Tarnyba kariuomenėje – žingsnis į ateitį

Ovidijus Rakštelis – charizmatiškas vaikinas iš Ignalinos, praėjusių metų spalį išėjo atlikti tarnybos į kunigaikščio Vaidoto mechanizuotąjį pėstininkų batalioną, o liepos 7 d. ją pabaigė. Devyniems mėnesiams iškeitęs stilingus marškinėlius į maskuojamąją uniformą, Ovidijus teigia, kad kariuomenė, ypač jaunesnio amžiaus žmonėms, yra tvirtas žingsnis į ateitį, nes po tarnybos išeini pasiruošęs fiziškai ir psichologiškai.

– Kokios buvo pirmosios mintys, kai pamatėte savo pavardę šauktinių sąraše?

– Iš pat pradžių net nepatikėjau, kad esu sąraše. Pirmiausia apie tai man pranešė sesuo, o tuo metu buvau jau beveik 26-erių. Pagalvojau, kad taip negali būti, bet vėliau pats pažiūrėjau ir vis tiek buvo keista, kad tokių metų dar išvis šaukia į kariuomenę. Kiek pagalvojęs ir nusiraminęs pamaniau, kad nieko baisaus nebus, ateisiu ir atitarnausiu.

– Ko tikėjaisi ateidamas į kariuomenę?

– Tikėjausi, kad kiekvienas atėjęs kažkuo pasikeis. Aš tuo ir įsitikinau, nes jau dabar jaučiu, kad mano požiūris į gyvenimą visiškai kitoks. Čia vis tiek esi ugdomas kitaip: disciplina, režimas, nuosekli dienotvarkė, o tai formuoja žmogaus savybes tokias kaip punktualumas bei pagarba kitiems. Manau, kariuomenė yra ypač naudinga jauniems asmenims, kurie išmoksta ne tik šių bruožų, bet ir tvarkos, moralinių vertybių. Iš tikrųjų, tie devyni mėnesiai yra žingsnis į ateitį – tu išeini į gyvenimą pasiruošęs sunkumams tiek fiziškai, tiek psichologiškai.

– Kaip jautėtės pirmąkart atvykęs į dalinį?

– Kai pačią pirmą dieną atvykau į Ruklą, visi buvome pasimetę: kareivinės, šarvuočiai, sunkvežimiai, vaikščiojantys kareiviai. Pats visiškai nežinojau, kas čia bus, kaip aš čia gyvensiu. Žinoma, yra visokių istorijų, kurios nuteikia vienaip ar kitaip. Bet po truputį pradedi adaptuotis ir ta nežinomybės baimė dingsta. Kiek vėliau kalbėjau apie tai su tarnybos draugais ir visi sutiko, kad pačioje pradžioje jaudulys dėl nežinomybės buvo kiekvienam.

– Kiek laiko truko adaptacija kariuomenėje?

– Kalbėdamas iš savo patirties sakyčiau, kad maždaug mėnesį. Kol susirenki ekipuotę, susitvarkai visus dokumentus, gauni reikalingas žinias, kaip viskas vyksta, – laiko praeina tikrai nemažai. O paskui, kai jau viskas gerai, žinai, ką ir kaip turi daryti, – nelieka jokių problemų.

– Koks buvo įsimintiniausias momentas tarnybos metu?

– Įsimintiniausio išskirti negalėčiau, nes buvo tikrai ne vienas – daug tokių įvykių atsitinka kariuomenėje. Buvo pratybos "Juodoji strėlė 2019", kurių metu savaitę gyvenome netoliese Kaišiadorių esančiame miške: kasėme apkasus, vykdėme kovinius manevrus, o laisvesnes minutes leidome kartu su būrio draugais.

Tačiau dar ilgai atsiminsiu vieną įvykį, po kurio visa mano kuopa išmoko labai svarbią pamoką – netinginiauti. Apie 9 val. ryto visi išėjome sportuoti su kuopos paramediku. Skirtingose grupelėse bėgome krosą, o kai pamatėme, kad mūsų atsakingo kario nėra – nusprendėme patinginiauti. Na, kaip tyčia, paramedikas mus pagavo, šiek tiek užpyko ir tiek. Kiek vėliau grįžome į kareivines, persirengėme uniformas ir ilsėjomės, kai staiga išgirstame komandą rikiuotis. Priekyje atsistojęs kuopos paramedikas nepatenkintu balsu liepė visiems vėl persirengti sportinę aprangą, nes eisime sportuoti! Na, tada ir pasportavome taip, kad niekas daugiau nedrįso išsidirbinėti. Tai labiausiai įstrigo.

– Ar tarnybos metu buvo minčių, kad kariuomenėje jums ne vieta?

– Tik vieną kartą. Viskas buvo labai keista, nes, pradėjus tarnybą, man jau buvo beveik 26-eri, o didžioji dalis vadų – jaunesni. Ir, žinoma, reikėdavo daryti viską pagal nustatytą tvarką, savivalės būdavo labai mažai. Tad tada ir pagalvojau, kad kariuomenė ne man.

Kai pačią pirmą dieną atvykome į Ruklą, visi buvome pasimetę: kareivinės, šarvuočiai, sunkvežimiai, vaikščiojantys kareiviai.

– Kuris metų laikas buvo sunkiausias?

– Atvirai šnekant, ruduo buvo sunkiausias etapas, bet labiau tik psichologiškai. Šiaip ar taip tarnyba mums prasidėjo rudenį: nieko nemokėjome, nieko nežinojome, viskas atrodė neįprastai, todėl ir buvo sunkiausia.

– Jei galėtum susitikti su savimi mėnesį prieš tarnybos pradžią, ką pasakytum?

– Aš pasakyčiau, kad drąsiai eitų į kariuomenę. Iki dabar stebiuosi, kai savaitgaliais susitinku su draugais ir jie vis man kartoja, kaip stipriai pasikeičiau į gerąją pusę.



NAUJAUSI KOMENTARAI

visi beretiniai zombiai-į šungrybio legionus!

visi beretiniai zombiai-į šungrybio legionus! portretas
gražių paveiksliukų galerija: liaudiesmenas.livejournal.com

Pilietis

Pilietis portretas
Aš savanoris ir tuo didžiuojuosi!

Anonimas

Anonimas portretas
Primityvi ir vemti verčianti militaristinė propaganda. Jei tai būtų privataus verslo reklama, tai tas verslas bankrutuotų. Amerikiečių, vokiečių ir kitų didingų tautų vyrai kuria didžiausius pasaulio verslus, užkariauja kosmosą, kuria dirbtinį intelektą visai be jokių šauktinių. O pas mus - nuobodu, zirzena musės, miškas ūkanoja... Ir garsiai skamba Stalino laikų militaristinė propaganda. Nuorodas ir platesnį aptarimą galima rasti, guglinant žodžius apie mokslą-studijas-ekonomiką.
VISI KOMENTARAI 25
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių