Paskelbta, kada vyks sukilimo vadų ir dalyvių valstybinės laidotuvės

Numatyta iškilminga rikiuotė Vilniuje, Katedros aikštėje, šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, laidojimo procesija Vilniaus gatvėmis ir sustojimas prie Aušros Vartų. Baigiamasis atsisveikinimas vyks Senųjų Rasų kapinių koplyčioje, kurioje sukilimo vadai ir dalyviai atguls amžinojo poilsio.

Sukilimo vadų, dalyvių ir visų kovojusių ir žuvusių už Laisvę garbei Senųjų Rasų kapinėse aidės atminimo salvės.

Šv. Mišios vyks Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo Arkikatedroje bazilikoje. Šv. Mišias aukos arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, dalyvaus Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos vyskupai ir kariuomenių kapelionai.

Laidojimo ceremonijoje skambės giesmės lietuvių, lenkų ir baltarusių kalbomis.

2017 m. sausio 3 d. pradėjus Gedimino kalno šlaitų tvarkymo darbus, kalno aikštelėje atsitiktinai buvo rasti palaidojimai. Įsitikinus, kad tai 1863–1864 m. sukilimo dalyvių, nužudytų Vilniaus Lukiškių aikštėje, palaikai, buvo pratęsta paieška ir atkasti 20-ies asmenų palaikai. Nuspręsta 1863–1864 m. sukilėlių vadų ir dalyvių valstybinių laidotuvių ceremoniją, bendradarbiaujant su Lenkija, surengti po mėnesio 2019 m. lapkričio 22 d. Palaikai bus laidojami Vilniaus Rasų kapinėse.

XVIII a. pabaigoje Rusijai, Prūsijai ir Austrijai pasidalijus Lenkijos ir Lietuvos valstybę, buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės atiteko Rusijos imperijai. Per visą XIX a. įvairiose buvusios valstybės žemėse ne kartą kilo sukilimai prieš pavergėjus. Vienas iš paskutinių bandymų atkurti nepriklausomą valstybę buvo 1863–1864 m. sukilimas.

Šis sukilimas prieš Rusijos imperiją prasidėjo 1863 m. sausį Varšuvoje, Lenkijos Karalystėje. Netrukus jis išplito ir buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, dabartinėje Baltarusijos ir Lietuvos teritorijoje bei Ukrainoje. Sukilėliai siekė atkurti nepriklausomą Lenkijos ir Lietuvos valstybę su 1772 m. sienomis, visiems gyventojams suteikti lygias pilietines teises, o valstiečiams duoti žemę. Lietuvoje sukilėliai ypač akcentavo kovą dėl varžomų Katalikų Bažnyčios teisių, o Baltarusijoje sukilimas ir jo lyderis Konstantinas Kalinauskas siejami su modernios baltarusių tautos formavimusi. Sukilime dalyvavo veik 200 tūkst. įvairių socialinių sluoksnių atstovų. Rusijos imperijos valdžia 1864 m. numalšino sukilimą ir ėmėsi represijų prieš sukilimo dalyvius bei jį rėmusius asmenis. Sukilimas jame dalyvavusių tautų atmintyje išliko kaip bekompromisės pasiaukojamos kovos už laisvę, tautų teisę į nepriklausomą gyvenimą ir pilietines teises simbolis.

1863 m. birželį – 1864 m. kovą, Vilniaus generalgubernatoriui Michailui Muravjovui patvirtinus, mirties bausmė pakariant arba sušaudant Lukiškių aikštėje buvo įvykdyta 21 asmeniui, tarp jų – dviem pagrindiniams Lietuvos sukilimo vadams – Zigmantui Sierakauskui ir Konstantinui Kalinauskui. Kitiems mirties bausmė buvo skirta už įvairius pasipriešinimo carinei valdžiai veiksmus: Boleslovui Koliškai – už vadovavimą sukilėlių būriui, kunigams Stanislovui Išorai ir Raimundui Zemackiui – už sukilimo manifesto skaitymą bažnyčiose, bajorams Julianui Lesnevskiui ir Albertui Liaskovičiui – už valstiečių raginimą sukilti, Juozapui Jablonskiui, Aleksandrui ir Juozapui Revkovskiams bei Karoliui Sipavičiui – už pasikėsinimo į Vilniaus gubernijos bajorų vadą Aleksandrą Domeiką organizavimą. „Durklininkams“ – Janui Benkovskiui ir Janui Marčevskiui, sukilimo vadovybės atsiųstiems iš Varšuvos nužudyti Vilniaus bajorų vadovą Aleksandrą Domeiką, bei jiems padėjusiam slaptosios policijos nariui Kauno gubernijos bajorui Eduardui Čaplinskiui skirta mirties bausmė visus kartu pakariant Lukiškių aikštėje. Iš sukilimo organizacijos vadovų mirtimi nubausti varšuvietis Mečislovas Dormanovskis bei vilniečiai Ignacijus Zdanavičius ir Titas Dalevskis. Sušaudyti buvo ir prie sukilimo prisidėję buvę Rusijos kariuomenės karininkai ir kareiviai, paimti į nelaisvę įvairiuose sukilėlių būriuose – Henrikas Makoveckis, Vladislovas Nikoliajus, Kazimieras Sičiukas ir Jokūbas Čechanas.

Kovojusieji ir žuvusieji pratęsė ir ateities kartoms perdavė kovų už Tėvynės laisvę tradiciją, pašoma Vyriausybės pranešime.