Kunigų nuodėmės: ar bažnyčia reaguoja tinkamai?

– Manau, neabejotina, kad parapija žinojo. Mes iš įvairių tyrimų matome, kad dažniausiai kaimo vietovėse, mažesniuose miesteliuose bendruomenės labai gerai žino dvasininkų gyvenimo aplinkybes ir dažnai jas kritiškai vertina. Tačiau šiuo atveju, ir tai tikrai ne vienetinis atvejis, bendruomenės tolerancijos ribos yra pakankamai plačios. Šiuo atveju turim situaciją, kada yra bendrauta su nepilnamete ir tai iš karto apibrėžiama ir baudžiamąja atsakomybe, jau nekalbant apie tikėjimo doktrinos supratimą, kaip tokius atvejus vertinti. Tikrai neabejotina, kad bendruomenė tą žinojo ir toleravo.

– Bet gal tada pati tikinčiųjų bendruomenė ir užaugino tokį drakoną? Nes tikrai neįmanoma atsakyti, kiek, kokie dvasininkai dar gali turėti nuslėptų kažkokių nuodėmių. Bet kai kurios iš tų nuodėmių buvo daromos labai įžūliai – štai, pavyzdžiui, K. Palikšos atvejis. Gal būtent dėl to, kad dvasininkų nelabai kas judina, jie tiesiog pasijautė kaip neliečiamieji?

– Na, jeigu grįžtant prie to atvejo, kuomet kunigas bendravo su nepilnamete ir susilaukė vaiko, tai, aš sakyčiau, čia dar yra pavyzdys visuomenėj gajų stereotipų, kurie yra vedini mizoginijos t. y. neapykantos moterims, moterų kaltinimo dėl tokių įvykių. Kitaip tariant, yra perkeliama atsakomybė nepilnametei merginai, o dvasininkas paliekamas tarsi būtų suvedžiotas, lygtai nebūtų suaugęs žmogus, atsakingas už savo pasirinkimus. Šiuo atveju yra perkeliama atsakomybė nepilnametei merginai ir taip yra žymiai paprasčiau rasti paaiškinimą, kodėl apie šituos atvejus nėra pranešama policijai, nesikreipiama į atitinkamas institucijas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Jūsų nuomone, ar pačios bažnyčios požiūris į dabar vykstančius skandalus yra adekvatus? Gal vis dėlto reikia ryžtingesnių veiksmų ir nusidėjusiems kunigams turėtų būti iš karto užtrenkiamos bažnyčios durys, o, juo labiau, kad tie kunigai turėtų atsidurti ir teisėsaugos rankose?

– Na, Lietuvos katalikų bažnyčia gerokai vėluoja palyginus su vakarų Europos, JAV katalikų bažnyčiomis ir jų priimtais sprendimais dėl dvasininkų nederamo elgesio. Ir mes žinome, kad čia tik pastaruoju metu pasirodė tokia iniciatyva, kai tikintieji yra išklausomi, žmonės kviečiami papasakoti apie tokius atvejus. Tai iš tiesų bažnyčia Lietuvoje gerokai vėluoja. Na, bet galima tikėtis, kad galbūt procesas įsivažiuos ir mes daugiau sužinosime apie tai, kas vyksta katalikų bažnyčios viduje. Kita vertus, kaip jau ir prieš tai kalbėjome, dvasininkai nėra atsieti nuo visuomenėje vykstančių procesų ir kiekvienas tikintysis taip pat galėtų prisiimti atsakomybę ir pranešti apie atvejus, kurie jam kelia įtarimą – tiek dvasininkų, tiek bažnyčios vadovybei, tiek policijai ar kitoms teisėsaugos institucijoms.

– Kalbant apie tuos pačius vakarus, Vatikane tikrai buvo svarstymų, ar celibatas yra vis dar reikalingas. Ar ateis ta diena, kai celibato nebeliks ir bent dalis problemų kažkaip išsispręstų?

– Na, žinote, tuo pačiu keliami klausimai, ar celibato panaikinimas išspręstų šias problemas. Turbūt čia ne viena problema, yra visas pluoštas tų problemų. Ir, kaip minėjau, aš ne vien suvesčiau į problemas katalikų bažnyčioje, bet taip pat matyčiau problemas ir visuomenėje, kuri toleruoja tokį elgesį, kuri užsiima aukų kaltinimu ir tokiu būdu sudaro prielaidas tokiam elgesiui egzistuoti. Tai čia negalėtum pasakyti, kad pakeitus bažnyčios nuostatas dėl celibato, situacija iš karto pasikeistų. Tikrai nemanau. Manau, kad ir visuomenė turi keistis ir ieškoti savyje stiprybės įvertinti tuos stereotipus, kurie yra labai gajūs, nekaltinti tų nepilnamečių merginų, nematyti jose problemų, bet kalbėti apie suaugusių žmonių, šiuo atveju kunigų, pasirinkimus susisaistyti savo gyvenimą su nepilnametėmis.