POLITINĖS PROSTITUCIJOS BARUOSE

Eiliniai rinkėjai nėra žąsinai

Iki šiol bent Lietuvos užsienio politika buvo sėkminga, tapome kultūringiausių, demokratiškiausių ir turtingiausių Vakarų valstybių klubo nariais, objektyviai mums atsivėrė greito suklestėjimo galimybės. Gal ne tokio greito, kaip norėtume, bet perspektyva, ypač jaunimui, garantuota.

Vis dėlto netikėtai Lietuva ėmė trypčioti vietoje, o gal net gręžiotis atgal. Tai nustebino net patį Premjerą. AMB paklausė, kas valdo Lietuvą? Klausimas įdomus, nes būtent Vyriausybė yra įtakingiausia Lietuvos valdžios institucija.

Ir paprasto atsakymo į tą klausimą negali būti. Nebėra Lietuvoje aiškumo net Premjerui!

Sąjūdis, o ir pati „perestrojka“ prasidėjo nuo publicistinės revoliucijos. Kiek drąsių žodžių tada buvo pasakyta. Ir tai padarė buvusi komunistinė spauda. Tuomet dar nebuvo aišku, kieno bus pergalė, jų ar “pučistų”. Tad žurnalistams, menininkams ir kitokiems žodžio meistrams tikrai reikėjo nemažai pilietiškumo. Ir jų garbei reikia pasakyti: jie savo pareigą atliko. Bet vėliau, kai laisvės reikalas nugalėjo, gana greitai paplito kultūrinė pornografija, politinė prostitucija.

Tiesa - paprasta, nors ir sunkiai pasiekiama, o melas - be galo įvairus, lengvas, jis pasireiškia ne tik piktais žodžiais, negerais veiksmais, bet ir profanavimu bei supaprastinimu, kategoriškais vertinimais, mąstymo nekultūringumu ar net keiksmais. Lietuvoje jau nieko nereiškia net nusipelniusį, išsilavinusį žmogų viešai išvadinti kvailiu. Ir tai dažnai daro kvailiai.

Visokių būna kvailių, nes kvailumas taip pat yra fenomenas. Kartais jie keikia ne konkrečius žmones ar partijas, bet institucijas, ypač valdžią. Keikti ją tikrai kvaila, nes demokratinėje visuomenėje valdžia yra tokia, kokie mes patys. Patys ją išsirenkame, po to kontroliuojame, nuimame. Kur to nėra, ten nėra demokratinės valdžios, nėra pačios demokratijos. Ten yra valdžios lovys ir pinigų maišai. Ta frazė paimta iš garsiojo Lietuvos inteligentijos pareiškimo nepriklausomybės atkūrimo pradžioje. Pastebėjo inteligentai reiškinį, bet įvertino netiksliai.

Kontroliuoti valdžią - nelengva. Svarbiausias valdžios kontrolės būdas yra žiniasklaida. Šviesuomenė taip pat turi tą privilegiją ir, jei užsinorės pasakyti savo žodį A.Šliogeris ar J.Marcinkevičius, J.Kubilius ar R.Katilius, niekas jiems to neuždraus.

Deja, iškilioji Lietuvos inteligentija aptilo - vieni pasimetė praradę valdžios išlaikymą, kiti išsigando savo kompleksų, treti tiesiog pragėrė protą ir sąžinę. Ketvirti gal „protestuoja” tylėdami. Tai lengviausia.

Dar vienas labai svarbus baras - politinės partijos, idėjinių vienminčių sąjungos. Yra skirtingi demokratiniai socialinių problemų sprendimų būdai. Pagrindiniai - liberalus, konservatyvus, socialdemokratinis. Tad tradicinės politinės partijos - labai reikalingos. Ten, kur jos silpnos, kaipmat įsigali visokie demagogai. Ir ima griauti politinę sistemą bei demokratiją, reikalaudami tiesioginio atskirų asmenų rinkimo, parlamentarų atšaukimo ir t.t. Jiems to reikia, nes kiekvienas vadukas skelbia, kad jis vienas lengvai ir greitai išspręs visas problemas. Be to, jie, matyt, yra gavę didelę neaiškių pinigų injekciją, kuri padeda jiems tą propagandą varyti. Demokratija turėtų mokėti apsiginti nuo to, tačiau mūsų jauna valstybė, atrodo, yra apsirgusi imunodeficitu.

Apkaltinau šviesuolius, kad jie mūsų neapšviečia. O eiliniai rinkėjai ar žąsinai yra? Ar tiki tais, kurie sako, kad sumažins mokesčius ir greitai padidins socialines išmokas. Atims iš turtingųjų ir atiduos vargšams. O gal atims iš jų pačių, apmokestindami jų turtą, pailgindami pensinį amžių, po to vėl numes jiems išmaldą?

Tarp netikrų pranašų, žadančių greitai įvesti tvarką ir teisingumą, deja, yra įtartinai daug piniguočių ar net naujųjų dvarininkų, kurie vargu ar skriaus save. O kur dar tūkstančiai politikos naujokų. Jie būriais veržiasi prie valdžios lovio su dideliais maišais.

Neagituoju nė už vieną ar prieš kurią nors politinę jėgą. Kai žmogų apima klaidingo pirkimo sindromas, kai žinai, kad perki blogą prekę, bet reklamos stimuliuojamas vis tiek perki, kaimynų patarimai nebepadeda.

Tada tenka mokytis iš savo paties klaidų.