Darbe, kaip ir namuose, ji vadovaujasi tuo pačiu principu – kantrybė, meilė ir pasitikėjimas yra visa ko pagrindas: „Kad vaikui būtų gera darželyje, svarbu, kad gerai jaustųsi su juo dirbanti mokytoja. Mėgstu kartoti posakį, kad kai mokytoja laiminga – laimingi ir vaikai, o tada laimingi ir jų tėvai.“

Įkvepiantis pavyzdys

Sprendimą tapti pedagoge Vitalija priėmė labai anksti. Kad dirbs su vaikais, ji sako žinojusi jau nuo šešiolikos metų, kai pradėjo dirbti aukle – šis darbas jai labai patiko. Vėliau ji atsitiktinai susipažino su viena pradinių klasių mokytoja, kuri sužavėjo savo požiūriu į vaikus, atsidavimu darbui, įkvėpė tikėjimu, kad mokytojo darbas – tai prasminga galimybė auginti žmogų.

„Tai buvo labai nuoširdus žmogus, savo darbui atsidavusi mokytoja. Ji sugebėjo paprastai, bet labai paveikiai man parodyti, kodėl verta būti mokytoja. Kai esi paauglys ir patiki, kad gali prisidėti prie žmogaus augimo, tai palieka stiprų įspūdį ir motyvuoja. Tame etape supratau, kad noriu būti tokia kaip ji“, – prisipažįsta V. Šilinskienė.

Nors baigė pradinio ugdymo pedagogiką, dirbti pradinių klasių mokytoja tuo metu ji neturėjo galimybės – dėl tuometės sistemos jauni specialistai, neturintys bent penkerių metų darbo patirties ir vyresniojo mokytojo kvalifikacinės kategorijos, negalėjo dirbti mokytoju, nebent tik mokytojo asistentu ar padėjėju. Kai buvo atidarytas vienas iš privačių darželių, Vitalija gavo pasiūlymą užimti priešmokyklinės grupės mokytojos pareigas, nuo to laiko taip ir liko dirbti ikimokykliniame ir priešmokykliniame ugdyme.

Pravertė: trijų vaikų mama teigia nebuvusi batsiuvys be batų – visas pedagogikos teorijas ir metodikas išbandė su savo vaikais. / V. Šilinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Svarbiausia – kantrybė

Pasak Vitalijos, dirbdamas su vaikais turi būti pačia geriausia savo versija – būti atviras, kantrus, atlaidus. Vaikai suaugusįjį greitai nuskaito: jeigu nebūsi su jais nuoširdus, sąžiningas ir atviras, jie tavimi netikės ir nepasitikės, o tuomet nebus lengva rasti bendrą kalbą, susitarti. Pašnekovė įsitikinusi: kiek duodi vaikui, tiek gauni atgal. Taigi vaikai visų pirma išmokė ją paprastumo, atvirumo ir kantrybės.

„Dirbdama su vaikais supratau, kad turi būti maksimaliai atviras – negali vaidinti, meluoti, apsimetinėti tuo, kuo nesi, nes vaikai yra jautrūs ir greitai tai pajunta. Jeigu esi pavargęs, liūdnas, jie tą mato, bet jei esi su jais tikras, atviras, jie priims tave, gerbs ir atsivers. Ko išmokau dirbdama su darželinukais? Kantrybės, kantrybės ir dar kartą kantrybės. Jos mūsų kasdieniame darbe reikia labai daug ir nuolatos“, – sako Vitalija.

Ji paneigia teoriją, kad darbas su vaikais darželyje sukasi tik apie žaidimus, piešimą, lipdymą, šokius ir dainas, t. y. kad kiekviena diena – tarsi šventė.

Mėgstu kartoti posakį, kad kai mokytoja laiminga – laimingi ir vaikai, o tada laimingi ir jų tėvai.

„Kad darbo diena išties būtų kaip šventė, prieš tai turi būti atlikta daug paruošiamojo darbo. Vaikai ateina įvairiai nusiteikę – kartais būna neišsimiegoję, nepavalgę, pavargę, suirzę, turi įvairių problemų. Taigi visų pirma reikia „apšildyti“ vaiką, atliepti jo nuotaikas, emocijas, poreikius, tik tada gali užsiimti bendromis veiklomis ir džiaugtis diena kartu. Vaikai labai skirtingi, kiekvienam reikia rasti atskirą raktą jį atrakinti“, – neslepia pašnekovė.

Iššūkiai su vaikų tėvais

Nors daugelį problemų, kylančių dirbant su vaikais, Vitalija vadina išsprendžiamomis, ji neslepia: didžiausių iššūkių kyla bendradarbiaujant su vaikų tėvais. Tenka tėvams ir pastabas išsakyti, ir patarti, ir pasidalyti įžvalgomis, ką galima būtų daryti geriau. Ne visi tėvai tai priima noriai ir supratingai.

„Darbe su vaikais, galiu drąsiai tvirtinti, manęs jau niekas negali nustebinti – turėjau pačių įvairiausių problemų ir situacijų, bet kai kalbame apie tėvus, būna visko. Tokiais atvejais turi būti ne tik profesionalus pedagogas, bet ir labai geras diplomatas. Kartais reikia labai švelniai pasakyti, kad tam tikras tėvų elgesys daro ne pačią geriausią įtaką jų vaikui, ir pasakyti taip, kad jie nuoširdžiai išgirstų ir įsiklausytų“, – sako V. Šilinskienė.

Vieni dažniausių klausimų, kurie kyla tėvams prieš išleidžiant vaiką į darželį – ar jis prisitaikys, adaptuosis, ar susiras draugų? Vitalijos patarimas tėvams paprastas: „Pasitikėkite savo vaikais. Jeigu jūs nerimaujate, nerimaus ir jie, nes jie jaučia jūsų nusiteikimą ir emocijas. Kuo tėvai ramesni, tuo vaikų adaptacija yra sklandesnė.“

Pagrindas: „Esu be galo laiminga ir dėkinga savo pedagogikos studijoms, nes jos davė daug žinių ir tvirtumo motinystėje“, – tikina Vitalija. / V. Šilinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Namuose – trys vaikai

Ar mokytoja, klasėje kasdien dirbanti su keliolika vaikų, atranda jėgų skirti dėmesio savo trims vaikams, kurie laukia jos namuose? Vitalija juokiasi: nuovargio ir nerimo buvo daugiau, kai dukros buvo dar visai mažos, nes tada ji ir namuose tarsi tęsė mokytojos darbą.

„Kai auginau pirmąsias dvi savo dukras, kurioms dabar yra jau devyneri ir vienuolika metų, turėjau tikslų planą, ką darysiu, ko nedarysiu, kaip viskas turi atrodyti, – prisipažįsta Vitalija. – Aš viską buvau susiprojektavusi nuo A iki Z. Visas pedagogikos teorijas ir metodikas išbandžiau su savo vaikais, tikrai nebuvau batsiuvys be batų. Dabar jauniausią dukrą ugdo ne tik šeima, bet ir aplinka, kiti vaikai – ji auga laisviau“, – dalijasi Vitalija.

Pedagogikos studijos davė jai didžiulį pranašumą auklėjant savo vaikus: „Esu be galo laiminga ir dėkinga savo pedagogikos studijoms, nes jos davė daug žinių ir tvirtumo motinystėje. Turint šį žinių bagažą ne taip baisu buvo būti mama, nes žinojau, kas laukia kiekviename raidos etape, ką reikėtų daryti, kas normalu ar nebe.“

Vertinga pagalba

Vitalija jau šešerius metus eina ir darželio direktoriaus pavaduotojos pareigas. Iš pradžių, kai buvo tik mokytoja, ji į administracinį darbą žiūrėjo gan skeptiškai: atrodydavo, kam tie visi popieriai, parašai? Bet dabar, kai pati dirba administracinį darbą, viską mato ir iš kitos pusės, supranta, kad jeigu kažko neparašysi ar nesuplanuosi, negalėsi užtikrinti sklandaus ir efektyvaus kasdienio darbo.

„Man labai svarbu, kad kolegės manimi pasitiki, kreipiasi patarimo. Aš pati esu mokytoja, todėl galiu daug geriau suprasti koleges, padėti joms remdamasi savo praktine patirtimi, o ne tik teoriškai. Tėvams taip pat padedu žengti pirmą žingsnį į darželio bendruomenę – dažnai aš būnu tas pirmas žmogus, su kuriuo jie kalbasi atėję į ugdymo įstaigą“, – pasakoja V. Šilinskienė.

Darželis „Mažųjų akademija“ veikia VDU Švietimo akademijoje Vilniuje, tad kasdien šalia vaikų ir mokytojų yra ir studentai, būsimieji pedagogai. Tai, anot pašnekovės, yra didžiulis privalumas tiek vaikams, tiek mokytojams. Studentai atsineša šviežių idėjų, teorijų, darželinukai kasdien bendrauja su daugybe skirtingų žmonių. Tai – neįkainojama patirtis.

V. Šilinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Stiprybė – bendrystėje

Pasak Vitalijos, universiteto aplinka ir akademinė bendruomenė stipriai prisideda prie to, kad darželyje dirbantys mokytojai yra lojalūs ir dirba čia ilgus metus – čia daugiau bendradarbiaujama, gaunama daugiau patarimų, įžvalgų, pagalbos.

„Pas mus nėra vidinės konkurencijos ir varžymosi, kaip kartais nutinka kituose darželiuose. Mes dalijamės viskuo, džiaugiamės vieni kitais, palaikome, padedame. Bendrystė – tai mūsų stiprybė“, – akcentuoja Vitalija, šiemet baigusi ir švietimo lyderystės studijas.

Viena svarbiausių pamokų, kurią ji išmoko ir studijuodama, ir dirbdama darželyje, yra suvokimas, kad savaime suprantamų dalykų nėra. Taip pat – kad darbais reikia dalytis, nebūtina viską atlikti vienai.

„Reikia labai aiškiai kalbėti apie tai, ko tu nori ir ko tau reikia, įtraukti žmones, pasitikėti savo komanda. Anksčiau maniau, kad jeigu noriu, kad viskas būtų gerai, turiu viską padaryti pati, bet dabar suprantu, kad komandinis darbas – didelė pagalba ir vertybė. Kai pasitiki žmonėmis ir įtrauki juos nuo pat pradžių į užduotis ir darbus, rezultatas būna daug geresnis“, – tikina V. Šilinskienė.