Cunamis Pietryčių Azijoje paskatino seisminių stočių kūrimą Lietuvoje

Turizmas nuniokotose šalyse atsigauna

D. Repečkaitė sako, kad nelaimė Pietryčių Azijos regione pakeitė ir politinių procesų eigą. Pasak jos, šis cunamis yra ypatingas dėl savo ekonominių ir politinių padarinių. Iki šių dienų tai buvo didžiausia pagalbos operacija pasaulyje.

„Tai turėjo labai didelių padarinių, nes bendradarbiauti arba bent jau stengtis bendradarbiauti ėmė tokie veikėjai, kurie anksčiau nelabai rasdavo bendros kalbos arba apskritai nepagalvodavo, kad reikėtų kažką veikti kartu. Išskirtinis šiame kontekste yra Indonezijos vyriausybės ir sukilėlių separatistų susitaikymas“, – tvirtina D. Repečkaitė.

Ji pasakoja, kad 2005 m. buvo pasirašyta sutartis tarp nuniokotos provincijos Ačecho ir Indonezijos centrinės valdžios. Lygiai taip pat šia galimybe pasinaudojo ir Tailando vyriausybė. Ekspertės teigimu, ten susitarimas nepasiekė tokio aukšto lygio, bet buvo išspręsta iki tol kilusi problema dėl pakrantėse įsikūrusių kaimų, kurių nebuvo galima iškeldinti.

Kalbantis su Lietuvos kelionių agentūrų vadovais ir Pietryčių Azijoje per 10 metų buvusiais žmonėmis, visi pasakoja, kad pakrantės tviska ir daug kas atstatyta. Verslininkai, klausinėję savęs, ar turistai į šias šalis kada nors sugrįš ir ar norės degintis tose vietose, kur žuvo tiek žmonių, šiandien jau turi teigiamą atsakymą.

„Buvo skirta labai daug paramos ir ta parama pasiekė ne tik vyriausybes, ne tik NVO, bet ir pelno siekiantį privatų sektorių. Turizmu ėmė verstis ir tos bendruomenės, kurios anksčiau to nedarydavo. Jos pamatė, kad yra galimybė. Turistų srautai vis dėlto buvo ilgam sumažėję“, – aiškina D. Repečkaitė, pridurdama, kad tai buvo postūmis dar labiau stengtis.

Anot jos, kai kurie nelaimę sugebėjo išnaudoti: atsirado cunamio muziejus, gidai turistams rengia ekskursijas, kurių metu pasakoja, kaip viskas atrodė po cunamio ir kaip viskas buvo atstatyta.

Mažėja gyvenimui tinkamų plotų

Kalbant apie prieš 10 metų vykusios nelaimės aukų skaičių, paminima, kad gruodį atostogautojų iš vėsesnių šalių buvo itin daug. Be to, pakrantėse apsigyvenančių žmonių skaičius tuo metu labai augo. Apie tai užsimena ir Geologijos tarnybos direktorius J. Satkūnas.
„Turėtų būti kažkoks kitoks pasiruošimas, kad žmonės nenukentėtų. Reikia vengti pavojingų vietų. Žinoma, lengva pasakyti. Žinome, kad 60 proc. pasaulio gyventojų yra susikoncentravę pakrančių zonose – pačiose pavojingiausiose vietose“, – sako J. Satkūnas.

Jam prieštarauja D. Repečkaitė, aiškindama, kad tinkamo gyventi ploto, ypač Azijoje, sparčiai mažėja, nes vyksta upių deltų sūrėjimo procesas. Ji pateikia pavyzdį, kad Bangladeše beveik nebėra žemės plotų, kuriuose gyventojai galėtų verstis bet kokia sausumos veikla.
„Japonijoje, kai įvyko nelaimė, irgi buvo kalama, kad gal gyvenama per arti vandens, bet nėra kur. Gal tada reikėtų kalnuose įsikurti? Tinkamos sausumos nelabai yra. Kita tinkama alternatyva galbūt būtų iškirsti miškus, bet nelabai norėtųsi tokios alternatyvos siūlyti“, – įsitikinusi D. Repečkaitė.

J. Satkūnas pripažįsta, kad dėl tobulėjančių technologijų dabar daug saugiau būti pavojingose vietose, bet pavojai nėra išnykę. Pasak jo, cunamiai gali pasikartoti dar didesne griaunamąja jėga, nors ir bus galimybė juos atspėti.

„Žemės drebėjimų kol kas neatspėja jokios sistemos. Dar galima sakyti, kur įvyks. Tos zonos yra pakankamai gerai žinomos – vadinamieji ugnies žiedai, jautrios tektoninės zonos, įtampų zonos, tačiau kada įvyks žemės drebėjimas ir kokius padarinius jis paliks? Tik nuo žemės drebėjimo galios, intensyvumo priklauso cunamio jėga“, – aiškina J. Satkūnas.

Jo teigimu, žemės drebėjimas, kaip reiškinys, yra labai sudėtingas. Norint nuspėti, kada įvyks drebėjimas, reikėtų stebėti gilius žemės sluoksnius – 10 km ar dar gilesnius.

„Tarptautinė mokslininkų visuomenė, kai susirenka į pasaulinius kongresus, kalba, kad, jeigu XX a. buvo kosmoso pažinimo amžiumi, tai XXI a. turėtų būti žemės gelmių pažinimo amžiumi, nes jos dar gerokai mažiau pažįstamos nei kita mus supanti aplinka“, – tvirtina J. Satkūnas.