Kunigas R. Grigas: jiems patinka ar ne, V. Landsbergis bus istorijos vadovėliuose

Seimo sprendimas neskirti Laisvės premijos pirmajam faktiniam Lietuvos vadovui atkūrus nepriklausomybę buvo apgailėtinas, trečiadienį parlamente kalbėdamas iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime sakė kunigas rezistentas Robertas Grigas.

„Neįsižeiskite, apgailėtinas buvo Seimo daugumos sprendimas neskirti šių metų Laisvės premijos V.Landsbergiui. Jūs ne profesoriui pagarbą ar nuopelnus laisvės kovai paneigėte, jūs Lietuvai Sausio 13-osios 25-mečio šventę sugadinote“, - sakė laisvės kovų dalyvis, parlamento rūmuose per tragiškojo Sausio dienas ir naktis buvęs R.Grigas. Šis jo sakinys parlamento istorinėje Kovo 11-osios salėje buvo sutiktas plojimais.

Savo kalboje jis sakė, kad V.Landsbergis „nėra šventasis iš saldžių paveikslėlių“, tačiau jo nuopelnai vieningam priešo puolamos Lietuvos pasipriešinimui - neginčijami.

„Praeis penki, dešimt metų, ir mūsų daugelio su jumis nelabai kas beprisimins, o V.Landsbergis – manau, tai supranta ir jo draugai, ir nemėgėjai – išliks Lietuvos istorijos vadovėliuose greta Basanavičiaus, Kudirkos, Smetonos, Žemaičio. Norite to ar nenorite, patinka tai kam nors ar nepatinka“, - kalbėjo dvasininkas.

„Negebėjimas dėl asmeninių antipatijų priimti tikrovę terodo vien skaudžią valstybinio mąstymo stoką, „gentinės“ ir klaninės savivokos recidyvus. Turime juos įveikti, kad išliktume – šviesi ir stipri Sausio 13-osios Lietuva“, - savo kalbą baigė R.Grigas.

Seimas lapkričio pabaigoje daugiausiai valdančiųjų balsais atmetė Laisvės premijos komisijos siūlymą šiemetinę premiją skirti buvusiam Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkui V.Landsbergiui. Prieš premijos skyrimą balsavo socialdemokratai, „darbiečiai“ ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija.

Vietoje šios tradiciškai Sausio 13-ąją iškilmingame Seimo minėjime teikiamos premijos, kuri šiemet nebus įteikta niekam, nevyriausybinės patriotinės organizacijos trečiadienį Vilniuje V.Landsbergiui už nuopelnus laisvei įteikė Laisvės ženklą.

Laisvės premiją Lietuvos Seimas įsteigė 2011 metais. Premija siekiama įvertinti pasiekimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.

V.Landsbergis 1990-aisiais vadovavo Aukščiausiosios Tarybos sesijai, priėmusiai Kovo 11-osios aktą, kuriuo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Per ateinančius dvejus metus V.Landsbergio vadovaujama Lietuva atlaikė Maskvos spaudimą ir įtvirtino valstybingumą.

Kunigo R. Grigo kalba Laisvės gynėjų dienos 25-ųjų metinių minėjime

...Sunkus buvo tankas, kuris ant tavęs užvažiavo,

Plieniniai ir aštrūs vikšrai, kurie draskė susmigę.

Ar spėjai sušukti – ir ką? – dangui, rytdienai, mamai? –

Tėvynė! Ir laisvės – šviesos – kupina begalybė!

Bet tavąjį kūną į žemę įspaudė metalas,

Į taurę suliejo drauge su krauju savanorių.

O siela pakilo, ir vėl – antrą kartą – pastojo jiems kelią

Nematomu milžinu. Ir tankai sustojo.

Taip, praėjus metams po neginkluotų Lietuvos laisvės karių žūties Vilniuje, bandžiau išreikšti mūsų bendrą patirtį ir išgyvenimus čia, unikalaus žmonijos fronto linijose prieš 25-erius metus.

Apvaizdos gerumas leido mūsų tautai patirti ir pasaulio istorijai palikti nedažnai sutinkamą pamoką. Mes žinome ir TV žiniose kasdien matome, kaip vyksta įprastinės žmonių kovos už laisvę arba tai, kas laikoma laisve: kaukėmis veidus prisidengę jaunuoliai svaido akmenis į kokių nors specialiųjų dalinių grandinę; sprogsta Molotovo kokteiliai, abi pusės talžo viena kitą lazdomis, pykčio perkreiptais veidais skanduojami šūkiai. Paskui, po laimėtų ar pralaimėtų mūšių, savo darbą atlieka medikai ir duobkasiai. Kaip akmens amžiuje, kaip tendencingai niekinamais viduramžiais, taip ir savo pažangumu besididžiuojančiame XXI amžiuje (pažvelkite į bado blokadomis marinamus apgultus Sirijos miestus). Anot Aleksandro Solženicyno įžvalgos „Gulago archipelage“: „Mušti priešą kuoka – tai mokėjo ir urvinis žmogus“.

Šiame kontekste, kurio tarsi stengiasi nepastebėti galingieji pasaulio lyderiai, nuolat užsiėmę rutininiais verslo, finansų, politkorektiškų tiesos slėpimų reikalais – nepastebėti, kad iki šiol mes, kaip konkuruojančios primatų bandos pirmykščiame miške, nesiliaujame moderniais ginklais medžioti vieni kitus, savo rūšies brolius – šiame fone Lietuvos išsivadavimo kelias yra vertas apmąstymo.

Mes susidūrėme su visu tuo agresijos, politinio smurto ir „vyresniojo brolio“ arogancijos bjaurumu, kokį nuolat matome pasaulyje ir šiandien, galingųjų valstybių ir tautų vykdomą mažesniųjų ir silpnesniųjų atžvilgiu. Bet neatsakėme tuo pačiu, tarsi natūraliu ir logišku atoveiksmiu. Į okupantų smogikus Vilniuje nelėkė akmenys, lazdos ir kulkos iš mūsų pusės. Kentėme smurtą, bet neatsakėme smurtu. Stovėjome prieš jų šarvuočius ir durtuvus, ir dainavome apie mums brangius dalykus. Apie tai, dėl ko čia buvome, dėl ko rinkomės būti mirties akivaizdoje ir nesitraukti. Tautos dvasia, kultūra – prieš brutalią karinę prievartą. Daina – prieš kalašnikovų kulkas. Ir (tariama) mūsų silpnybė paradoksaliai tapo mūsų didžiausia jėga. Imperinė prievartos mašina apnuogino prieš pasaulio viešąją nuomonę visą savo menkystę. Naikinama, bet nesmurtaujanti Lietuva iškilo kaip kankinių žemė ir laimėjo visuotines simpatijas. Prieš moralinį lietuvių pranašumą ir Sausio 13-osios kraują ėmė blankti propagandinis Gorbio demokrato žavesys. Galbūt Kristaus kvietimas nugalėti blogį neperimant smurtinių to paties blogio kovos būdų, nėra jau toks naivus ir negyvenimiškas.

Būdami tokio iš tiesų nepaprasto dvasinės kovos paveldo dalininkai, manau, turime ir svarbių įpareigojimų vieni kitiems, ypač vadinamoji politinė klasė – savo tautai. Sausio 13-osios auka ir grožis bus beprasmiai, jei neišsaugosime savo tautos.

Kai nuolat girdime apie senų ir jaunų žmonių, vaikų alkoholines žudynes mūsų miestuose ir kaimuose, kai važiuodami visais keliais matome nesuskaičiuojamas žvakeles ir kryželius žūčių – dažniausiai girtų – vietose, sunku atsikratyti minties, kad politikai, Seimo nariai, kurie, visa tai žinodami, metų metais diskutuoja, ar būtina griežčiausiai, visais įmanomais būdais riboti alkoholio prieinamumą, kad jie nemyli savo tautos. Nekenčia Lietuvos, panašiai kaip Alfa smogikai prieš 25 metus. Nes kaip kitaip tą kruvino kvaišalų verslo globą suprasti?