Daugkartinis Lietuvos rankinio čempionas, išėjęs į pensiją, nusprendė keliauti

– Spėju, kad jubiliejinio gimtadienio noras buvo keliauti?

– Atspėjote, nors keliauti pradėjau išsyk, vos tik išėjau į pensiją. Dirbau iki paskutinio skambučio ir užbaigiau, kai man sukako 65-eri ir šeši mėnesiai. Vienoje vokiečių dainoje yra žodžiai, kad tikras gyvenimas prasideda nuo 66-erių. Kaip matote, jie pildosi.

Ilgai galvojau, ką veikti toliau: gal ką nors sporto srityje daryti, bet paskui pasakiau sau, kad gana ilgai ir taip dirbau, todėl atėjo metas pakeliauti.

Keliauti man patiko dar nuo tų laikų, kai žaidžiau už Kauno „Granitą“. Su komanda apkeliavome visą Sovietų Sąjungą. Paskui ir į Vakarus išleido. Į tokią ilgą kelionę išsiruošiu nebe pirmą kartą. Pernai kruiziniu laivu keliavau aplink pasaulį. Aplankėme 32 šalis, 52 uostus. Iš Genujos patraukėme Amerikos link, vėliau – Havajai, Naujoji Zelandija, Australija, Japonija, Vietnamas, Singapūras, galiausiai – Sueco kanalas. Namuose nebuvau 119 dienų.

– Su rankiniu jau baigta?

– Na, kai išėjau į pensiją, buvo visokių minčių. Viena jų – grįžti į Lietuvą, padėti treniruoti vaikus, nes Lietuvoje ši sporto šaka labai apleista. Tačiau kadangi niekas manimi per daug nesidomėjo, nutariau visą laisvą laiką, kurio dabar turiu į valias, skirti kelionėms.

– Ar keliaujate drauge su žmona Nerute?

– Kartais taip, bet dažniausiai ne. Keliaudamas susiradau puikų draugą, irgi pensininką, 81 metų vokietį Peterį, kuris dar daugiau nei aš šalių apkeliavęs. Kai buvo jaunas, Peteris norėjo tapti jūreiviu, bet dėl prasto regėjimo negalėjo, todėl tik dabar įgyvendina savo svajones. Jo žmona, kol dar buvo gyva, nelabai norėjo ir galėjo keliauti, tai mes vienas kitam palaikome kompaniją.

Kaip vietinis: pernai kruizo metu aplankyta Papua Naujoji Gvinėja – trečioji pagal dydį salų valstybė pasaulyje – J. Kaučikui padarė be galo  didelį įspūdį. / J. Kaučiko asmeninio archyvo nuotr.

– Įdomu, kodėl didžiosioms savo kelionėms jau ne pirmą kartą renkatės laivą?

– Laivu keliauti man patiko dar nuo tų laikų, kai dirbau Vokietijoje ir per vienas atostogas išsiruošiau į vienuolikos dienų kelionę laivu po Viduržemio jūrą. Į ją vykome abu su žmona. Startavome Malagos uoste. Labiausiai domino, kaip 2 tūkst. 500 keleivių gali sulipti į laivą vienu metu. Tačiau, mūsų nuostabai, viskas vyko sklandžiai ir greitai, o laivo viduje buvo gražu kaip bažnyčioje. Mus išlydėjo su muzika ir šampanu – visai kaip filme „Titanikas“. Turbūt nuo tos kelionės ir užsikrėčiau laivų liga (juokiasi).

Be to, tvarka laive panaši į tą, kokia būdavo mūsų rankinio treniruotėse. Amžinatilsį rankinio treneris Vytautas Kontvainis labai mėgo drausmę, tvarką ir punktualumą.

Vienoje vokiečių dainoje yra žodžiai, kad tikras gyvenimas prasideda nuo 66-erių. Kaip matote, jie pildosi.

Ar nepykina nuo bangavimo? Manęs – ne. Pernai toje pasaulinėje kelionėje nuplaukėme 67 tūkst. km ir visą laiką jūra buvo rami. Net juokiausi pasakodamas draugams – sakiau, kodėl jūroje nėra kalnų? Norėčiau pasivažinėti. Tiesa, sykį būnant laive teko pajusti žemės drebėjimą. Naktį pabudome nuo baisaus trenksmo. Ačiū Dievui, nei laivui, nei žmonėms nieko nenutiko.

– Kuris iš aplankytų kraštų paliko ryškesnių įspūdžių?

– Turbūt Antarktida. Milžiniškos ledo lytys, pingvinų pulkai, šaltis… Iš Japonijos daugiau tikėjausi, tad pirmenybę teikčiau Singapūrui. Dubajus irgi savotiškas: dykumos ir dangoraižiai. Dar labai norėčiau sugrįžti į Sidnėjų.

Osaka: „Šventyklos čia labai gražios, bet iš Japonijos daugiau tikėjausi“, – prisipažįsta senjoras. / J. Kaučiko asmeninio archyvo nuotr.

– Išsyk po Naujųjų iškeliaujate iš Genujos uosto ir paliekate Nerutę 120 dienų vieną? Turite gerą žmoną: aš turbūt tokiam ilgam laikui vyro neišleisčiau…

– Turiu nuostabią žmoną. Įsivaizduokite, kai su Kauno „Granitu“ ar rinktine po varžybas važinėdavome, manęs nuolat nebūdavo namie. Žmonai praktiškai vienai teko vaikus auginti.

Puikūs užaugo – sūnus Nedas ir dukra Lina. Ekonomistas ir gydytoja. Padovanojo mums su žmona tris anūkus. Dukros sūnui Amon – trylika metų, dukrai Enie – dešimt, o sūnaus Kajui – penkeri. Visi gyvename Vokietijoje. Mudu su Nerute – prie Hamburgo. Sūnus su žmona – Hanoveryje, o dukra su šeima – netoli Osnabriuko. Per šventes visi suvažiuojame į krūvą.

– Rankininkų šeimoje daugiau nėra?

– Deja, deja… Tiesa, anūkė Enie – ji penktokė – neseniai pradėjo lankyti rankinio treniruotes. Smarki mergaitė, su charakteriu. Mane primena. Tik kad ten, kur ji gyvena, labai mažas miestelis. Nežinau, ar ten yra gera rankinio bazė, trenerių. Bus matyt.

– Kaip jus paviliojo rankinis? Juk Lietuva – krepšinio šalis.

– Esu gimęs kaime netoli Skaudvilės, Tauragės rajone. 1955 m. į Skaudvilę atvažiavo jaunas mokytojas Marcelinas Zelba – tik ką baigęs tuometį Kūno kultūros institutą (KKI). Tas žmogus Lietuvai išugdė daug gerų rankininkų: ir mergaičių, ir berniukų. Mes, vaikai, be galo jį mylėjome.

Kai Skaudvilėje pradėjau eiti į penktą klasę (iki tol lankiau Gedgaudiškės pradinę mokyklą), papuoliau tarp berniukų, kurie jau treniravosi pas M. Zelbą nuo ketvirtos klasės. Jie mane ir užkrėtė rankiniu. Nuėjau į pirmąją rankinio treniruotę ir pasilikau.

Tais laikais buvau silpnokas: niekada nežaidžiau jaunučių ar jaunių rinktinėje, bet mūsų mokyklos komanda Lietuvos moksleivių spartakiadoje užėmė antrą vietą.

Kai 1987 m. su „Granitu“ laimėjome Tarptautinės rankinio federacijos (IHF) taurę, komandoje buvome net keturi skaudviliečiai!

Malaizija: „Kai Kvala Lumpūre tais spalvotais laiptais kopėme į viršuje esančią šventyklą, pakeliui viena beždžionė man įkando į pirštą. Gidas sakė, kad iš jų negalima juoktis. Gal kažkaip ne taip nusišypsojau?“ – pokštauja jis. / J. Kaučiko asmeninio archyvo nuotr.

– Turbūt savo namuose Vokietijoje turite net ne lentyną, o visą kambarį, skirtą per gyvenimą laimėtiems sporto trofėjams?

– Vokietijoje turiu pasistatęs namą, o jo rūsyje yra baras ir visi mano medaliai, taurės... Kaip jau sakiau per savo 70-metį, esu dėkingas gyvenimui už viską, ką jis man davė.

Esu paprastų kaimiečių vaikas. Augome keturi broliai ir sesuo. Buvau jauniausias iš vaikų. Baigęs mokyklą neturėjau kitokių minčių kaip tik stoti į KKI. Iš pradžių papuoliau kandidatu. Vietą gavau tik po Naujųjų, o tada treneris V. Kontvainis (jau amžinatilsį) pakvietė mane į Lietuvos jaunimo rinktinę.

Pamenu, kai gavau kvietimą prisijungti prie Kauno „Granito“ žaidėjų, pirmą naktį net akių sumerkti negalėjau – vis bijojau rytinę treniruotę pramiegoti.

Iš pradžių Sovietų Sąjungos pirmenybėse žaidėme pirmoje lygoje, paskui išėjome į aukščiausiąją ir tada, V. Kontvainiui vadovaujant, viską nurovėme.

– Kaip atsidūrėte Vokietijoje?

– „Granito“ rankininkai ėmė skinti apdovanojimus SSRS pirmenybėse, Tautų spartakiadoje, o didžiausią pergalę iškovojome 1987 m. Kauno sporto halėje, kur Kauno „Granito“ rankinio komandos kapitonas Valdemaras Novickis į viršų iškėlė tarptautinės rankinio federacijos (IHF) taurę. Tai buvo pati didžiausia pergalė, po kurios įvykiai rankinyje ėmė klostytis ne pačia geriausia linkme.

Lietuvoje jau pūtė atšilimo vėjai, taigi V. Novickis į užsienį išvažiavo pirmas, paskui – dar keli rankininkai ir aš. Man buvo daugiau kaip 30 metų. Atsidūriau Hagene, dvejus metus žaidžiau antroje lygoje. Už kovą aikštelėje ne kartą tapau publikos numylėtiniu.

– Kaip Vokietijoje gyvena senjorai?

– Laisvai. Vieni savanoriauja, kiti dalyvauja įvairių draugijų veikloje, o aš sugalvojau keliauti. Pradžioje, kaip ir sakiau, dar buvo minčių padirbėti Lietuvos rankiniui, bet tada, kai būčiau galėjęs kuo nors padėti, niekam manęs nereikėjo, niekas nesikreipė, o dabar ir pats nebenoriu. Visi mūsų laimėjimai, ką pasiekėme sovietiniais laikais, šiandien jau užmiršti. Skaudu dėl to.

Ir dėl paties rankinio, kad nusmuko. Įsivaizduokite, mano laikais Nyderlandų, Italijos ar Turkijos rankinis buvo nežinoma žemė, tačiau dabar, praėjus 30 metų, šių šalių komandos jau guldo mūsiškius ant menčių. Kas atsitiko? Nežinau. Spėju, kad Kauno rankinis papuolė į nelabai tinkamas rankas. Anksčiau, būdavo, visi važiuodavo į Kauną, visi norėjo žaisti „Granite“, o dabar, tarkim, jei geri rankininkai gyvena Molėtuose, tai kodėl jie turėtų važiuoti žaisti į Kauną, jei savo mieste turi darbus, verslus?!

„Granitas“ iki šiol neturi net patalpų, kur būtų jo taurių, medalių kolekcija, kur galėtume susibėgti po 30-ies metų. Skaudvilėje rankinis irgi jau miręs. Vos tik M. Zelba išėjo anapilin, sulig juo viskas ir pasibaigė. O juk buvo laikai, kai rankiniu degė visas miestelis!

Dosnūs: prabėgę metai J. Kaučikui  buvo dosnūs kelionių. Australija, Antarktida, Papua Naujoji Gvinėja – nuotraukų ir įspūdžių užtektų storam albumui. / J. Kaučiko asmeninio archyvo nuotr.

– Palikime skaudulius seniems metams, o Naujuosius pasitikime su džiaugsmu ir dėkingumu...

– Visų pirma, esu dėkingas savo tėvams, kad į šį pasaulį atėjau sveikas, judrus ir su charakteriu. Nebuvau labai stipraus sudėjimo, bet, atsiprašau už posakį, užpakaly turėjau pipirų! Mano tėvukas anais laikais kolūkyje rūpinosi arkliais. Arklidės nuo mūsų namų buvo už kokių 300 m. Aš dažnai turėdavau tempti šieno mūsų karvėms. Vaikui tai buvo tikrai nelengvas darbas. Tėvas liepdavo tempti, nesustoti, nes paskui dar nevaliosiu atsikelti (juokiasi).

Ir rankiniui esu dėkingas. Jį labai mylėjau. Net žmonai prieš vestuves pasakiau: rankinis – pirmoje vietoje!

Kai buvau pakilęs į bokštą Japonijoje ir kėliau taurę šampano, dėkojau savo pirmajam rankinio treneriui ir visiems kitiems, kurie man padėjo susikurti tokį gyvenimą. Negaliu sakyti, kad leidžiu sau viską, bet galimybių turiu daug: juk tokios kelionės laivu nėra pigios.

Norėčiau padėkoti savo žmonai Nerutei. Ji skaudvilietė, todėl taip pat labai myli rankinį. Kai pradėjau žaisti su Sovietų Sąjungos rinktine, ėmiau važinėti po sporto stovyklas. Ji suskaičiavo, kad per metus daugiau kaip 200 dienų būdavau išvykęs. Niekada nesiskundė, nepriekaištavo, o juk galėjo. Kai varžybos vykdavo Kaune, ji visada su vaikais ateidavo pasižiūrėti. Dabar irgi vis dar domisi sportu.

– Ar grįždamas iš savo ilgų kelionių Nerutei parvežate lauktuvių?

– Beveik ne, nes visko jau tiek daug turime. Į Vokietiją atvažiavome su dviem krepšiais, o dabar turbūt niekas netilptų į du didelius automobilius (juokiasi).

– Į Lietuvą, kaip suprantu, grįžti nežadate?

– Na, ne. Vokietijoje – mano vaikai, anūkai. Į Lietuvą dažnai parskrendu, aplankau brolį (kitas jau miręs), seserį ir visą plačią giminę. Spalio 30-ąją, per mano gimtadienį, buvome visi susirinkę Skaudvilėje. Tėvų senojo namo jau nėra, bet auga ąžuoliukas, mūsų pasodintas prieš aštuonerius metus.

Rankiniui esu dėkingas. Jį labai mylėjau. Net žmonai prieš vestuves pasakiau: rankinis – pirmoje vietoje.

– Iš nuotraukų matyti, kad metų našta jums tikrai negresia. Išduosite savo geros savijautos ir puikios fizinės formos paslaptį?

– Turbūt nieko labai nenustebinsiu – sportas. Po truputį kasdien judinu visas kūno dalis, daug važinėju dviračiu, užsuku ir į baseiną, bet lazdos neperlenkiu – kontroliuoju krūvius.

2016-aisiais kardiochirurgai atliko arterijų šuntavimą, o prieš dvejus metus, atostogaujant netoli Austrijos sienos, mane užklupo mikroinsultas. Sureagavome laiku, iškart – į ligoninę, tad išvengiau liūdnesnių padarinių.

Labai mėgstu keliauti traukiniais. Vokietijoje už 49 eurus galima įsigyti traukinių bilietą ir su persėdimais važinėti po visą šalį, kiek tik nori. Gyvenu netoli Hamburgo, tad nuo mano namų palyginti netoli iki Travemiundės. Atsikeliu ryte, pasižiūriu pro langą. Jei šviečia saulė, sėdu į traukinį ir po pusantros valandos aš jau – prie Baltijos jūros. Išsimaudau, pasideginu, tuomet – vėl į traukinį ir namo.

Dabar visi daug kalba apie sveiką mitybą, o mūsų laikais, kai sportavome, atsiveždavome iš kaimo lašinių – jais ir maitindavomės. Šiuo metu nevalgau kiaulienos, vietoj jos – daugiau žuvies. Daug daržovių ir vaisių, rytais – įvairių košių.

– Naujuosius sutikote dar namuose. Ko sau linkėjote? Ko palinkėtumėte ir mūsų skaitytojams?

– Pirmiausia ir sau, ir visiems – sveikatos. Dar – sąžiningai ir dorai dirbti. Ypač politikams!