Tamsios lietuviško verslo ištakos: arba gražiuoju susitarkime, arba mes maišysime

Šiomis dienomis knygynus pasiekusiame knygos papildyme – ir daugybė naujų, intriguojančių faktų, kuriuos pateikė buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas.

Žinomas visuomenininkas A.Zuokas pasakoja, kad jo pirmasis susidūrimas su Dariumi Juozu Mockumi įvyko per Lietuvoje smarkiai praūžusį privatizavimą.

"Tai buvo 1990-ųjų pradžia, kai superki čekius ir dalyvauji aukcionuose, – prisimindamas knygoje "13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių" kalbėjo A.Zuokas. – Tuo metu kartu su kolegomis nusipirkome čekių ir privatizavome du objektus netoli Operos ir baleto teatro – kanceliarinių prekių ir optikos parduotuves. Viena iš jų iki šiol priklauso mano įmonei. Kai turėjome dalyvauti pirkime, pamenu, atėjo Dariaus žmonėmis prisistatę asmenys ir pasakė: "Arba gražiuoju susitarkime, arba mes maišysime." Neturėjome jokios patirties. Apskritai, buvo savotiškas laikotarpis. Bet turėjau partnerius, kurie buvo labiau suvokiantys to meto realijas. Tada mes turėjome susimokėti už tai, kad paprasčiausiai jie mums netrukdytų... O trukdymas buvo toks, kad vis ateina kažkas ir pasiūlo neadekvačią kainą, tiesiog neperka arba kitomis priemonėmis trukdo parduoti. Tuo metu mes nežinojome, ką ir kaip jie gali, bet buvo aišku, kad jie tikrai kažką gali. Sakyčiau, jie buvo labai aktyvūs tuometinio laukinio privatizavimo dalyviai visoje Lietuvoje."

Pirmas susikirtimas

1994–1995 m. susikirto D.J.Mockaus ir A.Zuoko verslo reikalų interesai. Dvikova buvo išties arši. Jos baigtį sunkiai ryžosi prognozuoti netgi į šią kovą ne savo noru įtraukti aukščiausio lygio šalies teisininkai.

"Šis susidūrimas prasidėjo tada, kai viena mano įmonių supirko bendrovės "Vaiva" akcijas. Tai buvo parduotuvė, esanti Gedimino prospekte 44. Dabar šiose patalpose veikia "Aprangos" drabužių išparduotuvė. Tada mūsų įmonė supirko 49 ar beveik 50 proc. akcijų iš darbuotojų ir staiga atsirado Darius su "Status" firma. Jie supirko kitą pusę akcijų. Viskas vyko žaibiškai", – prisiminė buvęs sostinės meras A.Zuokas.

Kadangi abi pusės valdė vienodą akcijų kiekį, tad natūralu, kad vieną dieną atsirado pasiūlymas minėtą objektą nupirkti už ypač didelę kainą. Bet visgi sandoris neįvyko. Tada A.Zuokas tiesiai šviesiai D.J.Mockui pasiūlė: "Susėdame normaliai prie stalo, pasidaliname 600 kvadratinių metrų ploto parduotuvę per pusę ir toliau sėkmingai tęsiame savus darbus." Tačiau būsimasis "MG Baltic" prezidentas nesutiko. Galima sakyti, kad atkakli kova persikėlė į ne vienerius metus trukusius teismo procesus, kurie abiem pusėms ne tik paplonino pinigines, bet ir gerokai išsekino nervus.

"Jie aiškiai leido suprasti, kad paims viską, – prisiminė A.Zuokas. – Pradėjo teisminius procesus prieš mus, akcijų pardavimų ginčus. Teismo paskelbtų sprendimų buvo aibė. Buvo toks periodas, kad vieną teismą mes laimėdavome, kitą – jie. Visa tai truko net kelerius metus."

Jau nepriklausomybės pradžioje aktyviai verslu užsiėmęs A.Zuokas kartu su partneriais pavargo nuo alinančio teismų maratono, todėl kartu su advokatu Jauniumi Gumbiu pasiprašė susitikimo su D.J.Mockumi, tačiau bendravimas iš pat pradžių nepaliko jokių prošvaisčių būsimai taikai.

Jie aiškiai leido suprasti, kad paims viską. Pradėjo teisminius procesus prieš mus, akcijų pardavimų ginčus.

"Tada mums įstrigo tai, kad Darius net nepakilo nuo savo krėslo. Jis nesiteikė atsistoti. Net rankos neištiesė, leisdamas suprasti, kad esame tokie maži ir neturime jokio balso. Tąsyk aš išgirdau pamokslą, kurio rimtai nepriėmiau, bet prisiminiau gerokai vėliau, kai jau tapau Vilniaus meru. Pamenu, jis ėmė aiškinti, kad yra vilnietis ir čia kažkokie, atvažiavę iš kaimų, nedarys savo tvarkos Vilniuje. Tai buvo bandymas parodyti statusų skirtumus. Bet mes tą "Vaivos" privatizavimą išsprendėme gana netikėtai", – pasakojo A.Zuokas.

KGB šešėlis

Jis teigė, kad tuo metu D.J.Mockaus ir partnerių interesais rūpinosi anuomet stambios verslo grupės "Status" advokatai. Šiai kompanijai vadovavusį Vladą Bieliauską su juo susidūrę žmonės prisimena kaip agresyvų, įžūlų, nenuspėjamą, bet ir labai pažeidžiamą. Pats V.Bieliauskas visuomet atkakliai tvirtino, kad sukaupė kapitalą tarpininkaudamas perkant ir parduodant nekilnojamąjį turtą. Bet jo aplinką narplioję žurnalistai pastebėjo, kad tiek V.Bieliauskas, tiek jo buvę ilgamečiai bendražygiai praeityje turėję glaudžių sąsajų su KGB. Žiniasklaidoje skelbta, kad netgi pagrindinis V.Bieliausko teisininkas ir dešiniąja ranka laikytas Sigitas Živoltas (miręs daugiau kaip prieš dešimtmetį) – taip pat buvęs KGB agentas.

Kadaise vienas spaudos leidinys apie nekilnojamojo turto agentūrą "Status" rašė kaip "apie Rusijos žvalgybos priedangą Lietuvoje". Kai kurie Valstybės saugumo departamento šaltiniai skelbė, kad per šią firmą buvo pasisavintas valstybės turtas, privatizuoti KGB konspiraciniai butai. Tuomet VSD atliko kratas "Status" agentūroje, jos dukterinėse firmose, vadovų ir akcininkų butuose. Per šias kratas surado neperšaunamų liemenių, elektros šoko prietaisų, kilnojamų ir stacionarių radijo stočių, pikantiško turinio dokumentų.

"Keletą kartų teko bendrauti su V.Bieliausku. Jis man paliko gana agresyvaus ir įsitempusio žmogaus įspūdį. Pamenu, virš jo nugaros biure kabėjo Rytų kovos menų kardai. Manau, kad ne vien aš ten apsilankęs pajutau keistą įtampą, nes neaišku, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis tuos kardus galėjo išsitraukti ir savaip panaudoti. Mes priėjome aiškią išvadą, kad "Status" bosas buvo artimai susijęs su KGB. Galbūt jis turėjo priėjimą prie svarbių duomenų apie kai kurių teisėsaugos institucijų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, tyrėjų biografijas. Būtent po to jie sulaukdavo gana keistų sprendimų, kurie mums būdavo tiesiog sunkiai suvokiami", – prisimindamas tuometines kovas teismuose kalbėjo A.Zuokas.

Keisčiausia, kad V.Bieliauskas, pardavęs garsų, pačiame sostinės centre Gedimino prospekte esantį "Vaikų pasaulio" pastatą, mažiau nei po metų buvo rastas nusišovęs savo namuose Vilniuje. "Netikiu tariama V.Bieliausko "savižudybe". Galvoju, kad ši mirtis – tai kelių artimiausios aplinkos žmonių interesas, – taip šiandien apie "Status" boso mirties aplinkybes kalba neblogai jį pažinojęs buvęs KGB darbuotojas. – Pirmiausia, V.Bieliauskas buvo "pasimaišęs" dėl ginklų. Jis kaupė ginklų albumus, gerai žinojo technines charakteristikas. Apskritai, buvo aistringas ginklų specialistas. Kad išmanantis žmogus sau į galvą šautų "Margolin" pistoletu, keistas reikalas. Be to, tokiu atveju ginklą prie galvos reikėtų pridėti 90 laipsnių kampu. Taip nusižudyti galėjo tik aukštaūgis vyras. Juk V.Bieliauskas buvo gana žemo ūgio, jo rankos trumpos. Ir šiaip būta visokių keistų sutapimų, neatitikimų, kurie šio asmens mirtį paaiškina kaip iš anksto kruopščiai suplanuotą žmogžudystę."