Pasirengti – 33 metai

„Pati įtraukiojo ugdymo idėja labai gera ir sveikintina. Neturime atskirti iš visuomenės dalies žmonių ir slėpti, kad jie yra. Tačiau labai svarbu vaikus su specialiaisiais poreikiais mokėti tinkamai priimti. O dabar iš tėvų girdime, kad sistema tam nepasirengusi ir visiems kyla įtampa. Gaila, kad gerą dalyką sugadinome – prastūmėme buldozeriu tam nepasirengę“, – mano Lietuvos tėvų forumo tarybos narys Audrius Murauskas.

Tačiau Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Kristina Košel-Patil siūliusiems atidėti reikalavimą ugdymo įstaigoms priimti mokinius su specialiaisiais ugdymosi poreikiais, sako turinti klausimą: „Kaip jos pasirengs, pavyzdžiui, autistiško vaiko atėjimui jo neturėdami? Galima išklausyti kursus, bet tai – tik teorija. O kai į mokyklą ateina vaikų įvairovė, tada domiesi, kaip atliepti jų poreikius, kaip visiems vaikams užtikrinti kokybišką ugdymą. Nemanau, kad prievolė priimti visus vaikus atsirado per anksti, tačiau turėjome suteikti daugiau pagalbos mokykloms.“

O gal tokia prievolė įteisinta per vėlai? Švietimo, mokslo ir sporto viceministras Jonas Petkevičius primena, kad įtraukusis ugdymas Lietuvoje nėra naujiena: Švietimo įstatyme jis įtvirtintas dar 1991 m., siekiant užtikrinti kiekvieno vaiko teisę į ugdymą. Jis aiškina, kad įtraukusis ugdymas nėra ugdymo metodas ar priemonė, taikoma tik vaikams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, – tai švietimo sistemos veikimo principas, kurio esmė, kad nė vienas asmuo negali būti diskriminuojamas dėl ugdymosi poreikių įvairovės.

Jis pripažįsta, kad nepaisant tai reglamentavusio įstatymo švietimo įstaigos įtraukiojo ugdymo principus taikė netolygiai – vienos jais vadovavosi labiau, kitos – mažiau, o nuo šių mokslo metų tai tapo privaloma visoms. Tačiau staigaus pokyčio neįvyko, masiškai specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų nepadaugėjo, nes ir iki tol apie 90 proc. vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, mokėsi kartu su bendraamžiais. Tokių vaikų dalis siekia beveik 15 proc. – pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo programas iš viso mokosi per 476 tūkst., iš jų – per 80 tūkst. turi specialiųjų ugdymosi poreikių. 92 proc. iš jų mokosi bendrosiose klasėse, 2,7 proc. – bendrosios paskirties mokyklų specialiosiose klasėse, 5,2 proc. – specialiosiose mokyklose.

Skirtumai: J. Petkevičius pripažįsta: nors įtraukusis ugdymas įstatymu įtvirtintas dar 1991 m., švietimo įstaigos jo principus taikė gan netolygiai, vienos jais vadovavosi labiau, kitos – mažiau. / ŠMSM nuotr.

Savivaldybės vaidmuo

Esminis šių mokslo metų skirtumas, kad dabar tokius vaikus, jei pageidauja jų tėvai, mokyklos privalėjo priimti, net jei jos aplinka tam nepritaikyta ar ji neturi pasirengusių dirbti su tokiais vaikais specialistų, o, kaip žinia, daugiausia iššūkių kyla ne dėl vaikų su fizine negalia, o dėl turinčiųjų kitų specialiųjų poreikių.

K. Košel-Patil primena, kad įtraukusis ugdymas neprasidėjo nuo šių mokslo metų. Jos vaikas – penktokas, nuo pirmos klasės mokosi bendroje ugdymo sistemoje, kaip ir tūkstančiai kitų, turinčiųjų specialiųjų ugdymosi poreikių. „Kaip tai atrodo praktiškai, daug kas priklauso nuo savivaldybės. Yra nacionaliniai teisės aktai, nustatantys, kad turi būti taip ar anaip. Tačiau viskas nueina į savivaldybę, ir ji apsisprendžia, kaip darys. Iš kai kurių savivaldybių dėl įtraukiojo ugdymo sulaukiama daugiau nusiskundimų, tačiau iš kitų, pavyzdžiui, Klaipėdos ar Kauno, pasigirsta teigiamų atsiliepimų – situacija vertinama kaip nebloga. Vilniuje apie įtraukties ugdymo sėkmę sunku kalbėti, nes ten trūksta mokyklų. Jei mokykla turi daug vaikų, ten reikia ir daugiau švietimo pagalbos specialistų. O kur juos bent pasodinti, jei mokinių yra tiek, kiek vietų klasėje?“ – sako K. Košel-Patil.

Jos įsitikinimu, didelė problema, kad, jeigu vaikui su judėjimo negalia pagal gyvenamąją vietą priklausantis darželis ar mokykla neturi sąlygų jo priimti, galima rinktis kitą. Tačiau jeigu, pavyzdžiui, autistiškas vaikas turi poreikį gauti švietimo (spec. pedagogo, psichologo ar kt. specialisto) pagalbą, o jo gyvenamajai vietai priklausančioje ugdymo įstaigoje tokių nėra, vis tiek turi eiti į tą mokyklą ar darželį.

K. Košel-Patil vertinimu, geras dalykas – atvirų klasių projektas, suteikęs galimybę mokykloms, kuriose mokosi daugiau specialiųjų poreikių vaikų, pasamdyti dar vieną mokytoją ar švietimo pagalbos specialistą, kuris klasėje dirba kartu su mokytoju, arba sudaromos grupės specialiųjų poreikių vaikų, kurie kai kuriuos dalykus mokosi kartu su kitais vaikais, o kai kuriuos – atskirai.

Tačiau rugsėjį projektas baigsis, iš naujo bus skelbiamas konkursas. „Manome, kad tai turi būti ne projektas, o vienas iš ugdymo organizavimo modulių, kuriam mokyklos tam turėtų gauti daugiau lėšų“, – mano K. Košel-Patil.

Gera naujovė ir tai, kad iki pernai rugsėjo mokinio padėjėjas galėjo padėti tik mokiniui, kuriam nustatyti specialieji ugdymo poreikiai, o dabar jis gali teikti pagalbą ir kitiems, kuriems to reikia. Pavyzdžiui, jei į mokyklą atėjo mokinys, kuriam nėra nustatyti specialieji poreikiai, tačiau mokykla mato, kad jam klasėje reikia daugiau pagalbos, mokyklos sprendimu jis ją gali gauti.

Paskubėta: pasak A. Murausko, labai svarbu vaikus su specialiaisiais poreikiais mokėti tinkamai priimti. O dabar iš tėvų girdime, kad sistema tam nepasirengusi ir visiems kyla įtampa. / V. Balkūno / BNS nuotr.

Svarbūs visų interesai

Tačiau prievolė priimti vaikus ir su specialiaisiais poreikiais paaštrino ir kitą problemą – tėvai, kurių vaikai neturi specialiųjų poreikių, nerimauja, ar nenukenčia šių ugdymo procesas, nekrinka psichologinė būsena, jei pedagogai nesugeba tinkamai reaguoti į specialiųjų poreikių vaiko elgesį, kartais ir agresyvų. Kaip rasti pusiausvyrą, kad nenukentėtų nė vienų interesai?

„Standartinėje klasėje atsiranda specialių poreikių mokinys, turiu omeny ne su kokia fizine negalia, bet keistesnio elgesio, stipresnės išraiškos, kartais net destruktyvios, ir tada šokas ir visiems vaikams, ir mokytojui. Šis turi dėstyti pamoką, tačiau turi tai mesti ir suvaldyti destruktyviai besielgiantį vaiką, kuris nekaltas dėl tokio elgesio, nes tokios jo saviraiškos yra automatinės. Kai aplinka nepasirengusi jų priimti, jos automatiškai dar labiau aktyvėja ir situacija blogėja, kyla įtampa ir visi kenčia. Klausimas, ar ir tiems vaikučiams su specialiaisiais poreikiais gerai tokiose aplinkose, tipinio vaiko aplinka taip pat kenčia. Nežinau, ar skubėjimu reikalauti priimti į bendrojo lavinimo mokyklas visus vaikus turėsime daugiau naudos ar žalos“, – mano Lietuvos tėvų forumo tarybos narys A. Murauskas.

Pasak jo, visų pirma ugdyme gali atsirasti spragų, nes jo turinys nebus tinkamai perteiktas mokiniams. Antra, priešiškumas gali dar labiau sustiprėti, nei būtų tuo atveju, jei tokie vaikai būtų priimami jau tinkamai pasiruošus – turint pakankamai specialistų, galinčių jiems padėti.

Jo nuomone, šį procesą reikėjo išdalyti tam tikrais etapais per kokius penkerius metus, pradedant nuo lengvesnių situacijų, fizinę negalią turinčių vaikų. „Visuomenė negautų šoko, neišsivystytų išankstinių nuostatų. Dabar, kai tėvai perskaito apie įvairius atvejus mokyklose, jie iš anksto nusiteikia neigiamai, ir kai į klasę ateina mokinys, net turintis tik nežymių skirtumų, į jį jau žiūrima ypač įdėmiai, tarsi per padidinamąjį stiklą. Visuomenė be reikalo supriešinta“, – mano A. Murauskas.

Švietimo pagalbos specialistų etatų skaičius nuo 3 836 2020 m. išaugo iki 4 644 šiais mokslo metais, o mokinio padėjėjų – nuo 2 696 iki 7193.

Ne tam, kad izoliuotų

K. Košel-Patil pabrėžia: „Ne vaiko kaltė – vaikas yra toks, koks yra. Pirmas klausimas: ar sistema jam suteikė pakankamai pagalbos, kai jis buvo darželyje, kad pasirengtų mokyklai. Antra, ar mokykla pajėgi patenkinti jo poreikius. Pavyzdžiui, jei vaikui sudėtinga visą laiką būti bendroje klasėje, ar jis turi galimybę išeiti iš jos su savo mokinio padėjėju, nusiraminti ar atlikti užduotis ir tada grįžti. Mūsų siekis, kad visi vaikai mokytųsi toje pačioje klasėje visą laiką, tačiau turime pripažinti, jog vaikas gali būti tam šiuo metu nepajėgus.“

Ji apgailestauja, kad neturime galimybės sudaryti tokių klasių, kur, pavyzdžiui, aštuoni vaikai būtų be sutrikimų, o vienas – su. Dabar vaikas turi eiti į klasę, kur yra 24 ar 30 vaikų ir tai jo poreikių neatitinka, nes dėl savo negalios specifikos jam reikia ramesnės aplinkos. Viena iš išeičių – specialiosios klasės ir niekas nedraudžia jų steigti, tačiau savivaldybės to beveik nedaro. „Tačiau specialiųjų klasių tikslas nėra atskirti vaikus visam laikui, kaip kad dabar dažnai vyksta“, – pabrėžia ji.

Štai pernai prieš mokslo metų pradžią Širvintų rajono merė Živilė Pinskuvienė pareiškė, kad specialiųjų poreikių vaikai bus ugdomi tik atskirose erdvėse. Į tai sureagavo net prezidentas Gitanas Nausėda, pareiškęs, kad toks, anot jo, „getų“ steigimas mokyklose tik didintų ir taip esamą atskirtį.

K. Košel-Patil nuomone, jei bendrose mokyklose veikia specialiosios klasės, vaikai su specialiaisiais poreikiais galėtų dalį pamokų, kurios jiems sudėtingesnės, lankyti specialiojoje klasėje, o tas, kuriose jiems sekasi geriau – mokytis kartu su bendra klase. Tačiau, pasak jos, vyrauja nuomonė, kad toks vaikas lietuvių kalbą ir matematiką gali mokytis tik su spec. klase, o muziką ir fizinį ugdymą – su bendra, nors būtent šios pamokos daugumai autistiškų mokinių kelia iššūkių, nes muzika yra triukšminga, chaotiška, fizinio ugdymo pamokose daug chaotiškumo, judesio, kvapų. Kiekvieną atvejį reikia vertinti individualiai.

Vis dėlto, pasak K. Košel-Patil, dalis tėvų, auginančių vaikus su specialiaisiais poreikiais, nemato jų bendrose klasėse, todėl jiems turi būti suteikta galimybė rinktis – leisti vaiką į specialiąją klasę. Pavyzdžiui, Kaune autistiškus vaikus auginančios šeimos turi tokį pasirinkimą, čia yra Prano Daunio ugdymo centras, pasiruošęs ugdyti visą spektrą autistiškų mokinių. Tačiau kitose savivaldybėse tokio pasirinkimo nėra.

K. Košel-Patil atkreipia dėmesį į dar vieną problemą: mokinys, išeinantis į specialiojo ugdymo įstaigą, nebegali grįžti į bendrąją mokyklą – tai lyg bilietas į vieną pusę. Sistema turėtų būti lankstesnė.

Verdiktas: mokinys, išeinantis į specialiojo ugdymo įstaigą, nebegali grįžti į bendrąją mokyklą – tai lyg bilietas į vieną pusę. Sistema turėtų būti lankstesnė, pabrėžia K. Košel-Patil. / M. Morkevičiaus / ELTA nuotr.

Specialistų trūksta

Situaciją sunkina ir tai, kad mokyklos neturi pakankamo skaičiaus specialistų, pasirengusių dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais. Pasak K. Košel-Patil, palyginus, kiek yra mokinių su dideliais specialiaisiais poreikiais ir kiek padėjėjų, skirtumas – gal trys kartai.

Viceministras J. Petkevičius vardija, kad švietimo pagalbos specialistų (psichologų, logopedų, specialiųjų pedagogų, socialinių pedagogų ir kt.) skaičius vis auga: nuo 3 836 etatų 2020 m. iki 4 644 šiais mokslo metais, o mokinio padėjėjų – nuo 2 696 iki 7 193.

Valstybė stengiasi atliepti mokyklų ir pedagogų poreikį stiprinti kompetencijas įtraukiojo ugdymo srityje: švietimo įstaigoms savo pagalbą ir patirtį nemokamai siūlo keturi nacionaliniai centrai (Lietuvos įtraukties švietime centras, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, „Diemedžio“ ugdymo centras, Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras), mokyklas nemokamai konsultuoja, vyksta į švietimo įstaigas, rengia mokymus devyni regioniniai specialiojo ugdymo centrai.

Nepaisant, kad tai yra savivaldybių savarankiška funkcija, valstybė padidino švietimo pagalbai skiriamų lėšų nuo nuo 61 mln. eurų 2019 m. iki beveik 184 mln. šiemet, kas leidžia savivaldybėms steigti daugiau švietimo pagalbos specialistų ir mokinio padėjėjų etatų.

Vis dėlto, pripažįsta J. Petkevičius, švietimo pagalbos specialistų poreikis išlieka vienas iš aktualiausių iššūkių, nors valstybė ir deda pastangų jį atliepti: specialioji pedagogika yra viena iš prioritetinių studijų krypčių, jau dirbantiems pedagogams sudarytos sąlygos nemokai įgyti antrąją specialiosios pedagogikos kvalifikaciją, Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetai kviečia į tris nacionalines kvalifikacijos tobulinimo programas įtraukties tema – šia galimybe gali pasinaudoti visi pedagogai, norintys pagilinti įtraukiojo ugdymo kompetencijas. Tačiau nors specialistų rengiama nemažai, kitas klausimas, kiek jų realiai nueina į mokyklas.

Penki problemų blokai

Kokį pažymį galėtume parašyti įtraukiajam ugdymui po pirmųjų mokslo metų, kai visoje Lietuvoje visi vaikai turėjo būti priimti mokytis kartu? Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidento, Kauno technologijos universiteto Inžinerijos licėjaus direktoriaus Dainiaus Žvirdausko vertinimu, situacija skirtinga ne tik savivaldybėse, bet ir mokyklose. Mokyklose, kurios šiai sričiai skyrė dėmesio jau daugelį metų, nebuvo svarbu, ar rugsėjo pirmoji atėjo laiku, ar anksčiau – jos buvo pasiruošusios. Tuo tarpu daugeliui kitų mokyklų tai tapo dideliu iššūkiu. O daliai mokyklų tai buvo iššūkis.

D. Žvirdauskas pasakoja, kad išanalizavę šią sritį Švietimo taryboje problemas visos Lietuvos mastu sugrupavo į penkias grupes. Pirmas – vadybinės, politinės, finansinės problemos, pinigų atėjimas iki mokyklos, kad ji turėtų šios srities specialistų. Pavyzdžiui, vienose savivaldybėse yra normatyvai, kokiam skaičiui ir kokių mokinių reikia skirti etatus, o kitose to nėra, kiek nori, tiek skiria.

Integracija: pasak D. Žvirdausko, baigia išnykti homo sovieticus mąstymas – neigti, kad vaikas turi specialiųjų poreikių, ar ignoruoti faktą, kad tokių vaikų yra. / L. Balandžio / BNS nuotr.

Pavyzdžiui, plačiai nuskambėjo atvejis, kai moksleivis Klaipėdoje sumušė socialinę pedagogę. Tokiam vaikui, jei jis būtų įvertintas pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT), mokinio padėjėjas priklausytų permanentiškai, vienas iš mokyklos turimų pagalbos specialistų visada būtų šalia jo, jam būtų pritaikytas ugdymas.

D. Žvirdauskas atkreipia dėmesį į dar vieną aspektą: valstybinės mokyklos privalo priimti visus vaikus pagal gyvenamąją vietą, o nevalstybinės, kurios gauna ir valstybės finansavimą, – ne. Jis pasakoja žinąs istoriją, kai iš nevalstybinės mokyklos, kuri gauna mokymo lėšas, pradinukas buvo išprašytas, jis nuėjo į valstybinę mokyklą ir sėkmingai ten mokosi. Ir tokia istorija ne vienintelė.

Kiti du problemų blokai susiję su tėvais – tiek tų, kurie augina vaikus su specialiaisiais poreikiais ir jų vaikai mokosi bendrojo lavinimo mokyklose, tiek kitų mokinių tėvais. „Iššūkis būna, jei tėvai nepripažįsta, kad jų vaikas turi specialiųjų poreikių. O be tėvų sutikimo vaikas negali eiti į PPT, kad jam juos pripažintų, ir mokykla nieko negali padaryti. Užburtas ratas: tėvai nesutinka, mokykla negali kreiptis į PPT, vadinasi, negauna finansavimo papildomam darbuotojui ir todėl netinkamai teikiama švietimo pagalba, kenčia ir pats vaikas, ir aplinkiniai. O jei nuo mažens pamatomi tokie dalykai, specialistas išmoko tokį vaiką įvairių algoritmų, kaip jis gali įveikti vieną ar kitą iššūkį“, – aiškina D. Žvirdauskas.

Jis pasakoja apie atvejį Kaune, kai tėvai nesutiko vaiko patikrinti PPT, iš jos atvažiavo specialistai, dalyvavo vaiko gerovės komisijos posėdyje, svarstyta net kreiptis į vaiko teisių tarnybas, nes, jei tėvai neigia problemą, jų vaikui neužtikrinama elementari švietimo kokybė, pažeidžiamos vaiko teisės. Tačiau tokie atvejai Lietuvoje pavieniai, tai nėra reiškinys.

„O kai kurie tėvai, kurių vaikai neturi specialiųjų poreikių, bet mokosi kartu su jų turinčiais, sako, kodėl mano vaikas turi nukentėti, jei kitas trukdo jam mokytis, kodėl mano vaikui mokytojas skiria per mažai dėmesio. Yra atvejų, kai tėvai net teismais mokyklai grasina“, – pasakoja D. Žvirdauskas.

Jis pabrėžia, kad labai svarbu komunikuoti su visa klase, nes kiti vaikai gali provokuoti turintį specialiųjų poreikių, šis gali tapti patyčių objektu. Bendraklasiai turi priimti kitokį vaiką humaniškai, įtraukti jį, su juo bendrauti, pripažinti jį tokį, koks jis yra. Tačiau atskirais atvejais tai yra tam tikras iššūkis. Ketvirtas problemų blokas – pačių mokyklų, jų vadovų ir pedagogų pasirengimas. Organizuojami mokymai, konsultuoja kviečiami turintieji šioje srityje patirties. „Tačiau kai kurie mokytojai ar mokyklų vadovai sako – nesąmonė, kodėl čia taip turi būti. Bet tokia valstybės politika, tad mokykis, konsultuokis ir turi įgyvendinti, nes mokslo įrodyta, kad tik vaikai, nuo mažumės integruojami sociume, klasėje, integruojasi ir gyvenime. Jei lanko specialias mokyklas, gyvena specialiose įstaigose, užaugę, kai jų tėvai miršta, jie toliau gyvena specialiose įstaigose. O jei klasėje siekiama, kad vaikas būtų integruotas į tipinę aplinką, jie socializuojasi, integruojasi tam tikrame socialiniame tinkle. Taip ir paskui jam žymiai didesnė tikimybė integruotis visuomenėje, darbo rinkoje“, – pabrėžia D. Žvirdauskas.

Penktas problemų blokas – specialistų trūkumas. „Jei paskelbtume ieškantys spec. pedagogo ar logopedo, kažin ar rasime. Sužinai, kad kur dirba puse etato, skambini, paaiškėja, kad jis jau dirba per tris įstaigas. Bet valstybės pastangos keisti situaciją yra. Universitetai dirba, rengiamos studijų programos, pagalbos specialistams studijos laikomos prioritetinėmis, apmokamos valstybės. Įstojusių daug, tik klausimas, kiek jų ateis į mokyklas“, – problemą įvardija D. Žvirdauskas.

Vis dėlto, jo įsitikinimu, svarbiausia – noras visuose lygmenyse. Tuomet visi klausimai gali būti išspręsti, ir tai yra daroma. Specialiųjų poreikių vaikų integracija beveik įvykusi, baigia išnykti homo sovieticus mąstymo modelis – neigti, kad vaikas turi specialiųjų poreikių, ar ignoruoti faktą, kad tokių vaikų yra.

O ką apie mokslo metus, kai visi vaikai turėjo mokyti kartu, mano patys moksleiviai? „Kiek teko šia tema kalbėtis, jiems tai nesukėlė didelių nusiskundimų. Didžioji jų dalis vertina gerai, kad mažinama atskirtis. O moksleivių, kaip ir situacijų, būna įvairiausių, bet dažniausiai jiems svarbiausia sukurti tarpusavio ryšį. Tad dėl įtraukiojo ugdymo buvo žengtas geras žingsnis taip didinant toleranciją mokykloje, kuri tęsis ir toliau per visą mūsų gyvenimą. Tai labai gerai. Reikia tobulinti infrastruktūrą, kartais trūksta specialistų. Tačiau svarbiausia, ką reikia tobulinti, tai požiūrį – ir moksleivių, ir tėvų, o to labiausiai galima pasiekti per diskusijas, kalbėjimą ir patirtį“, – mano Lietuvos moksleivių sąjungos valdybos narys Simas Savukynas.