Buvęs vyriausiasis euroderybininkas, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Petras Auštrevičius mano, kad pradėdama derybas dėl 2014–2020 m. ES finansinės perspektyvos Lietuva turi visas galimybes išsiderėti panašią paramos sumą, kokia buvo nustatyta 2007–2013 m. perspektyvai.

– Europos Komisija paskelbė, kad 2014–2020 m. finansinėje perspektyvoje ES bendras piniginis paketas bus tik vos vos didesnis nei 2007–2013 m. Ar tai reiškia, kad jau galime laidoti viltis, jog per būsimus septynerius metus Lietuva gaus mažiau pinigų nei dabartinėje finansinėje perspektyvoje?

– Išties, Komisija paskelbė, kad per 2014–2020 m. bendras ES biudžetas sudarys kiek daugiau nei trilijoną eurų. Tai tik keliais procentais daugiau nei 2007–2013 m. finansinėje perspektyvoje.

Vadinasi, biudžetinis paketas, nors ir nežymiai, vis dėlto didėja. Bet tas didėjimas sietinas su keliais dalykais.

Pirmiausia, į 2014 m. ES įžengs jau turėdama ne 27, bet 28 valstybes nares. Turėtų įstoti Kroatija. Neatmestina, kad per 2014–2020 m. Bendrija dar prasiplės – pradedamos narystės derybos su Islandija, įmanomas ir kitų šalių įstojimas.

Be to, per kitus septynerius metus atsiranda naujų finansavimo eilučių – bendra saugumo ir užsienio politika pareikalaus daugiau pinigų, inovacijų finansavimas, energetika taip pat pareikalaus didesnių investicijų.

Vis dėlto, mano prielaidos būtų tokios, kad galime tikėtis ne mažiau pinigų nei 2007–2013 m. Nes gali išaugti Lietuvos išlaidos kai kuriose eilutėse. Pavyzdžiui, žemės ūkio. Išmokos Lietuvos žemdirbiams turi vytis Vakarų Europai skiriamas išmokas, todėl jos natūraliai turėtų didėti, nors ir 2020 m., atrodo, vis dar nepavys.

– Bet juk bendras žemės ūkiui skiriamų lėšų paketas gali mažėti. Bent jau to siekia kai kurios valstybės. Ar, galbūt, Prancūzija ir kitos šalys vetuos tokius bandymus?

– Manau, gali smarkiai keistis išlaidų žemės ūkiui struktūra. Bet bendras žemės ūkio finansavimo skaičius turėtų šiek tiek ūgtelėti, palyginti su 2007–2013 m. Tai leidžia tikėtis, kad ši finansavimo dalis tikrai gali didėti.

– Tačiau ES sanglaudos fondų dalis gali sumažėti. Argi tai nereiškia, kad Lietuva čia tikrai gaus gerokai mažesnę sumą nei 2007–2013 m.?

– Tam tikra sanglaudos fondų dalis iš tikrųjų gali būti skirstoma kitaip. Bet dar netartas galutinis žodis dėl kai kurių makroregioninių iniciatyvų, tarkim, Baltijos jūros regiono strategijos. Čia gali atsirasti tam tikrų papildomų pajamų.

Apskritai, būtų naivu tikėtis, kad per būsimą finansinę perspektyvą Lietuva sugebės pasiekti daugiau kaip 75 proc. ES išsivystymo vidurkio. Dabar mūsų rodiklis nesiekia nė 60 proc. Iki 2020 m. jis neabejotinai paaugs, bet vargu ar peržengs 75 proc., kai pradedama smarkiai mažinti šalies finansavimą iš ES sanglaudos fondų. Šie fondai ir yra skirti tam, kad būtų mažinami pirmaujančių ir atsiliekančių pagal išsivystymą šalių skirtumai.

Lietuva dar ilgokai pretenduos į sanglaudos fondus, į pakankamą finansavimą iš jų. Galbūt per tuos septynerius metus priartėsime prie 75 proc. ES išsivystymo lygio, bet tikrai jo neperžengsime. Nė didžiausi optimistai neprognozuoja tokio ekonomikos šuolio.

Beje, atkreipčiau dėmesį ir į naujausius pareiškimus – Europos Komisijos viceprezidentas Siimas Kallasas viešėdamas Vilniuje pareiškė, kad "jeigu viskas klostysis gerai, Lietuva gali tikėtis didesnės paramos transporto projektams nei dabartinėje finansinėje perspektyvoje". Tai nuteikia optimistiškai. Vadinasi, galime manyti, kad 2014–2020 m. Lietuva šioje srityje gaus ne mažiau lėšų iš ES biudžeto nei 2007–2013 m.

– Jau reiškiamas susirūpinimas, kad 2014–2020 m. Ignalinos atominei elektrinei (IAE) uždaryti iš ES biudžeto gali būti skirta gerokai mažesnė suma nei 2007–2013 m. Vadinasi, ES neketina vykdyti savo įsipareigojimo tinkamai ir pakankamai finansuoti IAE uždarymą?

– Lietuvos ir ES įsipareigojimai remiasi labai aiškiai sutartais teisiniais dalykais. ES prisiėmė, sakyčiau, tiek politinį moralinį, tiek finansinį įsipareigojimą finansuoti IAE uždarymo darbus, atitinkamai reaguodama į Lietuvos prisiimtą ir jau įvykdytą įsipareigojimą žengti nelengvą, bet, manau, neišvengiamai teisingą žingsnį ir uždaryti šią elektrinę.

Tai reiškia, kad ES turi teisinį įsipareigojimą, kad visą IAE uždarymo procesą lydės atitinkama ir pakankama finansinė parama. Šiuo teisiniu įsipareigojimu Lietuva galės vadovautis, derėdamasi dėl naujos elektrinei uždaryti skiriamos lėšų porcijos 2014–2020 m.

Priminsiu, kad prieš penkerius šešerius metus, kai buvo deramasi dėl dabartinės finansinės perspektyvos, buvo analogiška situacija. Iš pradžių Europos Komisija pasiūlė gerokai mažesnę sumą IAE uždarymo projektams įgyvendinti. Tai mus nuvylė. Bet suvilnijo tam tikros bangos ir Vilniuje, ir Briuselyje. Galų gale derybose pavyko įrodyti mūsų intencijų teisingumą ir susitarti dėl pakankamos sumos.

2014–2020 m. finansinis poreikis IAE uždaryti gali būti kiek mažesnis nei 2007–2013 m., nes skirtingi uždarymo laikotarpiai reikalauja skirtingos paramos. Tačiau neabejoju, kad bus atsižvelgta į Lietuvos poreikį per tuos septynerius metus skirti atitinkamą sumą IAE uždarymo projektams.

– Koks tas poreikis?

– Preliminariais skaičiavimais, kasmet reikės maždaug po 100 mln. eurų. Atsižvelgiant į infliaciją ir kitas aplinkybes, skaičius gali vienu kitu procentu kisti. Taigi, per septynerius metus iš bendro ES biudžeto IAE uždaryti reikės ne mažiau kaip 700 mln. eurų.

– Per derybas dėl 2007–2013 m. bendro ES pinigų paketo jis sumažėjo maždaug dešimtadaliu. Ar neatsitiks taip ir šįkart? Ar bendras ES biudžetas 2014–2020 m. nesumažės ir neliks nė to trilijono eurų? Juk atitinkamai mažėtų ir Lietuvos dalis tame pakete.

– Dabar galima tik apytiksliai kalbėti apie įvairias perspektyvas. Derybų taktika ir jų baigtis nebūtinai atitiks bei pakartos buvusio laikotarpio. Yra daug įvairių aplinkybių – politinis nusiteikimas, bendra fiskalinė ir ekonominė nuotaika, europietiška integracija, taip pat daugybė kitų. Visos jos lems, kaip kitąmet baigsis derybos dėl ES finansinės perspektyvos 2014–2020 m.

Bet, pasikartosiu, netikiu, kad netgi jeigu bendras paketas pamažėtų, Lietuva liktų nuskriausta.

– Vadinasi, jūs optimistas ir netikite, kad Lietuvos lauks "septyneri liesos europietiškos karvės" metai?

– Tikrai yra visos galimybės susiderėti ir pasiekti laukiamus rezultatus.

Išlaidos iš bendro ES biudžeto Lietuvai nesudaro labai daug. Nors jos dabar viršija mūsų BVP, vienam gyventojui tenkančią jo dalį, vis dėlto neturėtume gąsdinti savęs, kad ES biudžeto dalis, skiriama Lietuvai, turėtų būti smarkiai mažesnė nei dabar.

Lietuvos uždavinys – per derybas dėl finansinės perspektyvos įrodyti, kad atitinkama europietiška parama mums yra reikalinga, kad ji nėra pravalgoma, o tikslingai investuojama į tuos projektus, kurie priartina Lietuvą prie ES, stiprina valstybės ekonomiką. Įrodyti, kad ES parama naudojama skaidriai ir tikslingai.

– Norite pasakyti, kad per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje nebuvo šios paramos švaistymo ar net grobstymo atvejų?

– Pirmoji 2007–2013 m. perspektyvos pusė nekelia didesnių abejonių ar galvos skausmo dėl šios paramos panaudojimo. Jeigu ir pasitaiko pavienių neteisėto ES lėšų panaudojimo atvejų, tai toli gražu nereiškia, kad absoliuti dauguma pinigų nenaudojama tikslingai ir teisingai.

– Laukia sudėtingos derybos dėl 2014–2020 m. finansinės perspektyvos. Jų pikas gali būti per patį Seimo rinkimų kampanijos įkarštį. Tai nesutrikdys efektyvesnės derybų eigos ir galimybės Lietuvai išpešti kuo daugiau ES lėšų?

– Abejoju, kad Seimo rinkimų kampanija sumažins mūsų visų nacionalinį interesą. Gali skirtis vienos ar kitos partijos požiūris į gaunamos paramos iš ES struktūrą. Tačiau bendras požiūris, matyt, visų vienodas – per būsimus septynerius metus iš ES fondų Lietuva turi gauti tiek, kiek jai priklauso, tiek, kiek jai būtina stiprinant savo ekonomiką. Čia vargu ar gali būti kokių nors politinių nesutarimų, net ir turint galvoje būsimą kampaniją.