„Istorijos detektyvai“: kodėl Rusija siekia perrašyti Lietuvos istoriją?

Pražiopsotas Kazimiero šansas

Jeigu ne Kazimiero aplaidumas, istorija galėjo pasisukti visai kitaip. Kazimieras – ilgiausiai valdęs Lietuvą Didysis kunigaikštis. Po Žalgirio mūšio Lietuva buvo kaip niekad saugi. Tačiau ta ramybė buvo apgaulinga, nes Maskva kaupė jėgas ir pradėjo vienyti rusų žemes. Pagal tuometines Maskvos jėgas, jos konkurentas buvo netgi ne Vilnius, kuris tuo metu buvo žymiai stipresnis, bet Didysis Naugardas. Kazimieras galėjo paremti Didijį Naugardą ir taip sustabdyti Maskvos plėtimąsi.

Naugarde klostėsi visai kita valdžios samprata nei Maskvoje, kur viską lemdavo tas, kuris užimdavo kunigaikščio sostą. Naugarde buvo svarbi Večė – vieša bojarinų sueiga, kur buvo sprendžiami svarbiausi klausimai. Istoriko Tomo Manusadžiano teigimu, Naugardas buvo lygiavertė jėga visai šiaurės rytų Rusiai, iš kurios ir kilo dabartinė Rusija. Naugardas nebuvo užkariautas totorių, jis tik pripažino atėjūnų valdžią, nusilenkė jiems ir mokėdavo duoklę, bet nebuvo sugriautas ir visada ieškojo atsvaros Lietuvoje, kai tik ši valstybė iškilo kaip jėga. Naugarde buvo demokratinė santvarka – Večės respublika. O Maskvoje kuo toliau, tuo labiau stiprėjo kunigaikščio valdžia.

Maskvos ir Didžiojo Naugardo susidūrimas buvo kartu ir dviejų valdžios filosofijų kova: demokratinės ir despotinės. Stiprėjanti Maskvos kunigaikštystė siekė palenkti Didįjį Naugardą, kad šis besąlygiškai pripažintų jos valdžią. Tuo metu dalis naugardiečių puikiai suprato, kuo tai gali jiems pasibaigti. Jie desperatiškai ieškojo Lietuvos pagalbos. Šių žmonių lydere tapo Marta Boreckaja. Kas buvo ši moteris?

Tomo Manusadžiano teigimu, M. Boreckaja – labai spalvinga, įdomi figūra. Maskvos metraštininkai ją bandė apjuodinti, laikė vos ne šėtono bendrininke, nes ji Maskvai buvo labai nepalanki. Marta buvo labai turtingos Boreckių giminės atstovė, likusi našle. Būtent ši moteris ir tapo lydere tų naugardiečių, kurie siekė Lietuvos pagalbos kovoje prieš Maskvą.

1471 metais įvyko mūšis netoli Šelonės upės. Šis mūšis turėjo lemiamą reikšmę ne tik Naugardui, bet ir Lietuvai. Mūšio pasekmės buvo tragiškos. Naugardiečiai buvo sumušti, Večės varpas išvežtas, Naugarde buvo įvesta tironiška Maskvos valdžia. Istorikės Jūratės Kiaupienės teigimu, naugardiečiai skaudžiai nukentėjo už tai, kad palaikė ryšius su Lietuva – su jais buvo žiauriai susidorota.

Taip Lietuva praleido puikią progą sustabdyti autokratišką Maskvos kunigaikštystę. Jūratės Kiaupienės nuomone, jeigu Naugardas nebūtų užkariautas, būtų išlikęs kaip atsvara Maskvai. Naugardas buvo stipri valstybė, turtinga. Galbūt tokiu atveju, nebūtų pakibusi virš Lietuvos ta grėsmė, kuri pasimatė po kelių dešimtmečių – tada, kai Oršos mūšio lauke Lietuvai pačiai reikėjo gintis nuo Maskvos, kuri užėmusi Smolenską, veržėsi toliau. Tiesa, tąkart Lietuvai viskas baigėsi laimingai – Konstantinas Ostrogiškis atmušė Maskvos grėsmę – bet tik trumpam.

Kodėl rusai bėgo į Lietuvą?

Iš aukščiau aprašyto pavyzdžio matyti, koks tai buvo „dialogas“, kaip kad tai pavadintų A. Duginas. Pirmiausia – tai kova dėl žemių. Tačiau ne tik. Būta ideologinės skirties: Lietuva buvo laisvės šalis, o Maskva – tironija. Kad ir kokia bebūtų XVI a. Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, bet jos piliečiai – didikai ir bajorai – jautėsi žymiai saugiau nei Maskvos bojarinai, kurie vieną dieną galėjo maudytis turtuose ir šlovėje, o kitą dieną būti vežiojami po Maskvą uždaryti narvuose, kankinami ir nužudomi.

Nenuostabu, kad Lietuva dažnam iš jų tapdavo prieglobsčiu. 1564 m. balandžio 30 d., prisidengdamas nakties tamsa, iš Maskvos pas lietuvius perbėgo vienas iš svarbiausių caro karvedžių – vaivada Andriejus Kurbskis. Būtent jis Ivaną Rūstųjį kaltino despotiškumu. Rusams ilgą laiką Lietuva buvo laisvės šalis. Šalis, kurioje galima buvo rasti užuovėją – ir ne tik didikams kaip A. Kurbskiui – Lietuvoje prieglobstį rado sentikiai, kurie Rusijoje buvo kankinami. Senieji sentikių kaimai Lietuvoje – tai tie pabėgėliai iš Rusijos, kurie suprato, kad tėvynėje gresia rimtas pavojus.

Vilniaus Vingio parko prieigose esama nedidelės koplyčios. Daugelis vilniečių praeina pro šalį net nesusimąstydami, kam ji skirta. Tai iš tiesų yra mauzoliejus. Jį pastatė Nikolajus Repninas savo žmonai Natalijai. Kas buvo tas N. Repninas? Ogi pirmasis Vilniaus generalgubernatorius. 1795 m., padalinus Lenkijos ir Lietuvos valstybę, kraštas buvo okupuotas Rusijos. Jekaterina II N. Repniną paskyrė valdyti Vilniaus guberniją.

Būdamas Varšuvoje N. Repninas gavo labai keistą laišką iš Peterburgo. Jam buvo nurodyta nestiprinti stačiatikiškos bajorijos buvusiose ATR žemėse. Kodėl? Todėl, kad į Lietuvą ir Lenkiją masiškai bėgo Rusijos valstiečiai. XVIII a. pab. Lietuva ir Lenkija išgyveno ne pačius geriausius laikus. Vakarų keliautojai pakraupdavo pamatę, kokia yra čionykščių valstiečių padėtis. Jie buvo baudžiauninkai, negalėję niekur pajudėti, nieko negalėjo tikėtis pasiekti šiame gyvenime – tik numirti ten, kur gimė jie, jų tėvai, seneliai. Nepaisant to, Rusijoje valstiečių padėtis buvo dar blogesnė. Todėl jie ir masiškai bėgo į Lietuvą.

Istoriko Valdo Rakučio teigimu, Abiejų Tautų Respublikoje, ypač valstybinėse žemėse, kontrolė ir mokesčiai buvo mažesni nei Rusijoje. Žmonės stengėsi pagerinti savo gyvenimą judėdami į vieną ar į kitą pusę. Šiuo atveju – į Abiejų Tautų Respubliką.

Tai, kad iš Rusijos į Lietuvą bėga valstiečiai ir ten yra priimami, ne kartą priminė Rusijos diplomatai. Jie priekaištaudavo, kad pabėgeliai nėra sugrąžinami. Tai buvo vienas iš argumentų dėl trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. Šis faktas ilgą laiką buvo nutylimas, nes jis nebuvo patogus Rusijai. Šis faktas rodė, kad Lietuva visą laiką buvo geresnė šalis gyventi. V. Rakučio teigimu, Rusijos valstybė, valdant Jekaterinai II, išlaikė daug policinės valstybės bruožų. Egzistavo vietinės valdžios pareigūnų savivalė – todėl žmonės ir bėgdavo. O tikėjimas ir vienoje, ir kitoje pusėje buvo tas pats – stačiatikių – taigi, pabėgimas į Lietuvą nelabai keitė pabėgelių tradicinį gyvenimo būdą.