Prisiminimuose apie žydus kai kas sąmoningai nutylima

Anot istorijos mokslų daktarės Eglės Bendikaitės, tenka patirti, kaip dviprasmiškai žmonės kalba apie žydus: „Jie gali pasakoti, kad gyvenimas su žydų bendruomene buvo, jei ne idealus, tai bent jau geras, bet taip pat sakyti neturintys supratimo, kodėl ta bendruomenė buvo išnaikinta.“

Laiškai pavirto knyga

Iki Antrojo pasaulinio karo Šeduvoje, kaip ir daugybėje kitų Lietuvos miestų ir miestelių, įvairiatautis ir įvairiakalbis, spalvingas gyvenimas. Tačiau Holokaustas sunaikino ne tik didelę dalį štetlų gyventojų, bet ir beveik visiškai ištrynė žydų atminimą.

92-ejų Veronika Grybauskienė, viena iš kelių likusių senųjų šeduvių, dalijasi prisiminimais apie tarpukarį ir tai, kaip ji tarnavo žydų šeimose: „Tarnavau – dirbau aukle. Man tada buvo 10 metų, o prižiūrėjau penkerių metų mergaitę. Tie žydai buvo labai turtingi, pirkliai – supirkdavo javus, grūdus, gyvulius. Jie samdydavo tarnaitę ir auklę.“

„1938-ieji, sausio 18 d. Šiuo metu Šeduvoje gana dažnai vyksta filmų vakarai. Vėliau rodys net labai gerų filmų. Lenkų filmas „Mazurka“ su Pola Negri buvo labai geras. Kitą savaitę turėtume gauti „Yiddle with His Fiddle“ filmą. Visai neseniai mačiau šį filmą Kaune, tačiau jis nepaliko labai didelio įspūdžio. Kaip bebūtų, vis tiek noriu jį pamatyti dar kartą čia, tikiuosi tą vakarą nebūsiu užsiėmęs. Labai malonu filmuose išgirsti žydų folkloro melodijas“, – taip savo laiške draugei Hindai Zarkey rašė Šeduvos vaistininkas Nochumas Bermanas.

Hinda gimė Panevėžyje, užaugo dabar Baltarusijoje esančiame mieste Vidzėje. Hindos tėvai ją išleido mokytis į vidurinę mokyklą Šeduvoje pas tetą Godą Kaganaitę Bordonienę, kuriai priklausė vaistinė, čia ir dirbo Nochumas. 1937 m. Hinda, kartu su teta, emigravo į Klyvlendą, JAV.

1937–1940 m. N. Bermano rašyti laiškai padeda įsivaizduoti, kaip Šeduvoje gyveno žydai, ką veikė laisvalaikiu, ką galvojo ir ką jautė. Kai kurios pirmųjų laiškų mintys nejučia pranašauja tragiška žydų likimą, ir net tik Šeduvoje. N. Bermano laiškai buvo išversti iš jidiš į anglų kalbą Hindos dukros Marlenos iniciatyva ir išspausdinti knygoje „My Dear Hindalla, Remember Me: Letters from a Lost World“ („Miela Hindala, prisimink mane: laiškai iš dingusio pasaulio“).

Duris atvers muziejus

„Amerika yra vienintelė šalis, kur už mokyklos ribų gali būti pasiekti nepaprasti dalykai. Ten kiekvienas veiklus žmogus gali pasiekti neįtikėtinų aukštumų. Štai dėl ko tavo ateitis yra daug šviesesnė nei tavo draugų Lenkijoje ar net Lietuvoje.

Taip, susiradau naują draugą – Basios Ulfky brolį. Jie, kartu su savo motina, atsikraustė gyventi į Šeduvą. Jie nuomojasi būstą iš Kriegersų, ten kur vykdavo sionistų susitikimai, turėtum prisiminti. Tai vienintelė šeima pas kurią lankausi laisvomis nuo darbo dienomis, su jais jaučiuosi gerai. Basios brolis, jo vardas Hershelis, vyresnis už mane ir jau auginą barzdą, tarsi norėdamas mane paerzinti. Bet jis toks puikus žmogus, be to labai protingas. Ilgai ieškojau tokio draugo. Gali būti, kad tu jį matei – jis kelis kartus lankėsi Šeduvoje.

Hershelis turi nemažą asmeninę biblioteką su įvairių kalbų knygomis. Dabar aš tiesiog ryte ryju jo knygas. Jų namuose aš taip pat turiu galimybę bei kantrybės žaisti šachmatais ar ramsą ar bridžą (nesenai jį išmokau). Tai tikrai ne taip nuobodu, kaip galvojau anksčiau“, – laiške rašo N. Bermanas.

N. Bermano laiškai, nuotraukos, įmažinusios šeduviečių žydų gyvenimą, daiktai, prisiminimai dabar – be galo vertingi Šeduvos memorialiniam fondui. Viena iš jo projekto, pavadinimu „Dingęs štetlas“, dalių – muziejus Šeduvos žydų istorijai. 2018-aisias duris atversiančiame muziejuje per Šeduvos žydų istoriją  bus pasakojama ir apie visus kitus Lietuvos žydų miestelius – štetlus.

Istorikė Milda Jakulytė Vasil renka medžiagą būsimam muziejui: „Iš principo, visi štetlai vienodi – tai žydiškas miestelis, kuriame gyvena tiek lietuviai, tiek žydai, tiek kitokių tautybių žmonės. Centrinė miesto dalis yra labiau apgyvendinta žydais. Žinoma, yra ir katalikiška dalis su bažnyčia – ji taip pat centre. Kažkuriame šone – sinagoga, turgaus aikštė. Aplink centrą, periferijoje, yra daugiau lietuvių namų su daržais, laukais ir pan. Žydai negali verstis žemdirbyste, todėl labiau glaudžiasi centre.“