Šiandien Seime daug turtingų begėdžių
Šeštadienio interviu apie gyvenimą, būtį, buitį ir pomėgius
Buvęs advokatas Narcizas Liudvikas Rasimavičius dabar gyvena sodyboje tarp Palangos ir Šventosios, ramiai sau leidžia pensininko dienas ir filosofo žvilgsniu stebi aplinkinį pasaulį. Ir nieko čia įmantraus nepasakyta: visa, kas supa mus, ir yra pasaulis.
Koks jis, tas pasaulis, šiandien buvusiam vienam iš Klaipėdos Sąjūdžio lyderių, nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo signatarui, garsiam advokatui ir apskritai protingam bei puikiam žmogui?
Kalbamės su Narcizu Rasimavičiumi Vasario 16-osios išvakarėse.
- Kiek metų teko advokatauti? Ar nesigailite pasirinkęs teisininko specialybę?
- Verčiausi advokato praktika daugiau kaip keturiasdešimt metų. Šiandien tikrai džiaugiuosi, kad esu pokario vaikas, pats savo akimis matęs, kaip į Lietuvą atėjo sovietai. Mane mokė dar nepriklausomos Lietuvos mokytojai, universitete skaitė paskaitas daug vakarietišką išsilavinimą turėjusių profesorių ir dėstytojų. Pagaliau mokymo programos irgi buvo kiek kitokios negu šiandien, tad mes studijavome teisės principus, o ne kalėme įstatymus. Mus mokė, kad teisininko pareiga – ne saugoti įstatymus, o žiūrėti, kad visi taikytų įstatymus nepažeisdami teisės principų. Taigi mūsų kartos ir jaunesnių teisininkų dažni nesutarimai nėra tik kartų klausimas. Advokatūra, kaip žinia, gerai mokama specialybė. Neslėpsiu, kad į tai irgi žiūrėjau pasirinkdamas advokato darbą. Jį dirbdamas, įsigijau didžiulį gyvenimo patyrimą, nes – ar tai būtų baudžiamieji, ar civiliniai procesai – visada susiduri su žmogaus bėda. Taigi bendravau su vagimis, žagintojais, smurtautojais ir net žmogžudžiais. Ir nepamenu, kad kada nors būčiau tapęs jų bendrininku. Kada advokatas tokiu tampa – jis jau ne advokatas.
- Buvote ir politikas – aktyvus Sąjūdžio veikėjas, Seimo narys ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo akto signataras. Kokį patyrimą atsinešėte iš didžiosios politikos? Ar nesigailite buvęs politikas?
- Kaip pokario vaikas mačiau daug baisenybių, mačiau žmonių į Sibirą vežimus, mačiau gyvus partizanus, o vėliau Kalvarijos aikštėje išniekintus jų kūnus, mačiau žuvusių stribų laidotuves, tad Sąjūdis man buvo nuo vaikystės. Studijuodamas gerai susipažinau su diplomatijos istorija, su tarptautine ir konstitucine teise, taigi jau tada neblogai žinojau Teherano, Krymo, Potsdamo konferencijų medžiagą, Niurnbergo procesą, tad ir teoriškai ruošiausi tam momentui, kada Lietuvai bus duotas šansas atgauti nepriklausomybę. Jis atėjo, ir aš nedvejodamas įsiliejau į Sąjūdį. Ne tas lėmė, kad mes pasirašėme Nepriklausomybės aktą. Tai tiesiog atsitiktinumas. Lietuvos esamą padėtį nulėmė tai, kad sugebėjome per tuos dvejus metus sukurti visas valstybingumo institucijas, pasiekti pasaulio pripažinimo, pasirašyti labai svarbią sutartį su Jelcino Rusija, pagaliau – parašyti Lietuvos Konstituciją, paruošti jau Seimo rinkimų įstatymą ir paleisti Aukščiausiąją Tarybą – kad būtų išrinktas naujas Seimas ir pagal naują konstituciją pradėtų gyventi Lietuvos žmonės. Dabar viskas priklausė tik nuo jų – ką išsirinks, taip ir gyvens. Patirtis rodo, kad iki šiol lietuvis daug skiriasi nuo latvio ar esto. Ten seniausiai sugrąžinta žemė savininkams, ten nėra tokios gausios biurokratijos, kad ir mokant mokesčius ar deklaruojant turtą, ten niekam net į galvą neateina savo parlamentarus niekinti, nes žino, kad jie patys juos ir išrinko, ten ir gyvena geriau. Taigi kalti daug kur esame patys. Į politiką daugiau eiti nenorėjau, nes tai, kas buvo man likimo skirta, – padariau. Valstybės laivas plaukia irkluojamas ir kairės, ir dešinės irklais. Atvirai pasakysiu, kad net nežinau, kuri pusė man artimesnė. Tad jeigu kas paklausia patarimo ar pats manau, kad jį galiu duoti – patariu abiem pusėms, o vertinu tuos, kurie ir iki šiol sudėtingoje Lietuvai situacijoje kovoja už nepriklausomybės išsaugojimą. Tada mane dažniau galima pamatyti tarp dešiniųjų.
- Graikai dar andai politiką įvardijo valstybės valdymo menu. Žmonės šiandien politikus pašiepiamai vadina politikieriais prie valdžios lovio, o pačią politiką – lengviausiu būdu pragyventi. Kaip jūs apibrėžtumėte tas sąvokas?
- Apibrėšiu taip, kaip mane mokė. Politika – tai darbas tų, kurie sėdi valdžioje ją išlaikyti, o tų, kurie jos siekia – pašalinti iš valdžios esančius ir užimti jų vietą. Žinoma, metodai turi būti demokratiški ir teisėti. Pas mus iki šiol maišomos sąvokos, kad, girdi, gyvename teisinėje valstybėje. Ir Bismarko Vokietija buvo teisinė valstybė, bet ji nebuvo demokratinė. Taigi politikas demokratinėje valstybėje gali naudotis teise tik tiek, kiek tai nepažeidžia kitų teisėtų interesų. Politikas toli gražu gali būti ne kiekvienas. Tam reikia būti ambicingam, gal net ir kiek garbėtroškai, gerai mokėti vertinti faktus, būtent faktus, o ne įrodymus, kas jau yra teismų reikalas. Ir, žinoma, būti doram. Ar tokius žmones renka – patys matome.
- Per buvusio prezidento Rolando Pakso apkaltą kieno pusėje buvote?
- Buvau toje pusėje, kur nusvėrė faktai. Dar iki šiol šis žmogus kalba apie tai, kad nebuvo įrodymų. Kaip jau minėjau, politikoje sprendimai priimami remiantis faktais, o ne įrodymais. Kaip būtų atrodęs, pvz., Čerčilis, jeigu žvalgybos duomenis iš Vokietijos būtų vertinęs tik tada, kada jie paremti pagal Britanijos teisę surinktais įrodymais. Mat faktas nuo įrodymo tuo skiriasi, kad, norint faktą padaryti įrodymu, reikia jį tinkamai procesualiai įforminti. Taigi skirti žmogui kriminalinę bausmę be įrodymų, t.y. be tinkamai pagal teisės normas surinktų faktų, negalima. Bet, priimant politinius sprendimus pašalinti iš valdžios Paksą, faktų buvo per akis. Tiesiog būtų nusikalstama prieš valstybę elgtis kitaip. Taigi aš buvau valstybės interesų pusėje.
- Kaip vertinate dabartinį Seimą ir Vyriausybę? Jūsų nuomone, ar ilgai išsilaikys ši koalicinė Vyriausybė?
- Į Seimą atėjo daug begėdžių, turtingų begėdžių ir ambicingų, bet be moralės politikų. Juos išrinko žmonės, nes rinkimuose jų visuomeninė nuomonė yra dievas. Dabar ir jie, ko gero, jau praregėjo, kad atėjo tie, kurie pasinaudos rinkėjų naivumu ir, skelbdami rinkėjams rūpimus šūkius, pasiims į savo kišenę tai, kas buvo skirta ne išrinktiesiems, bet rinkėjams. Ko gero, mums, lietuviams, visada saldesni svetimtaučių pažadai, tad ir susispiečia apie tokius, pamiršę bet kokią savigarbą. Tad mūsų lietuviškai kultūrai ir atstovauja mažai ką apie ją nusimanąs, o medicinai – moralę iškeitęs į instrukcijas. Būsiu cinikas, bet noriu ir tikiu, kad tokia Vyriausybė išsilaikys ilgai, vien tam, kad pagaliau tėvai ir vaikai, broliai ir seserys, kaimynai ir pažįstami pradėtų vienas kitą klausinėti, už ką tu balsavai, ir tartis, kaip balsuoti ateityje.
- Kas didžiausias šiandien Lietuvos priešas? Ar verta Adamkui per gegužės 9-ąją važiuoti į Maskvą švęsti pergalės prieš fašizmą?
- Didžiausias šiandienos Lietuvos priešas yra imuniteto rusiškam imperializmui neturintieji žmonės. Juk tik todėl su mumis vėl tos šalies atstovai bando kalbėtis taip, kaip tą darė 1939 m. Niekas negali paneigti, kad gegužės devintąją bus taip pat švenčiama vienos nusikalstamos sistemos – komunistinės – pergalė prieš kitą nusikalstamą sistemą – fašistinę. Kadangi Lietuvai abi sistemos buvo okupacinės, švęsti gali tik tie, kuriems taip nebuvo. Tai Lietuvai – visiškai ne praeities, o ateities santykių su Rusija klausimas. Tyliai, ramiai, mandagiai, bet tada Maskvoje neturėtų būti jokio Lietuvos atstovo. Tai būtų parama ir Rusijos demokratams.
- Kaip vertinate KGB rezervistų – Valstybės saugumo departamento vadovo Arvydo Pociaus, užsienio reikalų ministro Antano Valionio ir Seimo vicepirmininko Alfredo Pekeliūno skandalą?
- Girdėjau apžvalgininko V. Liaučiaus pasakymą per radiją, kad, girdi, kai tik mūsų valdininkai prisiskandalija, tuoj kaltų ieškome Rytuose. Deja, šį kartą yra kitaip. Juk nei A. Valionis, nei A. Pocius niekur neprisiskandalino. Prisiskandalino kiti su europiniais pinigais, naujų naftos tiekėjų ieškotojai, dujų kainų reguliuotojai ir t.t. Pats faktas, kad nafta Mažeikiuose nutrūko būtent atvykus “Jukos” atstovams, rezervistų bylos išlindo tada, kada reikia perskirstyti Europos pinigus, rodo, kad tai – ne atsitiktinumas. Žinoma, nebūtų to rezervo, nebūtų ir to skandalo, bet tada būtų surastas kitas. Tai rimtas signalas.
- Kitą savaitę švęsime Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Kas Jums ta šventė, kokiais prisiminimais galėtumėte pasidalinti?
- Vasario 16-oji man visada buvo Lietuvos nepriklausomybės simbolis ir, kiek pamenu, ją visada nuo mažumės vienaip ar kitaip paminėdavau. Vėliau pasitaikė proga įregistruoti santuoką būtent vasario 16-ąją, tad nuo tada švenčiau vos ne legaliai. Su šia diena ėjau į nepriklausomybės atkūrimą. Tai – mano kartos žmonių šventė. Dabar jau ateina karta tų, kuriems nepriklausomybės diena tampa kovo 11-oji, mat, atkuriant nepriklausomybę, jie tiesiogiai dalyvavo. Tai – mano sūnų karta. Aš sutinku su tais, kurie sako, kad tas datas reikia sujungti ir Lietuvos nepriklausomos valstybės pagrindine švente, minint ir abu Nepriklausomybės aktus, padaryti liepos 6 dieną.
- Kaip klojasi asmeninis gyvenimas? Kuo dabar gyvenate, užsiimate? Ar netraukia atgal advokatūra?
- Visada atsakau, kad gerai. Ir nemeluoju. Niekad neturėjau didelių ambicijų tapti turtingas, bet ir bėdžius nesu. Kiek matau, nesiskundžia ir mano sūnūs. Nuo atgimimo pradžios esu spaudoje paskelbęs per 500 straipsnių. Tad pamažu tvarkau juos, stengiuosi nepamiršti ir politikos. Džiaugiuosi žmonos rūpestingumu, kiti sako, kad sugyvename gerai, ir aš pats taip manau. Tad advokatūra man jau tik praeitis.
Naujausi komentarai