– Siūlote feisbuko bendruomenės nariams parodyti juos savo vaikams – gal imtųsi smagaus užsiėmimo. O pats kada ėmėtės šių rankdarbių?

– Kai buvau maždaug trylikos, didžiausias troškimas buvo žaisti kareivėliais. Jų trūko, tad pasigaminau iš vielos ir siūlų indėnus. Vyrus, moteris, vaikus, būgnininkus ir šokėjus. Net arklį su travua – indėnišku nešulių gabenimo įrenginiu. Žiūrint sunku patikėti, kad jiems jau 40 metų.

– Bet kodėl indėnus?

– Mūsų karta augo skaitydama knygas apie indėnus. Tuo metu, jei gyvendamas Kaune nenorėjai būti sportininku ar mafijos berniuku, bet vis tiek ieškojai tvirto vyro idealo, alternatyva buvo indėnai – garbingi, gražūs, pavergti, bet laisvi savo dvasia ir tvirti. Jaunuoliai susibūrėme į grupelę, kuri domėjosi indėnų kultūra. Tai darėme vis giliau ir profesionaliau. Nėrėme į jų rankdarbius, gilinomės į genčių skirtumus, stovyklavimo elementus, muziką. Stengėmės atsisakyti romantizuoto indėnų paveikslo ir pereiti prie kuo autentiškesnės imitavimo praktikos.

– Tai šiandien, spėju, gyvenate su šeima indėnų palapinėje, pasibalnojęs laukinį mustangą jojate į VDU. Neapleidžiate ir nuolatinio diakono pareigų, o radęs laisvą minutę žaidžiate su dukra indėnų kareivėliais?

– Labai nuotaikingas paveikslas. Akcentai tikrai teisingi (šypsosi). Tik palapinėje gyvenu ne kasdien, bet kartais. Darbuojuosi ne kur miške, o VDU Katalikų teologijos fakultete. Ta pačia nuotaika važiuoju į darbą. Jei kada yra tekę pagyventi palapinėje – nuotykių dvasią nešiojiesi visur.

– Ar jūsų žmona – tokia pat nuotykių ieškotoja?

– Žmona tokiu atveju arba taikstosi su nuotykių dvasia ir tampa vyro bendražyge, arba… šeimoje būna problemų. Man pasisekė.

Laisvalaikis: jei jau stovyklauti, tai kaip tikram indėnui! / B. Ulevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Skaičiau, kad ilgai bijojote įsipareigoti savo žmonai ir piršlyboms pasiryžote tik tuomet, kai jūsų pažįstamas ėmė ją merginti. Teisybė?

– Tikra tiesa. Šiame mano poelgyje atsispindi daugelio mūsų kartos vyrų negebėjimas apsispręsti. Laimei, viskas baigėsi gerai. O bijojau dėl to, kad apie santuokinį gyvenimą turėjau daug stereotipų. Kai kurie jų buvo pagrįsti, kiti – iš piršto laužti. Labiausiai bijojau, kad manęs neišleis į žygius, bijojau įsipareigojimo tam buitiniam siaurumui, gyvenimui, diktuojamam reikmių. Ieškojau patogesnių būdų bendrauti, bet ne įsipareigoti.

– Ar santuoka kažką pakeitė jūsų mąstysenoje?

– O taip. Perlipęs per baimės slenkstį, atradau didelį išlaisvinimo džiaugsmą. Atverčiau naują ir labai svarbų savo gyvenimo puslapį. Dalė palaiko visus mano pomėgius, bet ir pati jų turi nemažai. Pavyzdžiui, meilę gamtos pasauliui.

Ji buvo ir yra idėjinis žmogus. Susipažinome VDU Katalikų teologijos fakulteto aplinkoje, abu dalyvavome katalikiškoje evengelizacinėje veikloje. Mėgstu juokauti, kad aš esu tikras miestietis, nes gimęs ir augęs Kauno daugiabučio ketvirtame aukšte, o mano žmona augusi gamtoje, kaimo aplinkoje, todėl jai stalo kampo ir ketvirto aukšto (kaip man) neužtenka.

– Tai kokį kompromisą pasirinkote savo namams?

– Mums pasisekė, kad galime gyventi gamtoje. Apsupti gyvūnų, kuriuos matome pro langus. Ir elnių, ir stirnų, ir kiškių, ir lapių. Atplasnoja gulbės, gervės. Ir patys daug ką esame laikę – pavyzdžiui, sužeistą erelį. Aišku, su gamtininkų žinia. Pragyveno pas mus dešimt metų. Dar šunų, kačių, žuvyčių, driežų, pelyčių, gyvalazdžių, žiurkėnų – visko pas mus būta. Ir ožkas mėginome laikyti, turėjome žąsį, dabar yra vištų pulkas.

Įsikūnijimas: B. Ulevičiaus vaikystė, paauglystė prabėgo su knygomis apie indėnus, kurie berniukui buvo tikro vyro idealas. / B. Ulevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– O jūs pats vaikystėje nieko gyvo neauginote?

– Gyvenant bute nelabai buvo įmanoma. Todėl su bičiuliais pradėjome domėtis gamta ir Šiaurės Amerikos indėnais. O kadangi fiziškai aplinka buvo ribojanti, tai teko į pagalbą pasitelkti vaizduotę. Mes tiesiog pereidavome per autostradą (gyvenome Kauno pakraštyje, Partizanų gatvėje) ir atsidurdavome nedideliame miškelyje, kuris mums tapdavo laukinės gamtos atitikmeniu. Vaizduotėje piešėme Didžiąsias lygumas, kuriose gyveno Šiaurės Amerikos indėnų gentys, vėliau ėmėme eiti į žygius. Susitikdavome miško trobelėje ir ten siuvinėdavome indėniškus dirbinius karoliukais.

– Į jūsų vaikystės miško trobelę mes dar grįšime, o dabar sakykite, kas šiandien gyvena Ulevičių trobelėje?

– Mes su Dale ir mūsų dukra Teresė Marija, kuriai dešimt metų. Ilgai su žmona dėl neaiškių priežasčių negalėjome susilaukti vaikų. Net trylika metų. Ir kai jau mums buvo per keturiasdešimt, kad būtume ramūs, jog padarėm viską, ką galėjom, kreipėmės į katalikišką NaPro technologijų kliniką Lenkijoje. Ten patyrėme didelį gydytojų profesionalumą ir po metų pradėjome lauktis. Taip į mūsų gyvenimą atėjo tikras stebuklas – Teresė Marija. Ir kai ta laimė aplankė – gyvenimas pasikeitė iš esmės, nes augantis vaikas – vieni atradimai. Dukrytė lanko Palaimintojo Jurgio Matulaičio Montesori mokyklą Kaune ir, kaip jau turbūt supratote, labai myli gyvąją gamtą. Kaip ir jos mama.

– Jūs pats, būdamas vaikas, lankėte muzikos mokyklą, grojote smuiku. Vėliau pasirinkote Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kurios nebaigėte – pasukote teologijos keliu. Ar dukrai irgi įdavėte į rankas smuikelį ir sakėte: „Grok, nes tėvelis juk grojo…“?

– Nuo šešerių tėvai mane leido į muzikos mokyklą, nes mama labai muzikali, buvusi ir vargonininke. Iš jos paveldėjau tą meninį polėkį. Kol vaikų neturėjau, maniau, kad būsiu labai griežtas tėtis. Pasirodė – atvirkščiai. Neturiu savyje to kietumo, kurio dažnai prireikia, norint priversti vaiką nuosekliai lavinti savo gebėjimus kokioje nors vienoje srityje. Mano dukra viską mėgina. Ji griežia smuiku Suzuki metodu, truputį skambina pianinu. Mėgsta piešti, klausytis muzikos. Beje, jos mylimiausia grupė yra ABBA. Ta pati buvo ir mano, kai augau.

– Maniau, buvote sunkiojo roko gerbėjas?

– Iš pradžių buvo ABBA, bet paskui pamačiau grupės KISS nuotrauką ir pasakiau sau: nesvarbu, ką jie groja, tos muzikos aš klausysiu. Todėl nuo penkiolikos nėriau į sunkųjį roką, apie kurį sovietmečiu buvo sakoma, kad tokio klausantis galima išprotėti. To tikrai bijojau, bet grįžus iš mokyklos net rankos drebėdavo, kaip norėdavosi paspausti mygtuką „Play“.

– Ar dukra žino, kad jos tėtis buvo krikščioniško metalo grupės „Quest Rising“ įkūrėjas, su ja įrašė pirmąją krikščioniško metalo kasetę Lietuvoje?

– Esu jai tą sakęs. Bet su Terese nuo mažens labiau klausėmės klasikinės muzikos ir melodingos estradinės. Tikiu, kad jei norės, tą aštresnę ausiai muziką ji vėliau pati atras.

Didžiausias tėvams šiandien tenkantis išbandymas – per anksti neįduoti vaikui planšetės ar išmaniojo telefono. Nes, tai padarius, mažėja vaiko kūrybingumas ir visi jo žaidimai persikelia į interneto erdvę.

– Jūsų dukrelei dešimt. Dalijatės feisbuke savo vaikystės veiklomis, bet ar jos gali sudominti šių dienų dešimtmetį?

– Mano kartos gražiausias išgyvenimas – kad mes neturėjome tų bukinančių priemonių, kokias dabar turi šių dienų vaikai. Nebuvo tos ekranų prievolės – tik „Labanakt, vaikučiai“ ir viskas. Kitas dalykas, kad mus lydėjo stoka. Nebuvo dalykų pertekliaus ir visokių linksminančių, stimuliuojančių žaislų, todėl mes patys labai aktyviai ieškodavome būdų, kaip juos susiorganizuoti. Padarėme daugybę išradimų, kad gautume tai, ko sovietmečiu buvo neįmanoma įsigyti.

Didžiausias tėvams šiandien tenkantis išbandymas – per anksti neįduoti vaikui planšetės ar išmaniojo telefono. Nes, tai padarius, mažėja vaiko kūrybingumas ir visi jo žaidimai persikelia į interneto erdvę. Nemažai tėvų jau stengiasi ir ieško būdų, kaip tą padaryti. O padaryti būtina – t. y. kuo labiau atitolinti tą „atbukinimo etapą“, kuris šiais laikais turbūt yra neišvengiamas. Tik tada vaikas patirs, kad, skaitant knygą, įmanoma matyti vaizduotėje gyvą scenarijų, kad galima savo rankomis pasigaminti kažką gražaus, vienetinio, ko nepasiūlys jokia pasaulio parduotuvė.

Iš savo aplinkos žinau, kad nemažai tėvų ieško tokių būrelių arba tokių ugdymo įstaigų, kurios vadovautųsi panašia politika – kuo labiau atitolinti skaitmenizacijos atėjimą į vaiko gyvenimą. Jie nori, kad vaikai turėtų bičiulių ratą su panašiomis vertybėmis ir kad patys pajustų norą išbandyti įvairius kūrybos būdus. Mūsų vaikai gali iš pačių menkiausių priemonių pasigaminti ir pilį, ir žmogeliuką – sutverti ištisą pasaulį. Jų vaizduotė labai gyva, jei tik vėliau jos patys nenususiname.

Žaislai: „Mūsų laikais nebuvo daiktų pertekliaus, todėl, jei ko norėdavome, turėjome pasigaminti“, – aiškina B. Ulevičius ir rodo prieš 40 metų paties pasigamintus indėnus. / B. Ulevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Svarbus ir tėvų pavyzdys, jų iniciatyva. Viena, jei duosime vaikui į rankas kad ir jūsų vaikystėje sumeistrautą žmogeliuką ir sakysime: „Eik, pažaisk!“. Visai kas kita, jei pasiūlysime žmogeliukus gaminti drauge. Sutinkate?

– Tikrai, vaikas darys ne tai, ką mes jam sakome daryti, bet tai, ką matys darant mus pačius. Ne visi tėvai turi tą galimybę – žaisti su savo vaikais. Bet tai svarbu. Ypač pirmuosius penkerius gyvenimo metus. Būtų gerai, jeigu bent vienas iš tėvų turėtų daugiau laiko namuose ar bent trumpesnio, bet kokybiško laiko – su nepadalytu dėmesiu.

Kita vertus, ir pačių suaugusiųjų gabumai žaisti su vaiku labai skiriasi. Man su dukra visada smagiau būdavo ką nors piešti, skaityti, kur nors nueiti, o štai žaisti stumdant žaislines figūrėles aš neturėdavau kantrybės. Čia gabesnė mano žmona, o jau pati gabiausia – tai Teresės močiutė, mano mama.

– Užsiminėte apie savo vaikystės išradimus. Ar turite omeny žaislus, kuriuos patys pasigamindavote?

– Ankstyvoje vaikystėje buvome pametę galvas dėl kareivėlių, o sovietmečiu juos ne taip lengva būdavo gauti. Todėl visokiais būdais gamindavome patys. Ir iš tešlos (bet kaip padaryti, kad džiūdami nesutrupėtų?), ir iš duonos (iki dabar turiu keletą išsaugojęs), ir iš gipso. Dar lankstydavome iš vielučių, kurias apsukdavome siūleliu.

O štai dar vienas išradimas. Būdavo tokios, berods, iš Danijos kramtomosios gumos su į jas įdėtomis lipdukinėmis tatuiruotėmis. Aišku, kad jų retai kada gaudavome, tai sugalvojome, kad galbūt rašalu kažką nupiešus ir uždėjus ant drėgnos rankos išeitų visai nebloga tatuiruotė. Ir išeidavo!

Kai jau pradėjome domėtis indėnais, norėjome siuvinėti indėniškus drabužius karoliukais, o jų nebuvo. Kažkas iš draugų sugalvojo, kad galima panaudoti vielą, aptrauktą įvairiaspalve izoliacine medžiaga. Tai ištraukdavome vielą, o izoliaciją smulkiai sukarpydavome ir turėdavome puikiausius karoliukus.

Buvo tais laikais ir knygų, ir žurnalų, bet visada iš jų sužinodavai tik truputį, tik užuominą, o visą vaizdą tekdavo susidaryti patiems. Todėl vieną dieną supykau ir iš visų man žinomų knygų, žurnalų ėmiau išrinkinėti įvairių indėnų genčių detales. Pavyzdžiui, apavus. Viską nusipiešdavau, nuspalvindavau, aprašydavau. Paskui imdavau kitą detalę – tarkim, skydus. Žodžiu, kurdavau tokias knygas. Nes jei geros nėra – kodėl gi jos pačiam nesusikūrus?

Paauglystėje, kai ėmė rūpėti populiarios disko, roko muzikos grupės, atsirado noras rinkti ženkliukus su jomis. Jų, aišku, nebūdavo. Todėl mes perfotografuodavome, išsikirpdavome nuotrauką ir ieškodavome kito ženkliuko, kurio paviršių nušlifuodavome ir tuomet ant jo klijuodavome tą nuotrauką. Jei trūkdavo užrašo – patys jį padarydavome ranka. O jau koks džiaugsmas apimdavo, kai pavykdavo! Tais laikais labai masino viskas, kas iš Amerikos. Tarkim, degtukų dėžutės, kuriose degtukai būdavo ne rudi, kaip pas mus, bet spalvotomis galvutėmis. Manote, nesugalvojau, kaip tokių pasidaryti? Paėmiau paprastą degtukų dėžutę, parašiau ant jos angliškai „Made in USA“, užklijavau norimą etiketę, o degtukų galvutes pamirkiau į guašą ir turėjau pačių įvairiausių spalvų.

B. Ulevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Klausantis jūsų neapleidžia jausmas, kad mūsų vaikai labai nuskriausti… Neįsivaizduoju, kad kuris nors iš jų imtų išradinėti dviratį, kai jis jau seniai išrastas. Prarasta karta?

– Kodėl gi? Yra tokių vaikų, kurie, grįžę namo, sėda, tarkim, piešti. Ir jie nėra kažkokie atbukę dėl to, kad mažiau laiko praleidžia prie ekranų. Priešingai – jie geba mąstyti, kurti, fantazuoti. Matau tai ir savo dukros mokykloje. Net ir dešimtmečiai čia neisterikuoja dėl telefonų. Išėję į pasaulį jie visada spės išmokti dirbti kompiuteriu, bet jau bus ragavę ir kitokios patirties.

– Jaučiate pareigą dalytis tinkamu turiniu. Mačiau, kad rekomendavote tėvams kartu su vaikais pasižiūrėti serialą „Namelis prerijose“, kurį kažkada rodė LRT televizija.

– Nuostabus serialas dorybėms ugdyti, šeimos, ryšiams su bendruomene stiprinti. Beje, tokių serialų yra ir daugiau, tik reikia paieškoti. Seniau turėjome tradiciją žiūrėti kažką panašaus kartą per savaitę, dažniausiai po šv. Mišių, sekmadieniais. Tie seni filmai neperkrauti hiperaktyviais vaizdais, kurie išderina vaiko psichiką. Pastebėjome, kad nuo šių dienų produkcijos vaikas tampa irzlesnis, pasyvesnis ir reikia laiko, kol jis vėl grįžta į įprastą savęs pajautimą.

– Pasidalykite, kokių tradicijų dar turite?

– Mėginame valgyti kartu, jei tai įmanoma. Trumpai pasimelsti prieš pradedant dieną. Laiminame vieni kitus. Sakome, kad mylim. Einame pasivaikščioti arba važiuojame dviračiais. Žaidžiame badmintoną. Daugybę metų vakarais skaitome kartu atsigulę arba aš pasakoju ką nors juokingo iš galvos, o tai labai pralinksmina Teresę. Vakarai drauge yra labai prasmingi. Galima aptarti vaikui rūpimus klausimus arba papasakoti jam ką nors iš savo vaikystės. Dukra dažnai to mūsų prašo.

– Neretai vaikus užauginę tėvai gailisi padarę didelę klaidą, kad per mažai laiko praleido su jais…

– Todėl verta kartais atidėti savo darbo projektus, buitį ir daugiau dėmesio skirti vaikams. Kad ir nedaug, bet dažnai. Vaikas turi žinoti, kad tėtis ir mama jį myli. Juk visada atsiras tų, kurie užpildys darbo, pomėgių erdvę, bet savo sutuoktiniui (-ei), kaip ir vaikui, tu visada būsi vienintelis (-ė). Todėl nepraleiskime šito momento, kuo dažniau puoselėkime gyvą tarpusavio ryšį.