Rinkėjai iš anksto galės balsuoti savivaldybėse

TAUTIEČIAI ČIA IR SVETUR Lietuviams, gyvenantiems Lietuvoje ir svečiose šalyse, vieningos Tautos jausmas yra įskiepytas dar mūsų bočių. Jis nepraeina ilgesniam ar trumpesniam laikui išvykus iš Gimtos šalies ar net įleidus savo šeimos šaknis kitur. Tautos kultūra, papročiai, kalba ir kiti su tautybe susiję dalykai neišdyla be pėdsakų net ir įsiliejant į kitų tautų gyvenimą. Kiekvienam emigrantui tenka daugiau ar mažiau pramokti vietinę kalbą ir tuo pačiu praturtinti savo kalbinį suvokimą. Net ir “Alfoje” aprašomoje Australijoje dauguma gyventojų moka tik anglų kalbą su vietine jos specifika ir tartimi. Lietuvių imigrantai dažnai atvyksta mokėdami ne tik vieną kalbą. Dažnas jų gerai moka rusų kalbą, gali susikalbėti lenkiškai bei turi kurios nors kitos kalbos pagrindus. Atsivėrus komunikacijų galimybėms, atsirado noras pažinti kitų tautų kultūras. Taip, kaip mums jos, rodomos įvairių TV kanalų laidose, yra įdomios, taip ir mūsų kultūra yra domimasi kituose kraštuose. Tai daugiau priklauso ne nuo kažkokio pragmatinio poreikio, o kultūrinio asmeninio lygmens. Kuo aukštesnė, visapusiškesnė ir įvairesnė yra šalies kultūra, tuo didesnis tos šalies gyventojų domėjimasis kitomis kultūromis. Lietuvių tautiniai kultūriniai klodai susiformavo ilgais Tautos gyvavimo šimtmečiais ir jie yra išskirtinis brangakmenis Pasaulio tautų karūnoje. Turime nuolat stengtis, kad to brangakmenio spindesys ne tik kad nenublanktų, bet ir sužibėtų naujomis galimybėmis. Mes dar gerai neišmokome didžiuotis savo tautos kultūros profesionalais, kurie stebina kitų šalių žiūrovus ar kitokio meno pažinėjus. Sunku būtų suskaičiuoti kiek įvairių apdovanojimų ir laimėjimų yra pasiekę mūsų kultūriniai “ambasadoriai”, kiek kartų jie buvo pagerbti kitose šalyse vien per šį, atgautos Nepriklausomybės laikotarpį. Komentare nebūtų lengva išvardinti net ir pačius aukščiausios prabos pasiekimus. Tad kiekvienas lietuvis ir šioje šalyje gyvenantis kitos tautos atstovas turi pagrindą didžiuotis Lietuvos valstybe. Kam kyla noras ją išjuokti ar paniekinti, negali laikyti save padoriu šalies piliečiu. Pozityvus požiūris į savo Gimtą šalį sveikintinas ir tada, kai jis pasireiškia tarp išvykusių tautiečių. Ne viskas mūsų šalyje sekasi padaryti taip, kad visuomenės dauguma galėtų gyventi saugiai ir pasiturinčiai. Padaro klaidų ar netgi sąmoningų “klaidų” ir politikai, ir valdininkai, ir eiliniai piliečiai. Tačiau, jei suvienytumėm visų Pasaulio lietuvių pastangas, kai kurių klaidų pavyktų išvengti ar bent jau nekartoti. Renkame šalyje Seimo politikus, t.y. tuos, kuriais labiausiai pasitikime. Nemanau, kad dauguma emigrantų visiškai nesidomi savo gimta šalimi esant dabartinėms komunikacijų galimybėms. Tad būtų labai tikslinga, kad daugelis emigrantų išsakytų savo nuomonę, kokią jie nori matyti savo Tėvynę ateityje ir kokie politikai, jų nuomone, turėtų vykstančiam pokyčių procesui vadovauti. Siūlau nenusišalinti nuo galimybės išreikšti savo politinę valią. Galimybės, kuri ryškiausia būna kas ketveri metai. Sėkmės pasirenkant. INFORMACIJAI: COPY: UŽSIENIO LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS Politinės, ekonominės bei socialinės priežastys lėmė, kad mūsų šalis per pastaruosius 150 metų išgyveno keturias didelio masto emigracijos bangas. Įvairiais vertinimais šiuo metu už Lietuvos ribų gyvena apie milijonas lietuvių ar lietuvių kilmės asmenų, 41 pasaulio šalyje veikia užsienio lietuvių bendruomenės, kurios sudaro Pasaulio lietuvių bendruomenę. Svarbiausi šios organizacijos tikslai – padėti po pasaulį pasklidusiems lietuviams išlaikyti tautinį tapatumą ir stiprinti ryšius su Lietuva. Pagrindinės pasaulio lietuvių vertybės išdėstytos „Lietuvių Chartoje“. Dalis užsienio lietuvių organizacijų yra sukūrusios nuoseklią tautinio tapatumo palaikymo sistemą (lituanistines mokyklas, lietuvių kultūros centrus, parapijų namus, klubus, savišalpos fondus, archyvus, lietuvišką žiniasklaidą, mini valstybines šventes, rengia tautinių dainų ir šokių bei sporto šventes), kitos kuria savąją bendruomeniškumo tradiciją, naujas bendros lietuviškos veiklos formas. ŠALYS, KURIOSE YRA ĮSIKŪRĘ LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS: Airija, Argentina, Australija, Austrija, Baltarusija, Belgija, Brazilija, Čekija, Danija, Estija, Graikija, Gruzija, Islandija, Ispanija, Italija, Japonija, Jungtinė Karalystė, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Kazachstanas, Kolumbija, Latvija, Lenkija, Liuksemburgas, Moldova, Naujoji Zelandija, Norvegija, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Pietų Afrikos Respublika, Rusija, Slovėnija, Suomija, Švedija, Šveicarija, Ukraina, Urugvajus, Uzbekistanas, Venesuela, Vengrija, Vokietija.

RETRO 2009m. Gyniau ir visada ginsiu Seimą, kaip instituciją, kaip mūsų demokratijos garantą. Ir mane tiesiog stebina tas bulvaras, kuris nuolat yra eskaluojamas dėl Seimo narių neetiškų poelgių, kurių, deja, kartais ryškus perteklius, bet nepastebimi tie geri darbai ar jų prasta kokybė dėl kurios visuomenė gali laimėti ar prarasti šimtus milijonų litų. Visa ta erzelynė dėl ” trintukinių” lėšų, automobilių nuomos ar gastroliantų teniso turnyrai ar gėjų vakarėliai yra labiau nukreipiantys nuo esminių dalykų ir skirti labiau pletkinio bulvaro popso mėgėjams. Parlamentarai parodo savo amoralų vidų ir rinkėjai kitą kartą galės pasirinkti atidžiau. Pastaruoju metu, atėjus į valdžią ” Permainų koalicijai” ryškėja vis naujos skylės įstatymuose. Jas reikia lopyti kuo skubiau. Darbo daugybė. Jis atsakingas, reikalaujantis aukštos kompetencijos ir asmeninės moralės. Būtent ta kryptimi turi būti sukauptos Seimo jėgos. Jei opozicija iki šiol dar vis tik kuria savo alternatyvius pasiūlymus, tai iš jos naudos kol kas, kaip iš ” ožio pieno” . Tik garsiai patriukšmauti tesugeba… Dalis valdančios koalicijos Seime dar neturi reikiamos patirties ir kvalifikacijos. Tokius išrinkom. Tačiau, turim atkakliai besidarbuojantį Vyriausybės ministrų kabinetą, nemažą skaičių aukštos erudicijos parlamentarų, tad jiems ir tenka didžiausias darbo krūvis. Jis būtų gal ir labai nuosekliai ir prasmingai įveikiamas, tačiau kiek aplinkui mėgėjų pakaišioti pagalius į permainų ratus? Į eilę rikiuojasi… Kiekvienas prasmingesnis darbas būna apšaukiamas ir iškoneveikiamas. Yra kam tai daryti. Jei ir toliau mes su aukščiausia šalies institucija elgsimės panašiai ir žiūrėsime kaip į 141 korumpuotų niekšų sambūrį ( pagal Klevečką), tai kitoje kadencijoje Seimą turėsime dar labiau nekvalifikuotą ir dar labiau savanaudį. Taip tada ir risimės žemyn, ” kremlinams” linksmai į kumštukus kikenant. Ar to mes norime? Jei pradėti kalbėti apie atskirų pareigūnų amoralumą , savavaldžiavimą ir atsakomybės stoką, tai galima ilgai nesustoti… Lietuvoje to ” brudo” – į valias. Kraupiausia yra tai, kad jis pragraužęs skyles tose valdžios institucijose, kurių tiesioginė priedermė yra su visu tuo kovoti. Kai tokie faktai pradeda ryškėti mūsų teisėsaugoje, tai vien tik kokių klanų suokalbiais to visko jau nepaaiškinsi. Vadinasi, pūna ar jau yra supuvusios pačios šaknys. Skaičiuodami milijoninius ir milijardinius mūsų šalelės turtinius ir žmonių sulaužytų gyvybių nuo imperinio okupacinio režimo nuostolius, kai kas gal net tyčia bando neužsiminti apie vieną sovietinį reliktą, kuris labiausiai kenkia mūsų norams vystyti demokratiją savo valstybėje. Kalbu netgi ne apie ” kagėbistinį kirmėlyną” ar apie ” penktą” koloną, o apie mūsų dvasines netektis. Mediciniškai tai galima būtų įvardinti, kad ” pažeistos mūsų smegenys” , filosofiškai – pažeistas mūsų mąstymas, o buitiškai – sutryptas mūsų sugebėjimas atskirti blogį nuo gėrio. Kai šis sugebėjimas yra gerokai nusilpęs, tuo pasinaudoja neokomunistinių jėgų gynėjai klykdami: ” Visi niekšai, visi vienodi” . Atseit – visos valdžios, visos partijos visą 20 atgautos Nepriklausomybės laikotarpį. Kai kam toks požiūris netgi labai paglosto savimeilę, susivokiant, kad ne jis vienas koks niekšelis, o tik vienas iš visų, tokių pačių. Rytų imperijos specai puikiai žino kur yra mūsų juosmuo ir kur reikia žemiau jo kirsti. Lietuva savo esme – parlamentinė – prezidentinė valstybė. Būtent šių institucijų naikinimo kryptimi skiriama daugiausia jėgų. Čia už ” sidabrinius” darbuojasi didžioji žiniasklaidos dalis, stengiasi neatsilikti ir kitos destrukcinės jėgos. Kai taip į piliečių smegenis yra kalama metų metais, mėnesių mėnesiais, tai rinkėjai dažnai visiškai pasimeta toje makalynėje ir nesugeba suvokti, kad net ir tas mums iš šalies įsiūlytas prazidentas ar pačių pasirinkti Seimo nariai yra mūsų pačių valios išraiška. Visiškas absurdas yra tai, kad jau sekančią dieną po bet kokių rinkimų purvaskaitą ir įvairūs ” lopatologai” suklykia: ” Ne tuos išrinkom. Visi jie niekšai, ” šoumenai” ir t.t. ” . Kai tuo tarpu netgi kas antras rinkėjas net rinkimuose nesiteikė dalyvauti.