Mitą primenanti istorija

Viešėdamas Pažaislio vienuolyno, kurį pastatė protėviai, F.A.Pacas-Diazas pasakojo apie tai, kaip protėviai pasiekė Salvadorą, apie kavos auginimo paslaptis, šeimos vertybes ir ryšį, kuris sieja su Lietuva.

"Lankytis Kaune ir Pažaislio vienuolyne – labai gera. Lietuvoje pamatėme daug dalykų, o Pažaislio vienuolyne viešime pirmą kartą. Esame sužavėti protėvių palikimu, tai įspūdingas monumentalus statinys. Ypač žavi tai, kiek mūsų protėviai prisidėjo prie Lietuvos kultūrinio ir religinio gyvenimo", – įspūdžiais dalijosi svečias.

Šeima, kurios jau trečia karta verčiasi kavos pupelių auginimu, į tris kartus už Lietuvą mažesnį Salvadorą atvyko XVIII–XIX a. sandūroje. "Turiu surinkęs nemažai informacijos, kas įvyko XVII a. pabaigoje–XVIII a. pradžioje Pacų gyvenime, tačiau yra didelis tarpas, apie XVII a., kuris daugiausia yra nežinomas. Žinomu laikotarpiu Pacų giminė išsibarstė po Europą, o mūsų linija patraukė į Ispaniją ir persikėlė į Kanarų salas", – apie žinomos giminės migraciją pasakojo F.A.Pacas-Diazas.

Jis teigia, kad šeimos linijos protėvis XVIII a. pabaigoje su ispanų galeonu galiausiai perplaukė Atlantą ir nuvyko į Kubą, o vėliau – ir į Salvadorą. Tuo metu Centrinė Amerika priklausė Ispanijai.

"Protėvis Rafaelis Pacas Kanarų salose pateko į krizės epicentrą: tada ten buvo auginama labai daug vynuogių ir gaminamas vynas, o vynuogynus užpuolė ligos ir amarai. Kanarų salose kilo baisus skurdas. Rafaelis nusprendė emigruoti, paprašė tėvo leidimo ir jis jam leido išvykti. Kadangi tėvas buvo labai neturtingas, pasakė: neturiu ką tau duoti kelionei, bet tave laiminu ir duodu Šv.Rapolo Arkangelo skulptūrėlę, nes jis yra keleivių globėjas", – į mitą panašia šeimos istorija dalijosi vyras.

Šiandien medinė auksu dengta Kanarų salų gyventojų dar 1774 m. išdrožta statulėlė tapo šeimos relikvija. "Ji keliauja per kartas ir dabar man tenka garbė ją turėti ir saugoti", – didžiuodamasis šeimos istoriją dėstė pašnekovas.

Atgal prie ištakų

Pacai apie savo lietuviškąsias šaknis sužinojo palyginti visai neseniai – 2005-aisiais. "Istorija prasidėjo nuo to, kad vienas Lietuvos diplomatas mano bičiuliui paminėjo, jog Pacas gali būti lietuviška pavardė, o šis pasakė man. Centrinėje Amerikoje tokių pavardžių beveik nėra. Tada ėmiau domėtis. Pirmą kartą į Lietuvą atvykau 2008 m. su vaikais ir žmona. Pamačiau, kad ši giminė tikrai yra gyvenusi Lietuvoje ir tai yra į istoriją įėjusi šeima, bet dabar Lietuvoje Pacų palikuonių nėra", – pirmuosius žingsnius protėvių žemės link prisiminė F.A.Pacas-Diazas.

Per pastarąją viešnagę Pacų palikuoniai aplankė bažnyčias ir statinius, prie kurių prisidėjo jų protėviai. "Buvo smagu pastebėti, kad net mūsų fiziniai bruožai yra panašūs į portretuose tapytų protėvių. Tai mane paskatino daugiau domėtis, ieškoti, atsekti žmones, kurie buvo žinomi. Aš esu atsekęs iki maždaug 1300 m. Seniausias protėvis, kurį esu atsekęs, yra Steponas Pacas. Jis gyveno Trakuose ir buvo LDK didysis raštininkas. Taigi jau nuo XIV a. pradžios mūsų protėviai buvo dvaro žmonės, užėmė svarbius postus", – pasididžiavimo neslėpė pašnekovas.

Paskutinis Lietuvoje gyvenęs jo protėvis yra Mykolas Liudvikas Pacas, miręs 1836 m. M.L.Pacas kariavo Napoleono kariuomenėje, dalyvavo žygyje į Maskvą. Pasibaigus karams išvyko į Angliją, ten studijavo žemdirbystę. Baigęs studijas grįžo į savo turėtas žemes Suvalkuose ir ėmė mokyti žemdirbystės bei pastatė rūmus – šių dabar, deja, jau mažai išlikę, nors kadaise buvo labai didingi.

"Dabar išlikę tik vartai ir parkas. Taip atsitiko todėl, kad prieš Mykolo Liudviko Paco mirtį caro valdžia atėmė didikų žemes ir gerokai apgadino statinius", – savo atsekta šeimos istorija dalijosi F.A.Pacas-Diazas.

Mokysis kalbos?

Koks jausmas, visą gyvenimą manius, kad tavo protėviai – ispanai, sužinoti, kad turi kilmingų šaknų, kurios siekia kitame pasaulio krašte esančią Lietuvą?

F.A.Pacas-Diazas teigė, kad šis atradimas yra labai svarbus visai šeimai. "Mūsų šeimoje protėviai visada buvo labai gerbiami, o jų atminimas labai svarbus. Esame didelė darni ir vieninga šeima, kuri saugo savo principus, o vertybes perduodame iš kartos į kartą. Esame praktikuojantys katalikai ir tai, kad mūsų protėviai buvo tokie patys nuoširdūs katalikai ir net bažnyčias statė, buvo labai malonus sutapimas", – širdį glostančią aplinkybę atvėrė pašnekovas.

Nors ir yra salvadoriečiai, pašnekovo šeimos atstovai sako pasijutę ir šiek lietuviais. "Šis ryšys yra ir kraujo, ir emocinis. Labai džiugu žinoti, kad turime ir antrą tėvynę Lietuvoje", – emocijų neslėpė didikų palikuonis.

Iki akimirkos, kai sužinojo apie lietuviškas šaknis, apie Lietuvą beveik nieko nežinojusi šeima sako pajutusi, kad jos misija – skleisti Centrinėje Amerikoje žinias apie Lietuvą.

"Mus Lietuvoje domina ne tik ekonominiai, bet ir kultūriniai ryšiai – aš esu paskirtas Lietuvos garbės konsulu Salvadore. Iki tol Centrinėje Amerikoje niekas nežinojo apie Lietuvą, dabar, girdėdami mūsų istorijas ir matydami konsulo herbą, žmonės domisi ir klausia, ar galima nuvažiuoti į Lietuvą. Aš atsakau: taip galima, net būtina", – šypsojosi F.A.Pacas-Diazas.

Vyras neabejoja: net jei jis pats ir neišmoks lietuvių kalbos, tai padarys jo vaikai ir anūkai. "Mes labai susidomėję Lietuva, man jau sunku išmokti šios kalbos, galiu pasakyti "ačiū"... Apskritai lietuvių kalbos skambesys mums atrodo kitoks, nors žinau, kad tai sena kalba, o šaknys yra tos pačios kaip ir ispanų kalbos. Netgi yra žodžių, kurie turi panašumų su esperanto kalbos žodžiais", – pastebėjo pašnekovas.

Vertybės – iš kartos į kartą

Noras puoselėti atrastus ryšius su Lietuva, jais pagerbti savo protėvių atminimą nėra atsitiktinis. Pašnekovas tikina: tvirti šeimos ryšiai yra didžioji ir jo verslo sėkmės dalis.

"Mūsų verslas nėra vienalytis, mes turime keletą verslo sričių: tai cukraus gamyba, elektros tinklai, romo gamyba, finansinės paslaugos, kava. Visi šeimos nariai vienaip ar kitaip yra susiję su verslu, bet yra atsakingi už skirtingas sritis. Iš to ir atsiranda stabilumas, todėl mūsų šeimoje įprasta, kad vaikai ir anūkai nuo trylikos metų per mokyklos atostogas dirba kokioje nors šeimos įmonėje", – sakė F.A.Pacas-Diazas. Būtent taip, jo teigimu, vaikai mokomi pamilti verslą, įmones ir kurti šeimos verslo tvarumą bei tęstinumą, o šeimoje galioja griežtos etikos ir elgesio kodeksas.

"Visa mūsų šeima sudaro verslo valdybą: žmona Julita, keturios dukros, sūnus ir aš. Be šios valdybos, kiekvienas turime atskirą pareigų sritį. Sūnus Alfredas atsakingas už pramoninę, žemės ūkio ir finansinę dalis. Jis taip pat ėmėsi romo gamybos ir dabar yra vykdomasis romo gamybos įmonės vadovas", – apie šeimos narių vaidmenis versle pasakojo pašnekovas.

2002-aisiais pradėtas brandinti romas rinką pasiekė tik 2015-aisiais. Tai pirmasis Salvadore pagamintas romas, kuris, įsitikinę Pacai, gali tapti su Salvadoro vardu tapatinama preke ir būti eksportuojamas į visą pasaulį. "Mūsų romas brandinamas amerikietiškose baltojo ąžuolo statinėse. Jau turime romo, kuris brandinamas trylika keturiolika metų. Laikas – labai svarbus jo skoniui", – sakė salvadorietis.

Tvirti prekybiniai ryšiai su užsieniu – ne naujiena Pacų šeimai. Po visą pasaulį, į aštuoniolika šalių, jų kompanijos eksportuoja ir kavą. Žinoma, ir šioje srityje dirba Pacų šeimos nariai.

"Duktė Marija atsakinga už pardavimą ir rinkodarą. Kita duktė, Marcela, atsakinga už žmogiškuosius išteklius ir socialinės atsakomybės problemas. Vien kavos versle dirba 800 žmonių, todėl šie ištekliai – labai svarbūs. Mums rūpi darbuotojų, jų šeimų gerovė, mes norime jiems perduoti savo aistrą darbui ir kavai", – teigė verslininkas.

Dar viena Pacų duktė yra kulinarė ir virtuvės šefė, mokanti gurmaniškos virtuvės paslapčių. Jauniausia duktė – žurnalistė, rašanti laikraščiuose, žurnaluose šeimos tema.

"Mano žmona Julita dirba svarbiausią darbą – rūpinasi šeima, nes mes turime penkis vaikus ir dvylika anūkų. Jai tenka pasirūpinti, kad visi būtų laimingi ir vieningi", – pagarbą žmonai atvirai demonstravo F.A.Pacas-Diazas.

Turbūt dirbti su šeimos nariais – vienas malonumas? "Gyvenime nėra nieko lengvo. Visada yra sunkumų, bet svarbiausia – sugebėti juos išspręsti. Tai yra menas", – šypsojosi Pacų palikuonis.

Sėkmingai bendrauti ne tik privačioje erdvėje, bet ir versle, pašnekovo teigimu, padeda vertybės, kurias Pacai perduoda iš kartos į kartą: žmogus turi būti sąžiningas ir nedalomas.

"Tai mes suprantame, kai žmogus pasako ir vykdo tai, ką pasako. Sąžiningas žmogus turi būti patikimas. Taip pat mes tikime ir savo vaikams stengiamės perduoti tikėjimą, kad svarbiausia ir aukščiausia yra Dievas. Jį reikia gerbti ir jo įsakymų laikytis šeimoje. Be abejonės, manome, kad pirmiausia verslas turi būti etiškas ir skaidrus, nes kitaip nesukursi solidžių santykių. Tačiau verslo interesai visada yra žemiau nei principai ir vertybės", – pabrėžė pašnekovas.

Ritualas ir relikvija

Regis, iš tolimųjų protėvių salvadoriečiai Pacai paveldėjo ne tik tikėjimą Dievu ir žmogumi, bet ir ryšį su žeme.

Šiandienių Pacų šeimos vertybių sąraše – ir kavamedžių, kuriuos 1930-aisiais savo ūkyje išvedė F.A.Paco-Diazo senelis, kava. Šie kavamedžiai jau apkeliavo pasaulį ir yra auginami Pietų Amerikoje, Filipinuose, Meksikoje, Dominikos Respublikoje ir kitur.

Iš visų 4,5 mln. tonų Salvadore užauginamų kavos pupelių 550 tūkst. kg – iš devyniolikos Pacų ūkių.

"Sūnus Alfredas irgi jau yra diplomuotas kavos auginimo ekspertas. Jis taip pat, galima sakyti, išvedė naują kavos rūšį, kuri yra išanalizuota, atlikti genetiniai tyrimai, ji aprašyta ir dabar ruošiama prekybai – netrukus jos bus galima paragauti ir Lietuvoje", – intrigavo pašnekovas.

Jis tikino: Pacams kava – ir ritualas, ir relikvija, perduodama iš kartos į kartą, todėl jie laiko savo misija mylėti kavą kaip šeimos narį ir padaryti taip, kad ji būtų mylima visame pasaulyje.