„Esu feministė, bet ne fanatikė“

Šeštadienio interviu apie vyrus, moteris, idealius ir dramatiškus jų santykius

Nors ir yra diplomuota inžinierė energetikė, Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro, vadinamųjų Moterų namų, direktorė Dalia Puidokienė pagal neįprastą specialybę nedirbo nė dienos.

Iš Dzūkijos kilusios moters pašaukimas, kaip ji pati sako, – padėti į nelaimę patekusiam žmogui. Todėl ir studijavo socialinio darbo subtilybes, todėl ir pagalbos centrą pajūrio moterims įkūrė. Dar užaugino tris vaikus, sugebėjo išlaikyti idealius santykius šeimoje ir net pripratino vyrą prie minties, kad ji – feministė. „Bet ne fanatikė. Nesu iš tų, kurios apšaukia į priekį moterį praleidusį džentelmeną. Tiesiog noriu kovoti už moterų teises, padėti joms sunkią minutę, iš smurtautojų sutuoktinių ir sąvadautojų gniaužtų išplėšti“, - sako pagalbos centro, į kurį per metus kreipiasi keli tūkstančiai nuskriaustų moterų, vadovė.

Grasina sumušti

- Ramiai gyvenote Kaune, dirbote ekonomiste. Kaip atsidūrėte Klaipėdoje ir dar socialine darbuotoja tapote?

- Prieš vienuolika metų vyrui pasiūlė darbą Klaipėdoje, todėl nusprendėme persikelti į pajūrį. Neturėjau čia nei draugų, nei užsiėmimo, o ir vyras iškart į verslą įniko. Bandžiau ir aš savo jėgas versle, bet supratau, kad ši sritis – ne man. Nenorėjau ir namų šeimininkė būti, nors po antrojo sūnaus gimimo trejus metus sąžiningai prižiūrėjau vaikus, tvarkiau namus, ruošiau pusryčius, pietus ir vakarienę. Kai atsikraustėme į Klaipėdą, buvau trijų vaikų motina svetimame mieste. Nusprendžiau tapti savanore, todėl pradėjau dirbti pagalbos telefonu linijoje. Pinigų už socialinį darbą, be abejo, negaudavau. Bet man tai nerūpėjo. Mūsų šeimyniniame gyvenime buvo ir tokių akimirkų, kai vienintelė šeimos maitintoja buvau aš. Vyras mano siekį tapti savanore palaikė. Neprieštaravo net tada, kai nusprendžiau mokytis. Klaipėdos universitete pradėjau studijuoti socialinį darbą.

- Ar tiesa, kad Jūsų pasirinktas magistrinis darbas, kuriame nagrinėjamos nuo smurto nukentėjusių moterų problemos, ir tapo pagalbos centro atsiradimo priežastimi?

- Taip ir buvo. Pasirinkdama temą, kuri iki manęs nebuvo tinkamai nagrinėta, jau žinojau, kad idėja materializuosis į pagalbos moterims centrą. Mokslus baigiau 2002-aisiais, o centro įkurtuves šventėme 2003-iųjų sausį.

- Kiek moterų drįsta prašyti pagalbos ir nuo ko jos kenčia?

- Pernai į centrą kreipėsi per dvi dešimtis nuo prekybos žmonėmis nukentėjusių moterų, sulaukėme per penkis tūkstančius skambučių. Dauguma jų prisipažino patyrusios fizinį, seksualinį, psichologinį, kitokį smurtą.

- Jūsų centras – įslaptintas, tačiau nukentėjusiųjų vyrai, sąvadautojai apie savo moterų buvimo vietą neretai sužino. Jums susidorojimu negrasina?

- Pasitaiko visko. Bet nebijau nei dėl savęs, nei dėl vaikų. Beveik kiekviename darbe yra savų pavojų ir rizikų. Svarbiausia, kad tie mušeikos greitai apsiramina, kai pakeli toną. Vienas grasino ir mane primušti, tai atkirtau, kad ir aš atgal duosiu. Nedrįso.

Patyrė savo kailiu

- Ar Jūs – feministė?

- Prieš kelerius metus, kai kūriau centrą ir norėjau išgirsti šioje srityje dirbančių kolegių patirtį, viena jų manęs to paties paklausė. Tada susierzinau. Tik dabar suprantu, kad dirbdama vardan moterų privalau būti feministė.

- Tai gal asmeniškai patirtas smurtas – taip pat būtinybė, norint iki galo pajusti, kaip kenčia pagalbos siekiančios moterys?

- Norint teikti pagalbą, reikia noro ir teorinių žinių. Nereikia būti patyrusiai nei smurto, nei bandymų nusižudyti, nei priklausomybės ligų.

- Atleiskite už klausimą, bet ar Jums pačiai teko patirti smurtą?

- Taip, deja, teko. Visų rūšių. Tai įvyko ne šeimoje. Tada į pagalbą atskubėjo specialistai.

- O jeigu nuosavas vyras kada prieš Jus ranką pakeltų, kaip elgtumėtės?

- Jokiu būdu netoleruočiau jokios prievartos. Nesvarbu, ar tai būtų mano vyras, ar visiškai svetimas žmogus.

- Bet juk žmonės dažnai kalba, kad jeigu muša, vadinasi, myli. Ką apie tai manote?

- Sutinku, kad kai kurie vyrai meilę supranta kaip kontrolę, moters pasisavinimą. Deja, savininkiškumas būdingas daugumai vyrų. Tačiau moteris privalo nesitaikstyti ir žinoti, kad, primušęs vieną kartą, primuš ir kitą.

- Jūsų sūnums – 22 ir 18 metų. Tikri vyrai. Ar garantuojate, kad jie niekada nepakels rankos prieš savo išrinktąsias?

- Juos auklėjau taip, kad gerbtų moterį. Garantuoti už kitą žmogų negaliu, bet tikiu, kad smurto nebus. Vyriausiasis šiemet veda. Daug metų su ta mergaite draugavo. Stebėjau jų santykius – graži lygiaverčių partnerių sąjunga. Jis net nebando dominuoti, kontroliuoti, aiškinti.

- O vyras kaip reaguoja į Jūsų veiklą, į feministines pažiūras? Gal jį po padu laikote?

- Gink Dieve, jis – užkietėjęs žemaitis. Tokio nei pastumsi, nei patrauksi. Mano vyras turi savo požiūrį, kurio man neperša, bet gerbia ir mano pasirinkimą.

- Gal ir vakarienę ne Jūs gaminate, ir į parduotuvę po darbo ne Jūs lekiate?

- Viskas lygiai. Vyras – puikus kulinaras. Po to, kai įsikūrė centras, parduotuvėse esu retas svečias. Mūsų vaikai labai savarankiški. Jeigu su vyru ilgai dirbame ar išvažiuojame su reikalais, patys valgyti pasigamina, prižiūri vienas kitą.

Pailsi vienatvėje

- Kovojate už moterų teises. Kaip manote, ar greitai Lietuvoje moterys taps lygiateisėmis visuomenės narėmis?

- Kai pasiklausau, ką šneka mūsų parlamentarės, tarptautiniu lygiu Lietuvai atstovaujančios moterys, darosi bloga. Viena neseniai pareiškė, kad moterų priedermė – auginti vaikus, sodinti gėles ir megzti, bet jokiais būdais neiti ten, kur karaliauja vyrai. Pasigendu moterų solidarumo, vidinės jėgos, pasipriešinimo. Tikiu, kad lygybė bus, bet neverta tikėtis greitų rezultatų.

- Į politiką bandėte eiti, kad pagreitintumėte šiuos procesus?

- Bandžiau jėgas savivaldybių rinkimuose, bet nepraėjau. Kovočiau už moterų teises. Pralobti nenorėjau. Viską ir taip turiu – ir namus, ir automobilį.

- Apie automobilius – vairuojate galingą mašiną, mėgstate greitį. Tai feministės bruožai?

- Man tiesiog patinka saugūs, patikimi, geri automobiliai. Vertinu šiuos bruožus ir mašinose, ir žmonėse. Esu reikli ir sau, ir aplinkiniams. Gal net griežta.

- Ar todėl sunkiai sekasi rasti žmogų, kuris pavaduotų, kol pusmetį rašysite disertaciją?

- Galbūt. Planuoju vykti į Suo-miją ir ten užbaigti daktaro disertaciją, kurios per trejus metus dėl darbų gausos taip ir nesugebėjau baigti. Gal ir dukrelę kartu pasiimsiu, nes jai tik vienuolika, todėl reikia ramsčio, mamos. O vyrai susitvarkys ir be manęs.

- Tėvus Dzūkijoje dažnai aplankote?

- Nuvažiuojame. Jaunesnė sesuo su šeima atvažiuoja, praleidžiame kartu savaitgalį. Į mišką nueinu, atsigaunu. Jūrai, kaip ir pačiai Klaipėdai, didelių sentimentų iki šiol nejaučiu – nepripratau, o štai gimtajame miške paklaidžioti mėgstu.

- Patinka vienatvė?

- Taip geriausiai atsipalaiduoju. Šeima tai žino ir netrukdo.

- Kadangi vadinate save feministe, turbūt ir amžiaus neslepiate, kitaip nei kitos moterys?

- Man – 43. Amžiaus niekada neslėpiau, juolab kad širdyje jaučiuosi jaunesnė. Kiekvienas periodas gyvenime savaip gražus. Štai aplinkiniai teiraujasi, kaip jausiuos, jeigu netrukus tapsiu močiute. O aš laukiu šios įdomios patirties. Nieko nebijau ir nieko nesikratau.

- Turbūt tokios drąsos palinkėtumėte ir skaitytojoms ką tik praėjusios Kovo 8-osios proga?

- Taip. Moterų likimas – jų pačių rankose. Už save reikia kovoti. O vyrams linkiu, kad jie būtų ne tik tie, kurie Kovo 8-ąją moterims tris tulpes įteikia, bet ir tie, kurie moteris laiko lygiavertėmis partnerėmis, ne ką prastesnėmis už save.