Kodėl iš lietuvių Norvegijoje atimami vaikai? (specialistų komentarai)

Viena po kitos spaudoje pasirodo publikacijos apie Norvegijoje iš lietuvių šeimų atimamus vaikus. Vos  tik nuskambėjo Aistės istorija, kurios dukrelė buvo atimta iš jos ir labai greitai įvaikinta dviejų lesbiečių šeimoje, šalis jau šiurpo skaitydama kažkada garsaus Lietuvoje dainininko Rolando Kindaravičiaus šeimos dramą,  kurioje smurtaujantis tėvas atsidūrė kalėjime, o smurtą patyrę vaikai buvo atskirti nuo motinos. Dviejų berniukų globa dabar patikėta visai tarpusavyje nesusijusioms norvegų šeimoms.

Ir galų gale trečia istorija, kai Norvegijos vaikų teisių tarnyba iš lietuvio vyro ir rusės žmonos atėmė tris mergaites.

Visos šios istorijos – šio pavasario. Nenuostabu,  motinos – ypatingai tos, kurios vienos augina vaikus sunerimo. Ką galvoti apie įvykius Norvegijoje, ar gali būti taip, kad tokios istorijos prasidės mūsų šalyje... Ar tiesa, kad pataisos vaikų teisių apsaugos įstatyme, kurios netrukus gali  būti priimtos seime, taps tuo puikiu patogiu įrankiu valdžios pareigūnams kištis į šeimos gyvenimą  ir savo nuožiūra atiminėti vaikus?  Minėto įstatymo pataisose smurto apibrėžimas yra labai platus, jis apima ir emocinę bei psichologinę prievartą.  Daugeliui peršasi  išvada, kad vaiko teisių apsaugos tarnybos, pasiremdamos įstatymu gali atimti vaiką net iš tų tėvų, kurie...bara savo atžalas?

Ką apie tai galvoja žmogaus teisių ir vaiko teisių specialistai, kurių nuomonės kol kas niekas nepaklausė? Žmogaus teisių stebėjimo instituto atstovė Mėta Adutavičiūtė ir vaikų psichiatras Dainius Pūras.

Kaip vertinate spaudoje vis pasirodančias publikacijas, apie nelaimingas lietuvių šeimas, kurių vaikai buvo atimti Norvegijoje  ir skubiai įvaikinti norvegų šeimose?

Mėta Adutavičiūtė: Remiantis šį mėnesį išleista UNICEF ataskaita, Norvegija užima antrą vietą tarp išsivysčiusių šalių pagal vaikų gerovės indeksą po Olandijos. Vaikų laimė ir gerovė rodo, kad šios šalys vykdo veiksmingą vaiko politiką, kad joms pavyksta įgyvendinti „geriausių vaiko interesų“ principą. Abiejose šalyse įstatymu draudžiama bet kokia smurto prieš vaikus forma, įskaitant fizines bausmes, Norvegijoje dar nuo 1987 metų, Olandija tokį draudimą priėmė 2007 metais.

Dėl spaudoje aprašomų  istorijų sudėtinga daryti konkrečias išvadas, nes neretai pateikiama nepilna informacija, neišklausius visų pusių, uždedant bauginančias, dėmesį traukiančias antraštes.  Žiniasklaidai svarbu ir dėmesį traukiančios antraštės, ir peržiūrų, ir komentarų po straipsniu skaičius. Pasitaiko atvejų, kai nelabai atsakingai žiūrima į turinį ir visuomenėje nepagrįstai sėjama panika.

Vaiko teisių apsaugos tarnybos turėtų dirbti galvodamos visų pirma apie vaiko interesus, ir sprendimai dėl vaiko paėmimo iš šeimos negali būti priimami be jokių teisėtų pagrindų. Vaiko paėmimas iš tėvų globos yra paskutinė priemonė, todėl galima daryti išvadą, kad iki tol buvo bandoma teikti pagalbą ir taikyti kitas priemones, kurios nesuveikė – konkrečiau komentuoti negaliu, nes žiniasklaidoje nėra pateikiama visa tam reikalinga informacija.

Dainius Pūras: Vykdant  visuomenę gąsdinančius išpuolius apie tai, kaip  baisu yra liberalios demokratijos kraštuose, naudojamos klasikinės juodosios technologijos. Iš konteksto išimami pavieniai atvejai, jie pateikiami tendencingai, neišklausius kitos pusės.

Kita vertus, kartais  gali būti padaryti  kontraversiški sprendimai.  Visų pasaulio šalių vaikų teisių apsaugoje kartais būna labai sudėtingų istorijų ir dažnai linija tarp dviejų blogybių gali būti labai plona. Palikti vaiką ten, kur yra  rizika  kad jis patirs prievartą, yra viena blogybė,  kita blogybė  – paimti vaiką iš jam įprastos aplinkos ir apgyvendinti kitur. Visų  vaikų teisių apsaugos sistemų tikslas yra  aiškus – kuo mažiau kištis, kai nereikia, bet tai daryti ryžtingai, kai reikia.  Ribą tarp “reikia“ ir “nereikia” kiekvienas supranta kitaip.

Tik matau viena tragikomišką paradoksą.   Vaikų teisių apsaugos  lygis Norvegijoje, kaip jį bevertinsi, yra  daug  kartų geresnis už vaikų teisių apsaugą  Rusijoje ar Lietuvoje. Ir staiga  prasideda kampanija, kad  mūsų vaikus, nuvykusius į Šiaurės šalis, ten skriaudžia.  Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna.

Laikas būtų vis tik atsigręžti į save ir visiems kartu pasigilinti, kodėl būtent tokiose valstybėse kaip Lietuva  ar Rusija  tiek vaikai, tiek suaugusieji jaučiais nelaimingi,  kodėl tose valstybėse tiek daug vaikų gyvena globos įstaigose.

Būtent  Šiaurės šalyse yra sukurta stipri vaikų  teisių apsaugos ir vaikų globos sistema. Ten vaikų teisių apsaugos darbuotojai įsikiša tada, kada reikia įsikišti. Be to, ten visada sudaroma galimybė tėvams, kurie  nemokėjo ir negebėjo tinkamai užtikrinti savo vaikų teisių, mokytis tapti kompetentingais tėvais. Deja, mums dar gana toli iki tų kraštų lygio, todėl mokytis iš geresnių  niekada ne vėlu. Tik štai nereikia tais geresniais gąsdinti, nes tai atrodo labai tragikomiškai.

O štai Amerika sauganti šeimos privatumą negali būti mums geresniu pavyzdžiu?

Mėta Adutavičiūtė: JAV kartu su Somaliu yra viena iš dviejų paskutinių Jungtinių Tautų šalių narių, neratifikavusių ir neprisijungusių prie Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos. Šiuo metu prie 1989 metais priimtos Konvencijos prisijungusios 193 šalys, 1995 metais tą padarė ir Lietuva.

JAV - tai šalis, kurioje yra ypatingai daug problemų su socialiniu ir baudžiamuoju teisingumu, kurioje tik 2005 metais Aukščiausiojo teismo sprendimu buvo panaikinta mirties bausmė nepilnamečiams, ir tik pernai buvo panaikinta galimybė įkalinti nepilnamečius iki gyvos galvos be teisės išeiti anksčiau.

Deja, JAV, jeigu ir gali būti pavyzdžiu kitose srityse, bet turbūt ne  vaiko teisių apsaugos. Dėsninga tai, kad UNICEF ataskaitoje dėl  vaiko gerovės indekso 29-iose pasaulio šalyse, Lietuva ir JAV yra visai šalia – JAV užima 26 vietą, Lietuva – 27. Prasčiau atrodo tik Latvija ir Rumunija. Manau, tai nėra šalys, į kurias reikėtų lygiuotis vaiko teisių apsaugos srityje, jeigu siekiame realios vaikų gerovės.

Dainius Pūras: JAV  iki šiol neratifikavo JT Vaiko teisių konvencijos  dėl to, kad  šiuolaikiniams vaiko teisių principams priešinasi politikai ir dalis visuomenės. Jie galvoja, kad  Konvencija  per daug kišasi į tėvų teisę auginti vaikus taip kaip jie nori.  Kita vertus, JAV turi neblogus įstatymus ir vaikų teisių apsaugos tarnybas, kurios leidžia net anonimiškai kam nors pranešus  įsikišti į šeimos privatų gyvenimą, jei yra bent mažiausias įtarimas, kad vaikas gali patirti prievartą.

Įdomu, kad  būtent JAV prasidėjo  judėjimai už tai, kad  suaugusieji pripažintų  fizinę, seksualinę, emocinę prievartą prieš vaiką kaip rimtas problemas. Tik vėliau šie judėjimai persikėlė į Europą. Taigi JAV, nors ir su savo ypatumais, taip pat turi žymiai geresnę negu Lietuvoje ar Rusijoje vaikų globos ir vaikų teisių apsaugos sistemą. Vis tik, atsižvelgiant į kultūrinius niuansus, mums geriau būtų orientuotis į  Europos valstybių gerąją patirtį.

Seimo narių Onos Valiukevičiūtės ir Rimantės Šalaševičiūtės pasiūlytos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos sukėlė pasipiktinimo audrą. Pradėta kalbėti apie tai, kad šios pataisos sukurs mechanizmą, kuris padės valstybinėms institucijoms grubiai kištis į asmeninį šeimos gyvenimą ir vaiko auklėjimo procesą? Ar yra pagrindo taip išsigąsti?

Dainius Pūras: Nematau jokio pagrindo gąsdintis.  Jei mes pagaliau Lietuvoje rimtai užsiimsime vaikų teisių apsauga, tai šeimose gyvens ne mažiau vaikų, o daugiau. Taip pat mažiau jų bus ir globos įstaigose.  Todėl niekaip nesuprantu, ko čia bijoma.

Mėta Adutavičiūtė: Dalis siūlomų pataisų skirtos įtvirtinti smurto prieš vaiką apibrėžimą bei uždrausti įvairių rūšių ir formų smurtą prieš vaiką pagrindiniame vaiko teisių apsaugos įstatyme. Šiuo metu Lietuvoje vaikai nėra pakankamai teisiškai apsaugoti nuo smurto, tiek fizinio, tiek psichologinio, pradedant fizinėmis bausmėmis namuose, baigiant seksualiniu smurtu ar patyčiomis internetinėje erdvėje.

Kitos pataisos skirtos tobulinti dabar galiojančią vaikų paėmimo iš tėvų globos ir laikinosios globos nustatymo tvarką – pataisomis siekiama geriau apsaugoti tiek tėvų, tiek vaikų teises, nes galutinį sprendimą dėl laikinosios globos, įsigaliojus pataisoms, priimtų teismas, kuris, nesant pagrindų laikinai globai nustatyti, galėtų įpareigoti Vaiko teisių apsaugos tarnybą nedelsiant grąžinti vaiką tėvams. Taigi šiomis pataisomis siekiama geriau apsaugoti vaikų ir tėvų teises, tačiau neatsakingai skleidžiant informaciją visuomenei siunčiama priešinga žinia.

Apskritai, vaiko teisinė apsauga Lietuvoje yra skylėta ir neadekvati, o pagrindinis vaiko teisių apsaugos įstatymas yra teisiškai ir morališkai pasenęs. Jau ne vienerius metus institucijos ruošia naują vaiko teisių apsaugos įstatymą, tačiau nesėkmingai, nes siūlomi projektai neatitinka tarptautinių vaiko teisių apsaugos standartų, nesprendžia problemų iš esmės, nesustiprina vaiko teisių apsaugos, o tik įtvirtina dabartinį status quo.

„Toks įstatymas nė iš tolo neprimena idealizuojamų demokratijos principų, savo prigimtimi jis yra artimesnis totalitariniams režimams, kurie siekia visiškos piliečių kontrolės“ ( „Kauno Diena“ 2013 04 29) – kaip vertinate tokius vis dažniau girdimus žodžius?

Dainius Pūras: Toks įspūdis, kad kai kurie žmonės Lietuvoje mėgsta gydytis tuo, kuo  mūsų visuomenė yra sunkiai susirgusi. Nuo ankstesnių laikų Lietuvoje išlikusi liguista priklausomybė nuo prievartos kultūros. Nuo jos kenčia ne tik vaikai ir moterys. Kenčia ir vyrai, kuriems primestas  grubaus, emocijų neturinčio, niekada neverkiančio  individo vaidmuo. Tas vaidmuo trumpina vyrų gyvenimus, skatina girtauti ar žudytis.

Būtent iš totalitarinės sistemos, grįstos prievarta ir bejėgiškumu ateina tos mūsų visuomenės bėdos.  O remtis sveikiausių kraštų pavyzdžiais (daugybė tyrimų rodo, kad  tarp sveikiausių visuomenių yra mūsų Šiaurės šalių kaimynai), sukeliama  jokios logikos neturinti panikos ataka.

Mėta Adutavičiūtė: Siūlomomis pataisomis siekiama veiksmingiau apsaugoti vaikus nuo smurto. Tai labai demokratiška iniciatyva, nes laisvoje, demokratinėje visuomenėje visi žmonės, ir suaugę, ir vaikai turi teisę būti laisvi nuo bet kokio smurto.

Žmonės tikrai gali reikšti visokias nuomones, bet nežinau, ar visas nuomones apskritai reikėtų kažkaip vertinti, ypač tokias radikalias, kraštutines ir iracionalias. Negerai, kai visuomenėje bandoma sėti paniką bet kokiomis priemonėmis ir bet kokia kaina, nesusimąstant apie pasekmes, šiuo atveju net demonizuojant vaikus, paverčiant juos kažkokiais nesuvaldomais monstrais.

Daug tėvų baiminasi, kad smurto apibrėžimas įstatymo pataisose yra per daug platus, kad vaikai iš tėvų (priėmus tokias pataisas) gali būti atimti vien dėl pabarimo. Ar šis nuogąstavimas turi pagrindo?

Mėta Adutavičiūtė: Barimas gali prilygti emocinei ar psichologinei prievartai prieš vaiką, bet gali ir neprilygti, manau, tai yra laipsnio dalykas ir kiekvieno individualaus atvejo įvertinimo dalykas. Smurto prieš vaiką draudimas įtvirtinamas ne tam, kad būtų nubausta kuo daugiau tėvų, ir ne tam, kad būtų atimta iš jų kuo daugiau vaikų. Jeigu tokio aiškaus draudimo nėra, nėra ir tinkamų paskatų vykdyti smurto prieš vaikus prevenciją, ugdant pozityvios tėvystės įgūdžius, teikiant pagalbą ir paramą šeimoms, kurioms tos paramos reikia. Dabar valstybė tą daro tik formaliai - reali pagalba tėvams, susiduriantiems su problemomis auginant vaikus, nėra teikiama.

Dainius Pūras: Šių pataisų tikslas – ne atiminėti vaikus iš tėvų, o pasiųsti aiškią žinią, kad  vaikų mušti  ar kitaip skaudinti (t.y. taikyti bet kokią prievartą) negalima. Pirma, jie taip pat yra žmonės, o antra, mušimas ar bet kokia kita prievarta tik didina problemas, o ne jas sprendžia. Šios įstatymo pataisos reikalingos dėl to, kad Lietuvoje dar daug žmonių įsitikinę, kad prievartos taikymas reikalingas patiems vaikams. Tokias nuostatas būtina keisti, ir minėtos įstatymo pataisos būtų viena iš viso komplekso priemonių.

O gal galima išgyventi be minėtų pataisų?

Mėta Adutavičiūtė: Ne, negalima. Manau, kad ir taip per ilgai gyvenome be Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo, ir toks delsimas bei abejingumas kainavo ne vienos moters, vaiko ir vyro gyvybę. Per ilgai gyvename be veiksmingo vaiko teisių apsaugos įstatymo. Tai rodo, kad vaikai mūsų šalyje tiesiog nėra prioritetas. Lietuvoje gyvūnai turbūt yra geriau apsaugoti nuo žiauraus suaugusiųjų elgesio  nei vaikai.

Pavyzdžiui, įstatymu draudžiama gyvūnus tyčia gąsdinti arba sąmoningai jų neprižiūrėti, taip pat draudžiamas gyvūnų mokymas ir dresavimas, sukeliant jiems skausmą ir baimę, naudojant dirbtinai žalojančias ar skausmą, kančią sukeliančias priemones. Tai, kad vaikų apsauga nėra geresnė nei gyvūnų, rodo, kad vaikas tiesiog nelaikomas pilnaverčiu žmogumi, pilnaverčiu teisiniu subjektu. Tai yra tokia neadekvati situacija, kurią net sudėtinga racionaliai įvertinti.

Dainius Pūras: Bet kokia dviprasmybė šiuo klausimu skatina  ir toliau vešėti prievartos kultūrą, todėl   gyventi toliau be šitų pataisų būtų tam tikra kapituliacija prieš smurto kultūrą. Yra nuomonių, kad girdi kol didelė dalis tėvų vaikus vis dar muša, negalima priiminėti tokių pataisų, reikia palaukti, kol pasikeis visuomenė. Tai labai ydingas mąstymas, nes taip laukiant niekas nesikeis.

Dar yra nuomonių visuomenėje, kad šis įstatymas būtų perteklinis, nes  ir taip Lietuvoje yra įstatymų, kurie draudžia smurtauti.  Bet dabar akivaizdu,  kad daug žmonių Lietuvoje (taip pat žinomų visuomenės veikėjų, Seimo narių) šlovina prievartos kultūrą ir fizines bausmes prieš vaikus vadina tautiniu paveldu, mūsų nacionalinių vertybių dalimi. Jau vien tai rodo, kad pataisas privalome priimti kuo greičiau.