Pietryčių Lietuvos regione susiformavo dėl to, kad nesidomėjimas ir nepasitikėjimas yra labai gajus. Iš tyrimų metu respondentų atsakymų matyti, kad jiems sudėtinga dalyvauti valstybės gyvenime. Tyrimai rodo ryšių nepastovumą ir fragmentiškumą.“

Mokslininkė priminė, kad Pietryčių Lietuvos gyventojų sociologiniai identiteto tyrimai atskleidė, jog daugiau nei 80 proc. lenkų identifikuoja save būtent su šia teritorija ir Lietuva, tad jų noras jaustis ir būti valstybės dalimi nėra spekuliatyvus.

Vilniaus ir Šalčininkų rajonai – ta pati Lietuva

Itin atvirai apie Lietuvos lenkų problemas kalbėjo prof. H. Malevski: „Mano supratimu, Šalčininkų ir Vilniaus rajonai taip pat yra Lietuva. Šis klausimas man labai aktualus, nes daugiau nei 60 metų esu lenkas, gyvenu Lietuvoje, moku mokesčius. Situacija – nevienareikšmiška, turime problemų.

Anot jo, įtampos sumažėtų, jei būtų priimti tautinėms mažumoms tokie svarbūs sprendimai, kaip lenkiškų raidžių rašymas asmens dokumentuose. „Jei būčiau lietuvis, sakyčiau – leiskime, tegul rašo, kiek jų (asmenų, norinčių pasikeisti asmens dokumentus – aut. past.) ateis? Šimtas ar du – iš dviejų šimtų tūstančių. Juk tai atima laiko ir kainuoja, o jei žmogus turi verslą, ilgai užtruks, kol viską nauju vardu perregistruos. Tai dirbtinė problema“, – kalbėjo profesorius.

Prof. H. Malevski pabrėžė, kad dažniausiai sėkmingam dialogui trukdo įsišakniję stereotipai, glūdintys mūsų pačių pasąmonėje: „Vienas tokių, kad lenkai nori užimti Vilnių ir vos ne visą Lietuvą, bet net 90 procentų Vroclavo gyventojų net nėra buvę Lietuvoje ir labai palaikė Lietuvos nepriklausomybės siekį. Žinoma, čia neatsietina ir milžiniška žiniasklaidos jėga: po tam tikrų procesų požiūris į lenkus, nieko nenoriu įžeisti, buvo tik šiek tiek geresnis nei į romus.“

Naujas galimybes atveria bendravimas

Apibendrindama diskusiją, TMD vadovė dr. V. Montvydaitė akcentavo, kad tokie susitikimai reikalingi ne tik tautinių bendrijų atstovams ir valstybės institucijoms, – jie tampa puikia platforma keistis informacija ir su akademinės bendruomenės atstovais.

„Būtina kalbėtis apie tai, ką vieni žino, o kiti jaučia. Tokį darbą ir jo naudą sunku išmatuoti, juk kalbame apie žmonių gyvenimo kokybę, jų jausenas, – tai nelengva įvertinti rodikliais, bet bendravimas atveria naujas galimybes ir padeda įveikti daug iššūkių“, – sakė ji ir pridūrė, kad TMD aktyviai remia nevyriausybinių organizacijų veiklą, susijusią su tautinių mažumų integracijos projektais, jų įgyvendinimui skiriamas finansavimas.

„Itin skatiname įvairius susitikimus ir draugystę tarp įvairių savivaldybių ir miestų. Važiuokite, pažinkite vieni kitus, ir baimės, kylančios iš nežinojimo, tikrai bus kur kas mažiau“, – sakė TMD vadovė dr. V. Montvydaitė.