Žalgirio mūšio pergalė – tai simbolis, kuriame užkoduota lietuvių viltis siekti laisvės ir nepriklausomybės. Tai pabrėžė Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, minėdama Žalgirio mūšio metines.

Lietuvos vadovė su naujai išrinktu Lenkijos Prezidentu Bronisławu Komorowskiu, kitais Vidurio ir Rytų Europos valstybių vadovais vakar dalyvavo 600-ųjų Žalgirio mūšio metinių iškilmėse istoriniame mūšio lauke Žalgiryje (Griunvalde), lietuvių ir lenkų kalbomis sakė sveikinimo kalbą, vėliau stebėjo Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių garbės sargybos kuopų žygiavimą ir riterių kovų pasirodymą.

"Šiandien – didinga diena. Šiandien, šiame lauke, minime vienos didingiausių pergalių visų mūsų istorijoje metines. Ši pergalė sustabdė daugiau nei šimtmetį trukusią agresiją prieš mūsų regioną. Ji ir šiandien mums primena apie tai, kiek daug galime pasiekti, kai esame kartu. Ir ne tik lenkai ir lietuviai. Turiu omenyje visus, kurie mums ir anuomet, prieš 600 metų, padėjo siekti pergalės", – kalbėjo Prezidentė D.Grybauskaitė.

Ji išreiškė nuoširdžią padėką šventės šeimininkams – Lenkijos atstovams už surengtą gražią šventę, o Vidurio ir Rytų Europos valstybių vadovams – už lietuvių ir lenkų tautoms labai svarbios datos ir svarbaus simbolio pagerbimą.

"Linkiu, kad ši šventė visus mus įkvėptų siekti drąsių ir ambicingų mūsų valstybėms, mūsų tautoms ir visai Europai svarbių tikslų", – kalbėjo Lietuvos vadovė.

Pasibaigus minėjimo ceremonijai Prezidentė su kitais Vidurio ir Rytų Europos valstybių vadovais lankėsi Malburgo pilyje ir dalyvavo iškilmingoje vakarienėje.

Lietuviai pervertina Vytautą

Varšuvos universiteto profesorius Mirosławas Nagielskis teigia, kad vertindami Žalgirio mūšį lietuviai per daug išaukština Vytauto vaidmenį.

"Lietuvos istorikai visiškai skirtingai nei lenkai vertina Vladyslavo Jogailos ir kunigaikščio Vytauto vaidmenį Žalgirio mūšyje ir stebėtinai keistai interpretuoja trumpą lietuvių pabėgimą iš mūšio lauko", – Lenkijos spaudos agentūrai PAP sakė profesorius.

Pasak jo, abiejų šalių istorikai sutaria tik dėl to, kad vienu momentu lietuvių sparnas paliko mūšio lauką. Lenkų istorikas sako, kad, lietuvių nuomone, tai buvo aukšto meistriškumo manevras, kuriuo kryžiuočiai buvo įvilioti į mišką ir krūmus, kur jie buvo sumušti. Po šios akcijos lietuviai grįžo į mūšio lauką ir pribaigė kryžiuočius. Tačiau, lenkų istoriko nuomone, lietuvių pasitraukimas galėjo baigtis tragiškai, nes lietuviai atidengė tą sparną, kuriame kovėsi lenkų sunkieji pulkai ir ne visi kryžiuočiai puolė vytis lietuvių, o savo ginklus nukreipė į susilpnintą lenkų kariuomenės sparną.

Pasak M.Nagielskio, ta ataka kėlė didelį pavojų Lenkijos vėliavai, kuri trumpam buvo patekusi į kryžiuočių rankas, tačiau padėtį išgelbėjo trys Smolensko pulkai, kurie praradę beveik pusę savo karių, atėjo į pagalbą lenkams. "Jeigu kryžiuočiai, geriausiu atveju bent jų dalis, nebūtų vijęsi lietuvių, viskas galėjo baigtis tragiškai, tačiau lietuviai šiuo klausimu nekalba", – teigė lenkų istorikas.

Jo nuomone, lietuviai, interpretuodami mūšį, per daug išaukština Vytauto, kaip vado, vaidmenį. Pasak M.Nagielskio, lietuviai remiasi Jano Mateikos paveikslu "Žalgirio mūšis". O, lenkų mokslininkų nuomone, Lenkijos karalius Vladyslavas Jogaila, būdamas vyriausiuoju kariuomenės vadu, mūšiui vadovavo nuo jo pradžios iki pabaigos.