Domino nuo vaikystės

Tiesa, prie rankdarbių prisėda tik užmigus sūneliui. Su mažuoju Gvidu, sako mama, ilgai nepanersi: tuoj supainios siūlus, praganys vąšelį.

„Nors nėrimas – ne buhalterija, bet kruopšumo ir atidumo ir čia reikia“, – šypsosi pašnekovė, nėrimą vąšeliu vadinanti savo atsipalaidavimu ir poilsiu.

Dukrelei Agnetai ji yra nunėrusi įvairiausių rankinių ir krepšelių. Mergaitė išsirenka norimas spalvas, raštus, tačiau pati vąšelio į rankas nė nebando imti – nedomina.

„Man, kai buvau maža, tas užsiėmimas buvo be galo įdomus. Nerti išmokė kiek už mane vyresnė pusseserė. Virbalai, kuriais mezgė mama, nė pusės tiek nesužavėjo, kiek vąšelis“, – prisipažįsta šiaulietė, su vyru ir dviem atžalomis gyvenanti netoli filmo „Pietinia Kronikas“ išgarsinto Šiaulių rajono.

Siuvimo pamokos pravertė

Anot Liucijos, ką išmoksi – ant pečių nenešiosi. Kai laukėsi dukros, nusprendė laukimo laiką išnaudoti prasmingai – mokymams. „Negaliu nusėdėti vienoje vietoje, todėl nuėjau į siuvimo kursus. Tiesiog dėl savęs“, – dalijasi ji.

Nors nėrimas – ne buhalterija, bet kruopšumo ir atidumo ir čia reikia.

Nors kursus pabaigė, vis dėlto drabužių siuvimu nesusižavėjo. Siuvimo pradžiamokslis Liucijai pravertė tada, kai sugalvojo savo nunertai rankinei įsiūti pamušalą, kad ši geriau laikytų formą.

„Teko viską prisiminti“, – pasakoja nėrėja, kuriai gražiai nufotografuoti rankines neseniai sukurtam „Made_by_liu“ feisbuko puslapiui padeda sesuo.

Viena bėda, kad ji gyvena Vilniuje, tad nedažnai susitinka. Užtai kai jau atvažiuoja abi pas mamą, ne tik plepa, bet ir rengia fotosesijas.

„Sesė turi supratimą, kaip mano kūrinius pateikti estetiškai, skoningai“, – sako L. Brijūnė, viešinti savo dirbinių nuotraukas feisbuke pradėjusi tuomet, kai, gimus dukrelei, susižavėjo nėrimu iš virvelių.

„Interneto platybėse radau iš virvelių nunertų žaislų krepšių. Sugalvojau ir aš panašų Agnetai padaryti. Ėmiau ieškoti, kokie siūlai tiktų šiam sumanymui, ir atradau ploną virvelę. Ėmiau nerti iš jos krepšelius, padėkliukus, stalo takelius ir kitas namų interjero smulkmenas“, – vardija pašnekovė.

Modelis: rankines iš „močiutės kvadratėlių“ L. Brijūnė neria ir demonstruoja pati, o fotografuoja ją sesuo. / L. Brijūnės asmeninio archyvo nuotr.

Sužavėjo kvadratėliai

Dabar itin žavinčių „močiutės kvadratėlių“ nėrimo schemą Liucija rado internete. Šis raštas dažnai naudojamas įvairiems daiktams – lovatiesėms, pagalvių užvalkalams, kilimams ir net drabužiams – kurti.

„Iš pradžių bandžiau atkartoti tai, ką mačiau internete. Išėjo savotiškai, sakyčiau, gal net geriau“, – džiaugiasi savo atradimais Liucija, šiandien kurianti savus rankinių modelius ir nesidairanti į kitus.

Sunkiausia, sako, nunerti rankenas. Sykį bandė nešti rankinę į siuvimo ateljė, kad pritaisytų odines rankenas, tačiau išėjo taip negražiai, kad vos parsinešusi namo jas išsyk nuardė. Nuo to laiko su rankenomis neeksperimentuoja – neria pati taip, kaip išmano.

Rankinėmis iš „močiutės kvadratėlių“ jau spėjo apdalyti artimus žmones. Tokias mielai nešioja ir pati.

Daug rankinių – nei pirktinių, nei pačios nertų – Liucija neturi. Vadina save minimaliste, ypač šiuo gyvenimo etapu, kai augina vaikus.

„Kartais norėtųsi kitokio pasirinkimo, bet auginant mažus vaikus svarbiausia yra patogumas, o jau paskui – praktiškumas“, – tikina Agnetos ir Gvido mama.

Detalė: nors kvadratėliai – įvairiaspalviai, L. Brijūnė juos mėgsta sunerti baltu siūlu – rankinės atrodo vasariškesnės. / L. Brijūnės asmeninio archyvo nuotr.

Rankdarbiai – malonumui

Artėjant vasarai, Liucija pradėjo nerti rankines iš rafijų pluošto, primenančio šiaudą. Ši žaliava – tvirta, lanksti, lengva – išgaunama iš rafijų palmių, augančios tropiniuose regionuose, lapų.

Pamušalus rankinėms ji siuva iš mamos sukauptų audinių lobynų. „Kam pirkti nauja, jei galima panaudoti tai, kas jau yra“, – įsitikinusi L. Brijūnė, iš pradžių siūlus rankinėms užsakinėdavusi internetu, o vėliau Šiauliuose atradusi parduotuvę, kurios pasiūla ją tenkina.

Pačiai kūrybininkei labiausiai patinka švelnūs pasteliniai siūlų tonai. Vis dėlto kurdama vasarines rankines ji išdrįsta pažaisti ir su ryškesnėmis, o kartais iš pirmo žvilgsnio net nederančiomis spalvomis.

„Kai kvadratėliai sugula į visumą, išeina puikiai“, – aiškina pašnekovė, nerti naudojanti 50 proc. medvilnės ir 50 proc. akrilo sudėties siūlus.

Moteris prisipažįsta, kad, atsiradus pirmų klienčių, buvo visokių minčių: svarstė, ar nevertėtų ateityje mesti buhalterės darbo ir likti tik prie rankdarbių.

„Tik ar nėrimas būtų toks pats mielas ir laukiamas, jei taptų pagrindiniu užsiėmimu?“ – dalijasi dvejonėmis šiaulietė, kol kas nerianti savo malonumui.

Namams: krepšeliai, padėkliukai, stalo takeliai – iš virvelių gimę nėriniai. / L. Brijūnės asmeninio archyvo nuotr.

Kviečia atrasti Šiaulius

Kaip jauna šeima leidžia laisvalaikį? Anot L. Brijūnės, bendrauja su draugais, kurie taip pat turi panašaus amžiaus vaikų.

„Šiuo metu auginame mažylį, aplink kurį sukasi visas mūsų laikas ir dėmesys. Tiesa, mėgstame važinėtis dviračiais ir labai džiaugiamės, kad dviračių takų mūsų mieste atsiranda vis daugiau“, – pasakoja ji.

Miesto svečiams su vaikais šiaulietė patartų aplankyti „Rūtos“ šokolado muziejų, o papramogauti – naujai sutvarkytoje miesto žaidimų aikštelėje.

Šiauliečiai didžiuojasi miesto centre esančiu Talkšos ežeru, kurio pakrantėje įrengti dviračių ir pėsčiųjų takai. Čia – ir žymioji „Geležinė lapė“, tapusi miesto simboliu. Lietuvos rekordų knygoje rašoma, kad tai didžiausia Lietuvoje gyvūno skulptūra. Vilnius turi legendą apie geležinį vilką, o Šiauliai gali kurti legendas apie geležinę lapę – apsukrumo, išminties simbolį.

„Netoliese – aukščiausias šalies saulės laikrodis – Stanislovo Kuzmos skulptūra „Šaulys“, dar vadinama auksiniu berniuku“, – vardija gimtojo miesto įžymybes Liucija ir kviečia atvažiuoti pasižiūrėti jų gyvai, juolab kad artėja vasara, o kelionės po Lietuvą gali tapti puikia laisvalaikio su šeima forma.