Šeštadienio interviu

Profesorė neverda cepelinų ir svajoja apie Indiją

Nuo vasaros lietaus po kavinės stogu pasislėpusi muzikologė, humanitarinių mokslų daktarė, Klaipėdos universiteto profesorė Daiva Kšanienė beveik neišsiskiria iš kitų, jau ankstyvą rytmetį įsisukusių į darbus ir netikėtai priverstų stabtelėti žmonių: į tolį įsmigęs žvilgsnis ir ant rankos tiksintis laikrodis, primenantis suplanuotus susitikimus, eilutes kompiuterio ekrane, studentų veidus, posėdžius. Vėliau pasakys: praėjusi savaitė beveik nesiskiria nuo praėjusio mėnesio, o gal net ir nuo praėjusių metų...Viskas kasdieniška, aišku ir paprasta – be netikėtumų, ekstremalių situacijų. Net ir daugumai žmonių ypatingos akimirkos – vakar minėto jubiliejinio gimtadienio – D.Kšanienė nelinkusi sureikšminti. „Gal net trupučiuką gaila, kad nejaučiu svarbių savo gyvenimo momentų... Gyvenu taip, kaip ir gyvenusi“,- ištaria. Tačiau prisipažįsta, jog žavisi žmonėmis, kurie sugeba ypatingai mylėti save, gimtadienį paversti švente sau ir kitiems. Ir į klausimą, kaip gyvena, ponia Daiva atsako paprastai:

-Visi turbūt norėtų išgirsti, kad išgyvenu kažkokius labai ypatingus dalykus. Neturiu ko slėpti – gyvenu kaip visi. Nebijau savo silpnybių – jas mato kolegos, artimieji. Gimtadienius švenčiu labai paprastai ir kasdieniškai. Visa šeima susėdame namuose. Ateina giminės, draugai. Žinoma, gimtadienį pažymime ir katedroje. Turime tokią tradiciją – sveikinti visus katedros narius su jubiliejais. Būna labai smagu ir gera. Žmonės atsiveria. Pasirodo, kad esi reikalingas kitiems. O kalbant apie jubiliejines nuotaikas...Dar neatrodo, kad laikas susumuoti, apibendrinti, įvertinti. Gerai jaučiuosi ir man atrodo, kad dar daug galiu nuveikti.

-Vis dėlto kokia gimtadienio dovana jus labiausiai pradžiugintų?

-Jeigu man kas nors padovanotų kelionę į Indiją...Žinoma, tai nėra realu, bet aš apie tai tiesiog sapnuoju. Jaučiu keistą potraukį šiam kraštui. Galbūt šiokią tokią įtaką padarė Vydūnas, jo rytietiškos pažiūros, filosofija. Į ją gilinausi tyrinėdama Mažosios Lietuvos muzikinę kultūrą. Tačiau į Indiją norėčiau važiuoti ne tyrinėjimo tikslais. Man artimas indų dvasinis pasaulis. Vis dėlto kelionė į Indiją - pernelyg brangiai kainuojanti svajonė.

-Įdomu, kas jus paskatino tapti muzikologe?

-Gyvendama Šiauliuose ir mokydamasi vidurinėje mokykloje, grojau orkestre gitara, mandolina. Paskui įstojau į aukštesniąją muzikos mokyklą, smuiko klasę. Vėliau mokiausi chorinio dirigavimo. Tačiau man jis nebuvo itin patrauklus. Labiau patiko muzikos istorija, teorija. Tada ir nusprendžiau studijuoti muzikologiją. Nėra nė vieno muzikologo, kuris, iki juo tapdamas, nebūtų buvęs menininkas. Muzikologas – tai tas pats muzikantas, tik jis neina į sceną. Galėtų, jeigu turėtų drąsos. Juk visiems būsimiems muzikologams privalomos fortepijono paskaitos. Negali vien iš klausos analizuoti, tyrinėti muzikos ir jos vertinti. Ją pažinti turi daugiau negu bet kuris atlikėjas.

-Turite daugybę visuomeninių pareigų, esate Klaipėdos universiteto Senato narė, Muzikos istorijos ir teorijos katedros vedėja, dirbate pedagoginį darbą Klaipėdos universitete, rašote knygas...

-Labai įdomu dirbti su jaunimu, studentais. Pastebiu, kad anksčiau studentai būdavo smalsesni. Kai jie smalsūs, domisi, - tarsi nedidelė kompensacija. Ar esu griežta dėstytoja?Keičiuosi...Kai atvykau dirbti į Klaipėdą, S.Šimkaus konservatoriją, man buvo 22 metai. Buvę mano studentai, dabar jau kolegos, iki šiolei prisimena, kokia buvau griežta. Tačiau dėkingi už tai. Dabar esu truputį atlaidesnė. Kitas laikmetis, kiti studentai. Be to, metai šlifuoja tiek asmenybę, tiek charakterį.

-Kuris momentas jums labiausiai patrauklus pradėjus rašyti straipsnį ar knygą?

-O, jų yra net keli! Man labai įdomu sėdėti archyvuose ir atrasti senuose dokumentuose svarbios, kartais net ne visai reikalingos informacijos. Ir tada valandos jau lekia kaip sekundės. Išeini juodomis rankomis. Ir net nosies galas būna juodas. Kai sėdu prie kompiuterio, patiriu antrąjį malonų jausmą - minčių formulavimas, sugebėjimas daugybę pavienių faktų sujungti į visumą. Būna, kad nesiseka, bet vis tiek nepaprastai įdomu. Kada darbas pabaigtas, man jis visiškai nebeįdomus. Lieka tuštuma. Prasideda nuobodus, bet būtinas etapas – pasirūpinti, kad straipsnis ar knyga pakliūtų ten, kur reikia. Nežinau, ar egzistuoja įkvėpimas, tačiau galiu dirbti nesustodama. Kartais vyras pažįstamiems sako: „Namuose matau tik savo žmonos nugarą“.

-Turbūt sunku būtų išvardinti visa, ką esate užfiksavusi straipsnių, knygų pavidalu. Kuriuos savo darbus išskirtumėte labiausiai? Kas jums pačiai atrodo rei-kšminga?

-1996 metais išleista knyga „Muzika Klaipėdos krašte“, kurioje buvo išanalizuotos lietuvininkų dainos bei giesmės, „Birutės“ ir Tilžės lietuvių giedotojų draugijos, chorų sąjūdis bei Klaipėdos opera. 1988 m. šios knygos pagrindu Lietuvos muzikos akademijoje apgyniau muzikologinę disertaciją. Paskui išleidau nedidelę knygelę „Žymūs Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto kultūros veikėjai nuo XVI iki XX amžiaus vidurio“. Tai biografinis žinynas. Maloni žinia - juo susidomėjo viena Miuncheno leidykla. Apie naujausią į leidyklą atiduotą knygą dar nenorėčiau daug kalbėti – gal reikia kartais būti ir šiek tiek prietaringai... Tačiau joje tyrinėjamas objektas tas pats – Mažosios Lietuvos muzikinė kultūra. Esu parašiusi įvairiems leidiniams straipsnių, kuriuose gilinausi į protestantiškosios giesmės specifiką, į Vydūno muzikinę veiklą, analizavau šiuolaikinių Klaipėdos kompozitorių kūrybą.

-Prisipažinkite, kodėl tiek daug dirbate?

-Žmogus daro tiek, kiek gali, kiek pajėgia. O aš planų turiu tikrai labai daug. Ne todėl, kad skubu, o todėl, kad labai norisi tai daryti. Pastarąjį dešimtmetį atsivėrė labai daug galimybių, tapo lai-svas priėjimas prie įdomios, anksčiau draustos tyrinėti medžiagos. Nors realiai nebeegzistuojanti Mažoji Lietuva man tapo labai brangiu širdžiai kraštu. Norisi tai įamžinti.

-Tai savo vyrui, vaikaičiams cepelinų neverdate?

-Deja, tikrai nebeverdu. Kol vaikai – dabar jau 34 metų pianistė Miglė ir 36-erių neurochirurgas Ugnius gyveno kartu, kol baigė vidurinę mokyklą, buvau labai pavyzdinga mama – gaminau pusryčius, pietus ir vakarienes. Kai likome dviese su vyru Kaziu, ėmiau atsipalaiduoti nuo tų šeimininkiškų darbų. Tuo labiau kad nejaučiu didelio potraukio virtuvei. Tačiau savo anūkams, kurių jauniausiajam Juozukui dar nėra metų, aš teikiu pirmenybę, metusi viską. Jeigu dukters sūnus Matas pasako, jog ateis, jog nori pabendrauti, atidedu visus darbus į šalį.

-Dažnai žmonės gailisi prabėgančio laiko. O jūs?

-Tikrai neapsimetu – man prabėgančio laiko tikrai negaila. Visiškai nebijau pasenti. Ir man, ir, manau, mano artimiesiems, gražios visos raukšlelės, kurias veide įrėžia prabėgantis laikas. Jaunystės gaila tik dėl to, kad dabartiniai studentai turi daugiau galimybių keliauti, studijuoti užsienyje. Jeigu galėčiau grįžti atgal, tai tik dėl to.

-Dėkoju už pokalbį. Ir kad išsipildytų svajonės. Ypač toji - kelionė į Indiją...