R. Zemkauską kalbiną žurnalistas Aurimas Perednis.

– Ryti, kaip vienu sakiniu apibūdintum save?

– Pirmiausia esu žurnalistas. Mano žvilgsnis į pasaulį žurnalistiškas. Aš pastebiu, kas ne taip, iškrenta iš kontekstų, pastebiu įtrūkimus tikrovėje ir noriu apie juos pranešti kitiems. Tai yra grynoji žurnalistika. Kartais, trumpose distancijose, būnu menininkas. Tokiais atvejais tikrovę, kurią pastebiu, bandau perkurti, grąžinti į pasaulį kitokią. Bet grynojo meno esu sukūręs nedaug – porą performansų, keletą knygų, kažkiek tekstų, vieną distopinį tekstą. Tačiau jaučiuosi esąs žurnalistas ir kuo toliau, tuo geriau jaučiuosi juo būdamas.

– Ką geriau perka – žurnalistiką ar meną? Ar nėra taip, kad žurnalistika tampa vis mažiau įdomi?

– Čia mūsų problema. Mes norime, kad būtų įdomu. Yra daug tokių, kurie mums pasiūlys, kad būtų įdomu. Ir kol mes būsime užsiėmę įdomumu, jie darys, ką jiems reikės. Tai vieni didžiausių spąstų – tenkinti nuolatinį įdomumo poreikį.

– Bet juk niekas neklausys tavo laidos, jei nenuspalvinsi jos kokia nors emocija.

– Klausys. Aš ne kartą savo laidomis tą esu įrodęs tiek radijuje, tiek televizijoje. Ir klausys, ir žiūrės, jei turėsim, ką pasakyti. Turinys, tekstas pats savaime turi labai daug emocinių dalykų. Tai sakau kaip kalbininkas, nes pagal išsilavinimą pirmiausia esu lingvistas. Niekada nedirbau to darbo, tad nesu specialistas, bet įrankį turiu. Kaip lingvistas galiu pasakyti, kad vien žodžio reikšmė yra labai stiprus dalykas, jeigu į ją įsiklausai. Dabar mes dažnai žodžius mėtome net nepagalvodami, ką jie reiškia. Leidžiam sau pasakyti – unikaliausias. Nėra tokio dalyko. Unikalus yra vienintelis ir nepakartojamas. Šis būdvardis negali būti laipsniuojamas. Iš tokių mažų smulkmenų kyla tikrosios intelektualinės ir labai praktiškos dramos. Iš to kuo puikiausiai galima užsidirbti pinigų. Čia kaip su skaičiais. Jeigu tu nemoki skaičiuoti, nežinau, kaip su verslu bus. Tekstas irgi yra gana tikslus reikalas. Minties matematika. Nesakau, kad nereikia grožio ir blizgučių. Pramogos būtinai reikia, bet turi būti ta maža žurnalistikos dalis, kuri kalba apie faktą ir kuri būtent yra nuobodi. Aš netgi studentams sakau: jei tekstas ar pranešimas, kurį skaitote, yra nuobodus, labai gali būti, kad čia yra kalbama apie faktus. O ne apie nuomonę ar pramogą.

– O faktai turėtų būti mūsų altorius.

– Ir yra. Pasaulyje dėl socialinių tinklų, dėl didelės sklaidos dabar atsirado labai daug galimybių meluoti. Bet vis tiek jei šis stalas, prie kurio sėdime, nebus padarytas taip, kaip reikia, jis sugrius, gali meluot nemelavęs. Tai ir yra tikras pasaulis. Tikrovė yra daugiau mažiau pačiupinėjama.

– Bet daikto vertė dėl pasakojimo gali labai pasikeisti. Pavyzdžiui, Andrius Tapinas parašytų apie šį stalą – koks jis nuostabus, jaukus, ir jo vertė padidėtų dešimt ar dvidešimt kartų.

– Mano bičiulis Vytautas Stankus, poetas, apie jį parašytų puikų eilėraštį ir jis būtų dar kitoks. Tai suprantama. Bet aš kalbu apie bazinius dalykus, kurie yra reikalingi. Jei jų nebus, viskas grius. Ant tų bazinių dalykų galime statyti. Tarkime, pasigaminame stalą, o ant jo galime pasidėti skanų valgį. Valgyti visada reikės. Bet yra skirtumas, kaip tas valgis atrodys. Mes galime pasidžiaugti gyvenimu. Nesiūlau atimti iš gyvenimo džiaugsmo. Siūlau turėti platformą, ant kurios tą džiaugsmą būtų galima padėti.

– Kaip pats vartoji naujienas? Matau, kad gan aktyviai dalyvauji feisbuke, dalijiesi įrašais. Koks tavo santykis su socialiniais tinklais?

– Ką tik nuskambėjo atsakymas į klausimą apie tai, kad bus nuobodu. Kai darai rimtus dalykus, vertingus dalykus, sekėjų savaime atsiranda, nes žmonės jaučia, kur jie gali gauti patikimą informaciją. Net jei nesistengi būti nuostabus ir kasdien neskelbi savo nuotraukos pajūryje su įžymiu žmogumi, šuneliu ar katinu, vaikais. Aš vartoju naujienas, man svarbu žinoti naujienas. Manau, kad tarp tų žmonių, kuriuos seku ir stebiu, yra daug įtakingų ir protingų asmenybių, iš kurių galiu susidaryti vaizdą, kokia yra šios šalies ir suvokiamo pasaulio (nes pasaulis yra milžiniškas ir jį suprasti galima tik labai selektyviai) būklė.

– Socialiniai tinklai – demokratijos ar mažumos balsas?

– Tol, kol nesiūloma ką nors panaikinti, kad niekada jo ar jos nebūtų, tol tai yra demokratija. Laikausi gana paprasto principo. Kol aš nereikalauju, kad tavęs iš viso nebūtų gyvenime, tol mes galime ginčytis, pyktis. Taip, mes kartais vienas kitą „pašalinam“, darome taip, nes yra žmonių, kurie elgiasi piktybiškai. Bet aš esu ganėtinai pakantus, nes suprantu, kad už parašyto teksto kartais stovi akimirkos emocija, kartais – kokios nors substancijos, tą kartą pavartotos. Ne kartą pavyko padaryti fantastiškų dalykų, pasiūlius žmogui atsiprašyti – taip yra įvykę ir taip vis dar būna. Mes kartais pamirštame pasiūlyti: „Žiūrėk, tu nusišnekėjai, atsiprašyk, nieko juk blogo, būsi tik didesnis dėl to.“ Socialinis tinklas yra mūsų agora. Problema, kad ji yra privati. Aš ilgiuosi socialinio tinklo, kuris nebūtų privatus. Jis turėtų priklausyti Jungtinėms Tautoms ar dar kažkam, kas nebūtų laikomas savininku. Arba kad savininku galėtų būti visi šios žemės gyventojai.

Tai vieni didžiausių spąstų – tenkinti nuolatinį įdomumo poreikį.

– O kur problema, kad feisbukas turi savininką – „Meta“?

– Problema tame, kad yra savininkas ir jis sprendžia nesiskaitydamas su nuomonėmis. Jei savininkui reklamos davėjas daug sumokės, vartotojai jam gali būti ne tokie svarbūs. Nėra parlamento, nėra balsavimo, niekas nerinko to savininko, taigi tai nėra tikra agora, tai agoros imitacija. Tai, kad mūsų socialiniai tinklai privatūs – didžiulė problema.

– Šią savaitę akys užkliuvo už tyrimo, kad pasauliniu mastu naujienų vengimas tapo labai paplitusiu reiškiniu. „Reuters“ Žurnalistinių studijų instituto apklausa parodė, kad apie 40 proc. respondentų dažnai vengia naujienų, nes jos neigiamai veikia nuotaiką, emocijas, sukelia nuovargį ir panašiai. Ir tas skaičius auga.

– Tai visai suprantama, nes dabar viešojoje erdvėje labai daug specialiai skleidžiamų nesąmonių, sąmoningai skleidžiamo melo ir žmonės pavargsta nuo to, pavargsta nuo prievolės viską tikrinti. Kai kurie pasitraukia. Nežinau, kur nuves šis procesas. Galbūt kas nors keisis. Jei socialinis tinklas priklausys ne privačiam savininkui, o rimtesnei bendruomenei, gal tada kažkas pasikeis. Nelabai bijau šito pasitraukimo, nes tie žmonės dabar turi laiko geriau patyrinėti tikrovę. Yra vilties, kad nemaža dalis visuomenės patyrinėjusi tikrovę sugrįš geresnė ir atsparesnė. Kažkas yra sakęs, kad totalus kvailinimas, kurį skleidžia tam tikros jėgos, tam tikri personažai, galiausiai gali atvesti į socialinių tinklų žlugimą, nes niekas niekuo nebetikės. Tuomet lieka išjungti ekraną ir eiti į lauką žaisti su sviediniu – sviedinys yra tikras.

– Važiuodamas po darbo namo atkreipiu dėmesį į vaikus, kurie kaip tik tuo metu grįžta iš mokyklos: jie beveik nesikalba vieni su kitais, žiūri į ekranus. Ar tai – problema?

– Taip, tai yra problema. Kalbant apie vaikus, reikia kalbėti ir apie tėvus, nes jie atsakingi už savo vaikus. O gal atidavėme juos auklėti mobiliajam telefonui ir viskam, kas susiję su virtualiąja erdve? Turime pažiūrėti į veidrodį. Kritinis mąstymas pirmiausia yra kritinis mąstymas apie savo paties mąstymą. Šįryt pusryčiavau su istoriku, visuomenės filosofu Timothy Snyderiu ir jis pasakė, kad mes suklydome kiekvienoje klasėje pastatydami po kompiuterį ir kiekvienam mokiniui suteikdami po kompiuterį. Kompiuterius reikėjo palikti už klasės ribų, nes tikrasis humanistinis mokymas, supratimo apie pasaulį perdavimas gali vykti tik gyvai. Labai svarbus mokytojo vaidmuo. Mes nutraukėm gyvą ryšį. Aišku, kas nors pasakys: tūkstantmečius buvo gyvas ryšys, pažiūrėkit, ką jis davė. Tai irgi diskusijų objektas, tačiau pačios prestižiškiausios Amerikos mokyklos, tos, kur mokosi svarbiausių visuomenės veikėjų (bent jie save tokiais laiko) vaikai, teigia išmetusios kompiuterius ir neleidžiančios naudotis mobiliaisiais telefonais. Beje, reikėtų patikrinti, ar iš tiesų tai daro. Kai pamatau vaikus, žaidžiančius sviediniu, nudžiungu. Mes turime būti sargūs. Mes atsakom už vaikus ir turi egzistuoti tam tikros taisyklės.

– Kaip šiandienos pasaulis atrodo kultūros žmogaus akimis? Kodėl kultūra nesustabdo jėgos kulto?

– Kultūra negali jo sustabdyti, nes smurto kultūra irgi yra kultūra. Sunku įsivaizduoti žmogų, kuris būtų už kultūros ribų. Dažniausias mąstymo paklydimas – galvoti, kad yra kultūra ir paskui yra dar kažkokių labai daug dalykų, o kultūra yra tik gėris ir grožis. Bet fašizmas juk irgi yra kultūra. Už kultūros ribų yra nebent Mauglis.

Mes klaikiai bijom nuobodybės. Viena vertus, įvairovė yra geras dalykas, kita vertus, pareikalauja įvykio net tada, kai įvykio nereikėtų kurti.

– Kodėl mūsų kultūra užaugina smurtą?

– Nežinau. Manau, man labai pasisekė, kad gyvenu dabar. Jei būčiau numiręs iškart po Sausio 13 d. ar Kovo 11 d., tai būčiau numiręs su didžiule viltimi, kad pasaulis pagerėjo, kad atsirado daugiau demokratijos, kad laisvė laimi, kad mažų tautų apsisprendimas turi reikšmės, kad pilietis yra kompetencija ir kiekvienas pilietis pagal savo galimybes stengiasi išmokti būti piliečiu. Laimei, dėka Putino, Trumpo ir panašių į juos, žmonija man parodė, kad ne, Ryti, niekas nepasikeitė, mes ir toliau esame veidmainiai ir kraugeriai. Džiaugiuosi, kad likau gyvas, kad tą dar kartą sužinočiau, kaip sužinojo tūkstančiai kartų iki manęs. Mes turėjome saviapgaulę, mes manėm, kad esam geresni kaip rūšis. Kai sakau, kad esame veidmainiai ir kraugeriai, tą taikau ir sau. Būtų įdomu patikrinti tokią įdomią prielaidą. Kokį procentą per tam tikrą laikotarpį saviškių paskerdžiame. Ar nebus taip, kad visada maždaug tiek pat? XX a. skerdynės mums atrodo su niekuo nepalyginamos, bet dabar apima siaubas dėl XXI a. pagalvojus, ką mes padarysime su savimi. Žinoma, šiek tiek karikatūrinu vaizdą. Bet pagrindinė prielaida, kurią noriu pasakyti, išlieka: kaip rūšis esame kraugeriški, veidmainiai ir mums labai patinka šou. Mes klaikiai bijom nuobodybės. Viena vertus, įvairovė yra geras dalykas, kita vertus, pareikalauja įvykio net tada, kai įvykio nereikėtų kurti.

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše: