Grobį paleidęs vilkas nepasidavė – prisėlino iš pasalų ir įkando žmogui

Vijosi vilką

„Sekmadienį 8 val. ryte savo sodyboje išleidau avis. O pats išvažiavau arti dirvos, nes nepabaigiau to daryti šeštadienį. Traktorių su plūgais buvau palikęs lauke. Grįžęs įvažiavau į sodyboje esantį garažą ir atkabinėjau plūgus. Pusę darbo atlikęs, nuėjau pasiimti statybinio įrankio. Tada man bedirbant subėgo išsigandusios avys – kilo įtarimas, kas vyksta. Pagalvojau, kad gal ateina kaimynas. Iškišau galvą pro garažo kampą, žiūriu – vilkas ėriuką nešasi“, – prisiminė ūkininkas Algis Grigas.

Netrukus po to, vyras sakė pradėjęs vytis plėšrūną šaukdamas: „Paleisk ėriuką!“. Vilkas, pribėgęs iki tvenkinio, esančio maždaug už 40 metrų, pasuko į dešinę ir padėjo ėriuką, kurį nešėsi purtydamas į šalis bei sugriebęs dantimis už kaklo.

„Paskui vilkas į mane žvilgtelėjęs vėl paėmė ėriuką, – tik šį kartą įsikabindamas iltimis į grobio šoną. Nubėgęs prie kalno, ėriuką jis dar kartą pasidėjo ir pakėlęs galvą vėl į mane žvilgtelėjo. Tada įsikando jį į nasrus dar sykį ir nešėsi apie 10 metrų. Paskui padėjo, vėl į mane pažiūrėjo ir nubėgo į pušyną“, – kalbėjo pašnekovas.

Tačiau tuo metu, kai jį kėliau nuo žemės ir sukausi eiti į sodybą, tiesiai į mane šoko ir atsitrenkė vilkas. Nuo smūgio išmečiau ėriuką ant žemės, išsigandau, o vilkas ėmė sprukti.

Įkando prisliūkinęs iš pasalų

A. Grigas pasakojo atsiklaupęs prie ėriuko, jį apsikabinęs ir ėmęs glostyti pridėjęs ranką prie širdies, kad justų, ar vilko užpultas gyvulys dar gyvas.

„Taip prie jo pabuvau apie penkias minutes, tada pakėliau ir pagalvojau, kad nusinešiu ėriuką į sodybą. Tačiau tuo metu, kai jį kėliau nuo žemės ir sukausi eiti į sodybą, tiesiai į mane šoko ir atsitrenkė vilkas. Nuo smūgio išmečiau ėriuką ant žemės, išsigandau, o vilkas ėmė sprukti. Tik sugrįžęs į sodybą, atsisėdęs ant suoliuko ir nusivilkęs storą striukę, pamačiau, kad žvėris įkando man į ranką“, – niuansus vardijo Ukmergės rajono ūkininkas.

Akistata – ne pirma

Nors šį kartą istorija baigėsi laimingai – ėriukas išgyveno, o A. Grigas patyrė nesunkius sužalojimus, vyras sako, kad į akistatą su vilku jam tenka stoti ne pirmą sykį. Pernai ūkininkas su plėšrūnu teigė susitikęs miške, kai pamatė, kad žvėris artinasi prie traktoriaus.

„Vakare nuvažiavęs kabinau rąstą, atsisukau paimti laužtuvą, žiūriu, stovi vilkas. Mečiau į jį laužtuvą, bet nepataikiau. Paskui vijausi su grandine. Visi vilkai mūsų krašte yra kryžminti su naminiais šunimis. Jie ateina, vaikšto dieną, į nieką nekreipia dėmesio. Nežinau, kas bus toliau. Ten, kur dabar yra mano sodyba, esu suskaičiavęs, kad kartu su jaunikliais yra 15 vilkų“, – užsiminė pašnekovas ir sakė manantis, jog šį sykį jam taip pat įkando vilko ir šuns mišrūnas.

Vilkų elgesys pasikeitė

Gamtininkas Selemonas Paltanavičius kalbėdamas apie pastarąją A. Grigui nutikusią nelaimę akcentavo, jog vilkas ne šiaip įkando, o esą dėl to, kad gynė savo grobį. Jo žodžiais tariant, žmogus, šiuo atveju, buvo plėšrūno konkurentas.

„Vilkai kaip ir kiti plėšrūs žvėrys nuo mažumės mokosi kovoti už grobį, nes tai – jų išgyvenimo šaltinis. Todėl ir čia vilkas žmogų puolė norėdamas atsikovoti savo grobį. Kažkas yra paklausęs: „O ką, dabar jau visi vilkai mus puls ir kramtys?“ Ne. Visa tai įvyko tik dėl minėtos situacijos aplinkybių. Tačiau vertinant vilkų populiaciją per pastaruosius 30 metų, šių plėšrūnų elgesys labai drastiškai pasikeitė – vilkas iš žvėries, kuris dieną bijojo pasirodyti, ir neidavo arti namų arba prieidavo labai atsargiai ir kažką pajutęs baikščiai dingdavo, pavirto į drąsų ir akiplėšišką žvėrį, nevengiantį eiti į pastatus, praviras fermas“, – akcentavo žinovas.

Paneigė speliones

Užsiminus apie A. Grigo įvardytą niuansą, jog šis sakė manantis, kad vilkai Ukmergės rajone yra kryžminti su šunimis, S. Paltanavičius su pastaruoju teiginiu nesutiko, grįsdamas jį tuo, kad prieš maždaug 8-10 metų Lietuvos mokslininkai ministerijos užsakymu yra atlikę genetinius tyrimus, kurių mėginiai, tirti Švedijoje, neleidžia daryti išvados, jog šie plėšrūnai yra mišrūnai.

„Nebuvo net mažiausių genetinių požymių, kad vilkai būtų kryžminti. Hibridams gamtoje išlikti nebūtų paprasta. Todėl, man atrodo, jei tokių ir atsirastų, jie nepritaptų prie vilkų giminės ir patys vilkai, tikriausiai, juos sudorotų. Vilkai bent šiek tiek neadekvačiai besielgiantį žvėrį savo aplinkoje „išbrokuoja“. Todėl, svarstau, jog, vargu, ar jis galėtų pritapti, jei turėtų daugiau šuns genų“, – įžvalgomis dalijosi gamtininkas.