– Monciškėse įsikūręs Lietuvos paraplegikų asociacijos (LPA) Landšafto terapijos ir rekreacijos centras. Beveik nuo pat įkūrimo jame darbuojasi ir R. Ostrauskienė – buvusi Lietuvos paraplegikų asociacijos viceprezidentė, šiuo metu – centro administratorė. Jai talkina vyras Vygintas – šio centro ūkvedys. Ar tiesą sakau?
– Tiesą, tiesą... Centre dirbame jau 24-us metus. Atsidarome balandžio pabaigoje ir plušame iki pat lapkričio. Šiandien pirmadienis, kalbuosi su Jumis, o padai svyla, nes vieni žmonės išvažiavo, tad reikia viską paruošti kitiems.
Vasarą čia ilsisi mūsų žmonės, turiu omeny, po stuburo traumų ir pažeidimų. LPA jiems kasmet organizuoja stovyklų, įvairių mokymų, kultūrinių renginių. Ne sezono metu namelius nuomojame žmonėms su kitomis negaliomis. Norinčiųjų be galo daug, ypač kai šis rugsėjis dar lepina geru oru.
Atvykę pas mus žmonės sužino daug vertingos informacijos – nuo pragulų profilaktikos iki urologinių dalykų, nuo neįgaliesiems pritaikytų automobilių iki patarimų būsto pritaikymo klausimais. Tačiau pagrindinė priežastis, dėl kurios jie čia atvyksta, – bendravimas. Kiti net derina laiką, kad galėtų atvažiuoti tuo pačiu metu, pabendrauti su seniai matytais draugais.
– Teko girdėti, kad baigę darbus Monciškėse žiemoti kaip paukščiai išskrendate ne į gimtuosius Anykščius ar Pasvalį, bet toli toli – kur šilčiau, įdomiau…
– Kartais skrendame, kur šilčiau, o kartais žiemojame Palangoje, nes vasarą dėl darbų jūrą nelabai matome, tik žinome, kad ji čia pat pašonėje yra (juokiasi). Aš vyrą vieną dar galėčiau kažkur išleisti, bet abu negalime atsitraukti. Kartais randu laisvesnę minutėlę, lekiu prie jūros, o ten sėdžiu ir mąstau, kad prie durų turbūt stovi žmonių eilė.
– Vasaromis ramybės neturite, o kada paprastai ji ateina?
– Rudenį ir žiemą, jei centre nedarome remontų. Kai kažką tvarkome, reikia, kad šalia būtų žmogus, suprantantis, ko reikia žmogui su negalia.
– Kiekvieną žiemą su draugais, taip pat sėdinčiais vežimėliuose, išsirengiate į kelių savaičių kelionę po tolimas šalis. Jau lankėtės Egipte, Tailande, Kambodžoje, Vietname, Kuboje, JAV, Izraelyje, Singapūre, Naujojoje Zelandijoje. Įdomu, kada pradedate jas planuoti?
– Įvairiai būna. Tarkim, šių metų kelionei į Kiniją bilietus pirkome pernai birželį, o skridome tik balandį. Kitiems metams dar nieko neturime. Bet dėl to visai nesijaudinu: spalį atskris draugė iš Anglijos, kartu viską ir suplanuosime.
Pastaraisiais metais keliaujame keturiese – aš su vyru ir mano draugė Kristina su savo draugu Filipu. Ji – lietuvė, meilės emigrantė, jis – Kanados anglas. Vyras su keliais aukštaisiais, buvęs kalnų instruktorius, traumą patyręs kalnuose. Mes važiuojame pas juos į Angliją, o paskui iš Londono visi kažkur skrendame.
Planai šiai žiemai? Mintys sukasi apie Australiją, bet kol dar bilietų neturime, nesinori labai garsiai apie ją kalbėti. Australija – draugės svajonė. Kiekvienas galime kažko norėti. Pavyzdžiui, mes su vyru labai norėjome į Ameriką, Kristina – į Naująją Zelandiją. Filipas pasiūlė Japoniją, bet nubalsavome už Kiniją.
– Smalsu, kada pirmąsyk gimė idėja leistis į kelionę svetur.
– Viskas prasidėjo 2011 m., kai mes, penki ratuoti bendraminčiai, pirmą kartą nuskridome į Egiptą, Hurgadą. Susiradome vietoje gidą su pagalbininku. Nesunkiai pasiekėme Kairą ir Luksorą. Kelionė praėjo sklandžiai, parsivežėme nepakartojamų įspūdžių, o svarbiausia – įsitikinome, kad ir vežimėliais galima keliauti ir be lydinčiųjų pagalbos.
Kitais metais išdrąsėjome ir išskridome į Tailandą, o kartu užkabinome Kambodžą. Tik nepasisekė su bilietais, nes likus dviem savaitėms iki skrydžio bankrutavo oro linijos ir mūsų skrydis nuplaukė. Įsivaizduojate? Kai viskas suplanuota, užsakyta. Nusprendėme pirkti kitus skrydžio bilietus. Sakėme, pinigus uždirbsime, bet jei neišskrisime – tikrai gailėsimės.
Kaip keliaujame? Tik savarankiškai, nes su grupe galime užstrigti pačiame pirmame etape. Juk nežinai, ar transportas bus patogus žmonėms su negalia, ar tiks durų plotis viešbučiuose ir t. t.
Keliaudami viską deriname patys, bet ir tai pasitaiko kuriozų. Pavyzdžiui, atvykstame į viešbutį Vietname ir žiū – sraigtiniai laiptai. Nusiunčiame taksistą pasiaiškinti, o viešbučio administratorius teisinasi: „Bet juk pas mus kambarys pritaikytas žmonėms su negalia…“ O kaip iki to kambario mums nusigauti?!
Dažniausiai imame du nedidelius taksi su vairuotojais. Vietname bandėme keliauti ir mikroautobusu, devyniolika valandų jame prasėdėjome, kol pasiekėme galutinę stotelę.
Privažiavimas prie lankytinų vietų ne visada mums palankus. Šįmet, atvykus prie Didžiosios kinų sienos, pradėjo lyti lietus, statu, kelias akmenimis grįstas, du vyrai stumia mūsų vežimėlius šlapi… Tragedija tiesiog. Kai nuo jos nusileidome, net Dievui dėkojome, kad likome gyvi.
– Ar prisimenate akimirką, kai supratote, kad ir Jūs galite keliauti?
– Puikiai. Daugelis mūsų likimo žmonių, kurie nebandė, nelabai ir įsivaizduoja, kad mums skraidyti lėktuvais yra labai paprasta. Oro uostuose nereikia žioplinėti, klaidžioti, klausinėti, nes neįgaliuosius globoja specialios tarnybos – visur palydi, nuveža, parodo. Pavyzdžiui, mūsų paskutinė kelionė pirmyn–atgal vyko septyniais lėktuvais. Aišku, pirkdamas bilietus turi viską surašyti – apie savo vežimėlį (kiek sveria, kokie išmatavimai), kokios pagalbos reikės ir pan. Kai skridome iš Kubos su persėdimu Kanadoje, į jungiamąjį skrydį vos spėjome: mus vežė bėgte per visą oro uostą (juokiasi).
– Nuotykių dienoraščio nerašote? Kur saugote visus įspūdžius?
– Galvoje ir nuotraukose. Jau sakiau – aš ne rašytoja (šypsosi).
– Kuris iš keturių atsakingas už kelionių planavimą?
– Dažniausiai planuoja mano draugė Kristina ir jos draugas Filipas. Mano vyras būna atsakingas už vežimėlių techninę dalį – maža kas kelyje gali nutikti, todėl imame visko – ir raktų, ir kamerų, ir klijų, ir guolių. Aš rūpinuosi kelionine vaistinėle ir ūkiniais dalykais. Juk anksčiau lietuviai ir maisto dar įsidėdavo – dešrų, lašinių (juokiasi). Kiekvienas turime po savo sritį ir atsakingai ruošiamės.
– Kokius kriterijus taikote viešbučiams?
– Prabangos mums nereikia: svarbu, kad būtų pritaikyti vežimėliams. Ir dar – kad būtų arčiau centro ir nereikėtų iš priemiesčio toli baladotis. Pavyzdžiui, šioje kelionėje (Honkongas, Šanchajus, Pekinas, Dubajus), kuri truko tris savaites, labai smagiai naudojomės metro. Miesto autobusai paimtų žmogų arba du, o su metro galėjome patogiai keliauti visi drauge.
– Esate apkeliavę nemažai pasaulio. Kaip reaguoja žmonės, pamatę su kuprinėmis keturis ratuotus žmones?
– Keturi ratuoti be lydinčių asmenų kelia nuostabą tiek užsienyje, tiek ir Lietuvoje. Bet nepasakyčiau, kad labai didelę. Lietuvoje atsiranda vis daugiau vietų, viešbučių, pritaikytų žmonėms su negalia. Seniau mūsų LPA Landšafto terapijos ir rekreacijos centras Monciškėse buvo bene vienintelė vieta poilsiui, o dabar žmonės gali rinktis.
Seniau praeiviai į mus tikrai šnairiau žiūrėdavo, o dabar patys siūlosi padėti. Tiesa, dar ne visa infrastruktūra pritaikyta žmonėms su negalia, tačiau svarbu, kad atsiranda galimybės keliauti viešuoju transportu. „Einame“ į tas viešas vietas, kur galima įvažiuoti vežimėliu.
– Ar turite kokių nors specialių kelionės triukų ar patarimų kitiems žmonėms su negalia, svajojantiems keliauti?
– Pagrindinis „triukas“ – pasiimti daiktų tiek, kiek gali panešti. Dalį jų dedame į krepšį ant kelių, o kitą dalį laikome kuprinėje, užkabintoje ant vežimėlio. Pirmiausia susikrauname higienos reikmenis, kurių galbūt negausime svetur, o paskui visa kita. Pradžioje visokių juokų būdavo. Tarkime, kažkas iš vyrų puslitrį šampūno į kelią pasiima ar kvepalų su visa dėžute, o mes, moterys, prisikrauname tiek drabužių, kad pusės jų nė nepanaudojame. Ypač išeiginių.
Keturi ratuoti be lydinčių asmenų kelia nuostabą tiek užsienyje, tiek ir Lietuvoje. Bet nepasakyčiau, kad labai didelę.
– Kas labiausiai įstrigo į atmintį iš paskutinės kelionės po Kiniją?
– Honkongas – milžiniškas miestas, man labai priminė Londoną, bet vos tik pereini į Kinijos pusę – į akis krinta daugybė draudimų. Visur pristatyta ženklų, ko negalima daryti: garsiai kalbėti, fotografuoti ir kt. Gatvėse pastebėjome daug elektroautomobilių, motorolerių, bet nė vieno paspirtuko. Gal dėl saugumo?
Maistas nepatiko. Viskas sumakaluota kaip mūsų šiupininėje. Teko ieškoti europietiškesnės virtuvės.
Egzotikos? Jos prisiragavome būdami Kambodžoje. Ten patys kavinėje kepėme ryklį, gyvatę, varlę. Ant tokio nedidelio griliuko. Panašiai kaip fondiu.
Tiesa, keliaujant po Kiniją neapleido jausmas, kad esame sekami, kad visur mūsų laukia. Nenueisi ten, kur jie nenori. Vos išlipus iš metro Pekine prie mūsų priėjo jaunas vyras ir angliškai pasiūlė pagalbą. Prisistatė esąs medicinos studentas. Važiavome trimis metro, atlydėjo mus iki pat viešbučio durų, bet kai paprašėme kartu nusifotografuoti, jis atsisakė. Supratome, kad kažkieno siųstas.
Buvo keista, kad kinai taip tikrina turistus: turbūt visas keliones kartu sudėjus niekas mano paso tiek nežiūrėjo, kiek kinai. O einant link Valdovų rūmų turėjome praeiti net tris patikros postus, kur tikrino pasus, skenavo kuprines. Beje, be paso čia nenusipirksi jokio bilieto. Vieną sykį grąžina man darbuotojas pasą, o bilieto nematau. Klausiu, kur? Pasirodo, pase, mikroschemoje.
– Ar galėtumėte įvardyti, kuri kelionė buvo pati lengviausia, t. y. labiausiai pritaikyta keliauti vežimėliais?
– Amerika. Nuskridome į Los Andželą, tuomet autobusu – iki Las Vegaso. Ten išsinuomavome automobilį (vairuojame visi keturi) ir važiavome iki Didžiojo kanjono. Pakeliui nakvojome dar keliuose miestuose. Tuomet skridome į Orlandą, ten vėl nuomavomės automobilį. Mums leido išsirinkti, kurio norėtume, ir paprašė palaukti kelias valandas. Per tą laiką tiesiog įmontavo į ją rankinį valdymą.
Naujoje Zelandijoje turėjome ilgiau susirašinėti, siuntėme vairuotojų pažymėjimus, lietuviškas parkavimo korteles, kad gautume analogiškas jų šalies.
– Gal teko patirti kultūrinių nesusipratimų ar linksmesnių kuriozų?
– Prisimenu, Meksikoje mus iškelia oro uoste ir matome, kaip viena darbuotoja ženklais rodo, kad duotume jai už šią paslaugą pinigų. Apsimetėme, kad nesuprantame. (Juokiasi.)
– Ką kelionės Jums su Vygintu duoda kaip porai? Nesipykstate? O gal per tiek metų jau apsišlifavote?
– Visko būna. Ir susipykstame, ir išsirėkiame vienas ant kito, bet kelionės puikiai parodo, ar galima tuo žmogumi pasitikėti. Per tiek metų kartu tapome darnia komanda. Suprantame vienas kitą iš pusės žodžio. Kartais žmonės manęs klausia: tai kaip čia dabar bus? Sakau: kai bus, tada ir žiūrėsime. Ši frazė man tinka visur – ir darbe, ir kelionėse.
– Gal kelionės pakeitė Jųsų požiūrį į gyvenimą, žmones, pasaulį?
– Žinoma. Mes pamatėme, kokią gražią šalį turime ir kaip gerai Lietuvoje gyvename. Kiti sako: brangu, geriau jau pataupyti, kokį daiktą nusipirkti. Bet man labiau norisi, kad senatvėje turėčiau ką prisiminti, tad kol dar galime, kol sveikata leidžia, tol ir keliaujame. Kai pasensime, jėgų bus mažiau, tada galėsime keliauti po Europą ir Lietuvą. Dabar visos mūsų vasaros „parduotos“ Monciškėms, o lietuvišką žiemą su ratais toli nenuvažiuosi.
– Abu su Vygindu traumas patyrėte paauglystėje. Ar kartais mintimis dar nuklystate į tas nelaimės vietas ir tuos įvykius, kurie kadaise nutiko?
– Jau retokai. Buvau baigusi aštuonias klases, kai broliui tėvai nupirko naudotą motociklą su lopšeliu. Paremontavęs norėjo jį išbandyti ir pakvietė pasivėžinti mane. Įvyko avarija. Broliui nieko, o man lūžo stuburas. Šįmet 40 metų, kai sėdžiu vežimėlyje.
Mano vyras Vygindas kilęs iš Pasvalio. Būdamas septyniolikos motociklu vežė paštą žvyruotu kaimo keliuku, bet ties posūkiu apsivertė ir taip pat susilaužė stuburą.
Jis gulėjo po traumos ligoninėje su tokiu anykštėnu (aš esu kilusi iš Anykščių), kuris jam davė mano telefono numerį. Kurį laiką susirašinėjome popieriniais laiškais: juk interneto tada dar nebuvo. Po pusės metų neplanuotai susitikome sanatorijoje, draugavome dar ketverius metus – neskubėjome kurti šeimos. Anais laikais aplinka nebuvo pritaikyta negalią turintiems žmonėms.
Kai nusprendėme susituokti, mano tėvai ilgai atkalbinėjo. Teko bėgti (juokiasi). Paskui po mėnesį tai pas vienus, tai pas kitus tėvus gyvenome. Būtume tikrai nesiryžę kurti šeimos, jeigu nebūtume tikėję, kad galėsime tvarkytis savarankiškai. Vėliau Anykščių savivaldybė suteikė mums socialinį būstą.
Kartais žmonės manęs klausia: tai kaip čia dabar bus? Sakau: kai bus, tada ir žiūrėsime. Ši frazė man tinka visur – ir darbe, ir kelionėse.
– Ar pamenate tą jausmą, kai supratote, kad likusį gyvenimą teks praleisti vežimėlyje?
– Pabundu po avarijos dar įvykio vietoje, čiupt už kojų – lyg yra, bet jų nejaučiu. Kas išties man nutiko, supratau gal po trijų mėnesių.
Šiandien medicina jau labiau pažengusi, kitaip reaguoja medikai, atvykę į nelaimės vietą. Bet pikta, kai manipuliuojama žmogaus sveikata ir žadami vos ne stebuklai, kainuojantys didelius pinigus. Kalbu apie kamieninių ląstelių procedūras, kurias atliekantys žmonės žada, kad jas suleidus įvyks stebuklas – pradėsite vaikščioti. Nemačiau nė vieno, kuriam pasisektų. Bandėme ieškoti žmonių, kurie tai darė. Prašėme pasidalyti, duoti interviu, kad kitiems, patyrusiems stuburo traumas, kamieninės ląstelės netaptų panacėja. Nė vienas nesutiko. Matyt, sunku pripažinti, kad nepavyko…
– Kas padėjo susitaikyti su nauja realybe?
– Man pačiai labai padėjo netoli namų gyvenantys Vladzė ir Povilas Gribėnai. Jiems kojas irgi atstojo vežimėliai. Susipažinau su jais sanatorijoje. Vladzė nuo Nepriklausomybės laikų vadovavo Molėtų žmonių su negalia sąjungai, buvo ilgametė rajono savivaldybės tarybos narė. Gribėnai pirmieji Lietuvoje organizavo žmonių su negalia susibūrimus. Jie mane motyvavo neužsidaryti tarp keturių sienų, nenusiminti; dalijosi patirtimi, palaikė dvasiškai, prižiūrėjo, visur kartu vežiojosi. Buvo kaip antri tėvai. Visą gyvenimą liksiu jiems dėkinga.
– Kokių pokyčių pastaraisiais metais matote žmonių su negalia gyvenime ir ką pasakytumėte tiems, kurie, atsisėdę į vežimėlį, galvoja, kad gyvenimas jau baigtas?
– Lietuvos paraplegikai turi nuostabią komandą, kuri atstovauja žmonėms su negalia ir valstybinėse įstaigose, ir Vyriausybėje, ir Seime.
Palyginti su Latvija ir Estija, mes tikrai labai gerai gyvename. Kur dar reikėtų pasitempti? Gal aplinkos pritaikymo klausimu. Man labai patinka posakis: nieko apie žmones su negalia be pačių žmonių su negalia. Realybėje dažnai pasitaiko, kad daroma mums, bet be mūsų. Tada neišvengiama paklaidų, dirbama tik dėl „paukščiuko“.
Savo likimo draugams pasakyčiau: bendraukime, o svarbiausia – neužsidarykite!
Naujausi komentarai