Prieš keletą metų Donatas Zavackas Lenkijoje per rungtynes ant grindų patiesė varžovų komandos trenerį Eugeniuszą Kijewskį. Pats žaidėjas viename interviu pripažino, kad tuo poelgiu susigadino savo reputaciją, nes dėl sunkaus charakterio jį baiminasi kviesti kai kurie stiprūs klubai. Tarsi pamiršęs tai, D.Zavackas, jau atstovaudamas Vilniaus komandai, vėl į kairę ir dešinę kaišioja savo vidurinįjį pirštą ir stebisi, kad jo nemyli varžovų gerbėjai. Lenkijoje krepšininkas už savo elgesį sulaukė diskvalifikacijos, o Lietuvoje už atvirą nepagarbą varžovams atsipirko 1000 litų bauda, kuri pagal jo atlyginimą yra smulkmena. Dar blogiau yra tai, kad D.Zavackas sulaukė užtarimo, nepaisant to, kad Rimas Kurtinaitis pripažino žaidėjo kaltę provokuojant žiūrovus. O keisčiausia – kad aukštas ir tvirtas vaikinas vaidino nuskriaustą. Ar jis tikėjosi sporto halėje aplodismentų? Jokiu būdu negalima pateisinti smurto, tačiau negalima ir provokuoti jo, ypač žinant, kad rungtynėse tarp "Žalgirio" ir "Lietuvos ryto" užtenka tik mažutės kibirkštėlės gaisrui įsižiebti. Nesutaikomi vieno miesto ar šalies klubai, konfliktuojantys sirgaliai – visiškai įprastas dalykas pasaulio sporte. Gerokai labiau neįprasta, kai žaidėjai leidžiasi į konfliktus su žiūrovais.

Tačiau yra gražių pavyzdžių – to paties "Lietuvos ryto" žaidėjai Mindaugas Lukauskis, Marijonas Petravičius sugebėjo suprasti sirgalių emocijas, o Chuckas Eidsonas, griaudėjant sporto halės tribūnoms, pasakė, kad jam patinka tokia atmosfera ir tokie žiūrovai. Nežinau, ar jis taip iš tiesų galvoja, tačiau parodyta pagarba varžovams atskleidė vidinę Ch.Eidsono kultūrą, kurios, pripažinkime, pritrūko D.Zavackui.

Nusileidus LKL uždangai, matyt, metas baigti šią temą, nes iš tiesų Lietuvos sporte bręsta daug rimtesni dalykai. Tai – išgyvenimo klausimas. Kaip gyvens rudenį, nežino daugybė Lietuvos komandų. Net Lietuvos čempionės "Granito-Kario", "Eglės-Šviesos", TEO komandos, daugelis visų Lietuvos krepšinio lygų, futbolo, rankinio klubų, taip pat ir sporto federacijos, yra slegiami nežinomybės, nes verslas šiuo metu taip pat galvoja apie išgyvenimą, o ne paramą sportui. Metų metus remonto nemačiusiam sostinės Lazdynų baseinui, kuriame treniruojasi ne vienas Lietuvos olimpinės rinktinės narys, už skolas netrukus žadama išjungti elektrą. Turbūt į bet kurią sporto bazę dūrus pirštu, išgirsime tą patį – verkiant reikia remontuoti, bet nėra pinigų.

Kaip ir kada iš krizės gniaužtų išsivaduos Lietuvos sportas? Kol kas tunelio gale – visiškai tamsu. Lietuvos sporto šakų federacijų sąjunga (LSFS) jau įspėjo dėl galimų pasekmių sumažinus sporto šakų federacijų finansavimą iš valstybės biudžeto. Neplanuoti mokesčiai sportininkams ir klubams, lėšų sumažinimas sporto federacijoms netrukus grįš bumerangu – tai turės katastrofinių padarinių daugeliui sporto šakų, nes atsisakydami dalyvauti varžybose, jie sulauks sankcijų ir baudų.

Ir esant tokiai padėčiai, kai kiekvieno mūsų gyvenimą palietė ekonominė krizė, drabstytis purvais ir įžeidimais krepšinio varžybose, kurios turėtų kaip tik praskaidrinti niūrias nuotaikas, mažų mažiausia yra nebrandu. Verčiau prisiminkime pagrindinę lietuviško krepšinio taisyklę – tik komandiniu žaidimu galime iškovoti didžiausias pergales. Galbūt galime ją pritaikyti ir kasdieniame gyvenime, bandydami kartu įveikti sunkmetį?