1990-ųjų kovą sovietų armija žiauriai kankino tarnybos atsisakiusius lietuvius. Šie vyrai, pirmieji pralieję kraują už laisvą Lietuvą, dabar visiškai užmiršti.

Našlaičiams – tik ašaros

Vakar prie Seimo susirinkta paminėti 38 jaunų vyrų kančios. Jie prieš 20 metų pakluso Sąjūdžio lyderių raginimui ir atsisakė tarnauti sovietų armijoje. Vyrai nuo represijų buvo paslėpti Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninėje, tačiau būtent ten juos užklupo Raudonosios armijos desantininkai. Žiauriai kankintų lietuvių likimai skirtingi: vieni vis dar kenčia nuo patirtų sužalojimų, kiti liko tėvynėje ar emigravo, kai kurių jau nebėra tarp gyvųjų.

Vyrų pagerbimo renginį suorganizavo ne valstybės institucijos, o visuomenininkai – Jungtinis demokratinis judėjimas, Krašto apsaugos sistemos kūrėjų asociacija ir jų motinos.

Prie Seimo susirinkusios 1990 m. kovo įvykiuose dalyvavusių vyrų motinos nesulaikė ašarų. Jų sūnums valstybės pareigūnai nesiteikia pasakyti net "ačiū". Ką ir kalbėti apie pakvietimą į nepriklausomybės atkūrimo metinių renginius ar materialinę pagalbą.

Arvydas Chomentauskas, vienas iš sovietų armijos žiauriai kankintų vyrų, prieš penkerius metus mirė po nelaimingo atsitikimo. "Landsbergis sakė: "Netarnaukit rusų armijoje." O jis tarnavo Smolenske. Sąjūdis paguldė į Raudonąjį Kryžių, o trečią dieną omonininkai mano vaiką žiauriai sumušė ir išvežė į Čiuchotką, kur prabuvo įkalintas pusantrų metų. Sveikatai tai atsiliepė labai smarkiai, sulaužyti stuburo slanksteliai", – liedama ašaras prisiminė jo motina.

Po A.Chomentausko mirties be tėvo liko keturi vaikai. Valstybės parama vos galus suduriančiai velionio šeimai – 560 litų per mėnesį.

Valstybė pasityčiojo

Kito prieš 20 metų sunkiai sužaloto vyro – Gintaro Dilpšio – motina sūnui gydyti išleido visas santaupas, pardavė butą. Moteris prašė valstybės pagalbos ir sulaukė stulbinamo atsakymo. "Man atsiunčia dokumentus – "gal jūsų turite notaro patvirtinimą, kaip jį sumušė, kaip jį sudaužė". Notaro ten nebuvo. Ar gali būti notaro patvirtinti dokumentai, liudijantys, kaip tuos vaikus daužė?" – dienraščiui pasakojo Birutė Dilpšienė.

Užuot padėjusi, valstybė esą davė paprastą nurodymą – "kreipkitės į šeimos gydytoją".

G.Dilpšį dėl traumų, patirtų per represijas, tebekamuoja aštrūs galvos skausmai, kitos negalios. Jis su šeima išvažiavo į Airiją. "Jis padėjo Lietuvai. O Lietuva jam – nieko", – atsiduso pašnekovė.

Beje, G.Dilpšys buvo vienas iš paskutiniųjų, 1990 m. kovą patekusių omonininkams į rankas. Jį, kaip ir kitus nelaimės draugus, desantininkai užklupo ligoninėje, tačiau nuo smūgių jaunas vyras neteko sąmonės ir nukrito po medžiu. Tamsoje kareiviai jo nepastebėjo. G.Dilpšys pabėgo ir susisiekė su artimaisiais.

Kaip dienraščiui pasakojo B.Dilpšienė, sūnų nuo sovietų tarnybų slėpė Aidas Venckus, Drąsiaus Kedžio svainis. "Koks geras vaikas buvo", – A.Venckaus pagalbą prisiminė moteris. Tačiau Gintaras represijų neišvengė – jau po trijų dienų jis buvo surastas ir sunkios būklės išgabentas į karinį dalinį. Motina taip pat išvesta su antrankiais.

Įtarimai iki šiol neapleidžia

Kitas 1990 m. kovo įvykių dalyvis, Kęstutis Krasauskas, dienraščiui teigė nesupratęs, kodėl visapusišką apsaugą iš sovietų armijos pasitraukusiems vyrams žadėję politikai kruvinąją naktį darė viską, kad tos apsaugos nebeliktų.

"Aplinkybės miglotos. Iš vakaro buvo išprašyti užsienio žiniasklaidos korespondentai. Tai buvo viena iš pagrindinių mūsų apsaugos priemonių. Visur buvo išslapstytos kameros, kad jeigu kas nors įvyktų, būtų galima paskelbti pasauliui. Bet žurnalistai buvo išprašyti. Sakė, kad vyrams reikia pailsėti. Bet mes patys surengėme sargybą. Vienas iš mūsiškių pamatė sunkvežimius, visus pažadino. Dalis spėjo pasitraukti, o aš likau žadinti tų, kuriuos atvežė paskutinius. Man juos betraukiant iš lovos atsidarė durys, tada viskas ir prasidėjo", – prisiminė K.Krasauskas.

Vyriškis pasakojo, kad sulaikytus lietuvius jau pakeliui į karinius sunkvežimius žiauriai kankino. "Pervedė per "gyvąjį koridorių": iš vienos ir iš kitos pusės stovi kareiviai, mus veda surištomis rankomis, o kareiviai šautuvų buožėmis daužo, kur paklūva", – tęsė pašnekovas.

Jis, kaip ir kai kurie likimo draugai, gavo valstybės pagalbą. Daliai nukentėjusių vyrų išmokėta po 4 tūkst. litų kompensacijos. Ir viskas. Nei K.Krasauskas, nei kitų lietuvių valstybė daugiau nebeprisiminė.

K.Krasauskas liko Lietuvoje, sukūrė šeimą, susirado darbą. Jam pasisekė labiau nei daugeliui nelaimės draugų. "Dabar dirbu, užsidirbu ir auginame šeimą. Per nepriklausomybės šventes valstybė manęs neprisimena, bet aš nepriklausomybę prisimenu. Man atrodo, kad tai ir yra svarbiausia", – nuoširdžiai šypsodamasis sakė penkių vaikų tėvas.