Savižudybių prevencija Lietuvoje: gelbėjimasis – skęstančiųjų reikalas?

Savižudybių mastas Lietuvoje pastaraisiais metais mažėja labai lėtai, be to, šalyje trūksta gerai organizuotos pagalbos sunkumus patiriantiems žmonėms, pasigendama sprendimų bei priemonių, galinčių padėti pakeisti padėtį, parodė savižudybių prevenciją ir pagalbą asmenims, susijusiems su savižudybės rizika, vertinęs auditas.

Pavyko sumažinti vos 1,6 procento

Anot valstybės auditorių, gyventojų mirtingumo dėl savižudybių rodiklis 2015-aisiais Lietuvoje siekė 30,41 atvejo 100-ui tūkst. gyventojų. Lietuvos sveikatos strategijoje nustatyta per ateinančius trejus metus šį skaičių sumažinti 36 proc., t.y. iki 19,5 atvejų, o 2025 metais – net 60,5 proc. – iki 12  atvejų. Tačiau nuo 2012 iki 2015 metų jį pavyko sumažinti vos 1,6 procento.

Tai reiškia, kad dalis asmenų, kuriems reikalinga pagalba, lieka neidentifikuoti, o pagalbą teikiančios įstaigos negali laiku sureaguoti ir suteikti pagalbą visoje šalies teritorijoje.

„Norint pasiekti tokius ambicingus tikslus ir padėti sumažinti didelį savižudybių skaičių, būtinas visų sektorių – sveikatos, švietimo, socialinės apsaugos ir darbo, vidaus reikalų, nevyriausybinių organizacijų – susitelkimas, kryptingi veiksmai bei Vyriausybės įsitraukimas. Auditas rodo, kad sisteminio požiūrio ir institucijų koordinuotų veiksmų planuojant, įgyvendinant savižudybių prevencijos priemones ir teikiant pagalbą su šia rizika susijusiems asmenims, šalyje vis dar labai trūksta“, – sako Valstybės kontrolės 1-ojo audito departamento direktorius Laimonas Čiakas.

Audito išvadose atkreipiamas dėmesys, kad Lietuva neturi savižudybių prevencijos strategijos ir tinkamo lygmens vienos institucijos, kuri koordinuotų savižudybių prevenciją šalies mastu, nėra patvirtintos pagalbos teikimo su savižudybės rizika susijusiems asmenims schemos.

„Tai reiškia, kad dalis asmenų, kuriems reikalinga pagalba, lieka neidentifikuoti, o pagalbą teikiančios įstaigos negali laiku sureaguoti ir suteikti pagalbą visoje šalies teritorijoje“, - pažymi auditoriai.

Taip pat išsakomos pastabos, kad šalyje nėra tokios stebėsenos ir pagalbos sistemos, kuri užtikrintų tęstinę pagalbą po bandymo žudytis. Be to, ne visi asmenys, kurie pirmieji gali susidurti su ketinančiais ar bandančiais žudytis, yra išmokyti atpažinti savižudybės riziką ir pasiūlyti pagalbą - kalbama apie sveikatos priežiūros specialistus, pedagogus, policijos pareigūnus, ugniagesius – gelbėtojus.

Pastebima, kad su savižudybės rizika susijusiems asmenims neužtikrinamas ir jiems reikalingų paslaugų prieinamumas psichikos sveikatos centruose. Specialistai daugelyje jų dirba ne kiekvieną darbo dieną ar tik dalį dienos, beveik pusėje tokių centrų specialisto konsultacijos reikia laukti tris dienas ir ilgiau. Netolygiai prieinama ir psichologo pagalba mokiniams, neidentifikuojamas psichologo pagalbos poreikis kai kurių institucijų darbuotojams.

Valstybės kontrolė paragino Sveikatos apsaugos ir Švietimo ir mokslo ministerijas imtis konkrečių savižudybių prevenciją užtikrinančių priemonių, pagerinti teikiamos pagalbos prieinamumą ir kokybę, užtikrinti psichologinę pagalbą mokiniams, priskirti instituciją, kuri Lietuvoje būtų atsakinga už visų šių priemonių įgyvendinimo koordinavimą.

Valstybinio psichikos sveikatos biuro Savižudybių prevencijos centro duomenimis, Lietuvoje 2016-aisiais buvo 813 savižudybių arba 28,3 atvejo 100 tūkst. gyventojų. Kaip BNS penktadienį sakė biuro vadovas Marius Strička, lyginant su 2015-aisiais, savižudybių sumažėjo 9,3 procento.

Savižudybių prevencijos biuras tikisi didesnių įgaliojimų

M.Strička visiškai sutinka su Valstybės kontrolės pastabomis pažymėdamas, kad valstybėje yra daugybė strateginių dokumentų, tačiau juose nėra tikslumo, kuri institucija už kokias priemones yra atsakinga. Kartu jis sako, kad suteikiant konkretesnius įgaliojimus vienai institucijai, pavyzdžiui, Savižudybių prevencijos centrui, būtų įmanoma pasiekti užsibrėžto tikslo - jau 2025-aisiais sumažinti savižudybių iki 12 atvejų šimtui tūkstančių gyventojų.

„Yra daug skrajojančių frazių ir nieko tikro. Vienintelį, ką mes turime, tai labai ambicingą tikslą: planuojame pagal Lietuvos sveikatos programą savižudybių skaičių sumažinti beveik 3 kartus lyginant su 2015 metais. Vertinant tą pokytį, kurį mes pasiekėme šiemet, daugmaž eina ta tendencija, kad galime pasiekti, jei išlaikysime tą tempą“, - teigė jis.

Jo nuomone, tai, jog savižudybių per pastaruosius metus žymiai sumažėjo, reikšmingiausios įtakos turėjo pernai žiniasklaidos ir jos priežiūros institucijų atstovų patvirtintas naujas Visuomenės informavimo etikos kodeksas. Jame buvo sugriežtinti reikalavimai informuojant apie savižudybes ar bandymą žudytis.

„Turime duomenis, kad sumažėjo neigiamų straipsnių ir sumažėjo imitacinių savižudybių, kai vieną kartą žmogus susidegino aikštėje, žiūrėk, po mėnesio kitas taip pat susidegina aikštėje, nors patys susideginimai įvyksta labai retai. Antras reiškinys - atskiros savivaldybės labai nemažai investuoja ir bando įgyvendinti priemones. Visų pirma, Vilniaus savivaldybė, Kupiškio žymusis projektas. Atsirado ir kitų: Kelmė, Kaišiadorys“, - vardijo jis.

M.Strička turėjo omeny ir nevyriausybinius projektus. Pavyzdžiui, Kupiškyje, kuriame savižudybių skaičius 2006-2010 metais buvo 2 kartus didesnis negu šalies vidurkis, įkūrus savižudybių prevencijos programą besikreipiančiųjų į psichologus padaugėjo 3-4 kartus.

M.Strička sako, kad pastaruoju metu sulaukiama palaikymo ir iš centrinės valdžios. Anot jo, didžiausia problema, jog savižudybių prevencijos priemones įgyvendina daugybė institucijų, tuo metu atsiskaityti už nuveiktą darbą turi biuras.