Cunamis Pietryčių Azijoje paskatino seisminių stočių kūrimą Lietuvoje

Prieš dešimtmetį milijonus gyvenimų sugriovusio cunamio pasekmės vis dar jaučiamos. Stichinė nelaimė turėjo įtakos ne tik Pietryčių Azijos regiono politinei ir ekonominei padėčiai, bet paskatino pokyčius ir kitose šalyse. Lietuvoje po cunamio buvo įkurtos seisminių stebėjimų stotys, kurios fiksuoja įvairiausius virpesius visame pasaulyje: nuo žemės drebėjimų iki atominės bombos bandymų.

„Turime dvi gerai veikiančias modernias seismologines stotis. Viena yra Paberžėje, Kėdainių rajone, kita stotis veikia Žemaitijos nacionaliniame parke. Mūsų stotys gauna signalus iš viso pasaulio. Matome visus didesnės galios žemės drebėjimus tolimiausiuose pasaulio kraštuose“, – sako Lietuvos geologijos tarnybos direktorius Jonas Satkūnas.

Benamiais liko 1,5 mln. žmonių

Prieš dešimt metų, gruodžio 26-ąją, Pietryčių Azijoje aušo eilinis rytas: Indonezijoje Sumatros krantus buvo nusėdę žvejai, Šri Lankoje pakrantės traukiniais riedėjo šimtai keleivių, Tailande atsidarinėjo paplūdimio restoranai, šilto oro išsiilgę Kalėdų šventėjai iš viso pasaulio ruošėsi dar vienai nuostabių atostogų dienai, o Havajų Ramiojo vandenyno cunamių stebėjimo centro darbuotojai, kaip kasdien, tikrino įrangą. Niekas iš jų tuomet nežinojo, kad greit taps vienos baisiausių stichinių nelaimių liudininkais.

Cunamį, nusinešusį daugiau kaip 220 tūkst. gyvybių ir 1,5 mln. žmonių palikusį benamiais, sukėlė itin stiprus – 9,3 balo – povandeninis žemės drebėjimas. Vertikalių Žemės plutos judesių sukelto cunamio galia buvo dukart stipresnė nei visų per Antrąjį pasaulinį karą panaudotų karinių ginklų, įskaitant atomines bombas.

Šiaurės Sumatra Indonezijoje, kur ir buvo epicentras, tada Šri Lanka, Indija, Tailandas, Maldyvai, Somalis... Praėjus dviem valandoms, daugiau kaip 500 km/val. greičiu sklidusios bangos aukštis vandenyne siekė 60 cm, o pakrantėse banga pakilo tiek, kad aukštis vietomis siekė iki 30 m aukščio.

Šiandien internete gausu dokumentinių filmų, o žiniasklaidos atstovai grįžta apsidairyti, kaip per dešimtmetį atstatytos gyvenvietės.
BBC žurnalistas Andrew Hardingas apsilankė Ačehe, Šiaurės Indonezijoje, vienoje iš labiausiai nukentėjusiųjų vietų. Miestai ir kaimai ten buvo praktiškai nušluoti, žuvo per 160 tūkst. žmonių.

„Esu kelių aukštų pastate, viename iš skirtų prisiglausti, jeigu pasitaikytų dar vienas cunamis. Čia gali suprasti, kaip panaudoti 7 mlrd. dolerių, tarptautinės bendruomenės surinktų po cunamio. Pamenu, kad prieš 10 metų čia buvo nuverstas kiekvienas medis, nugriautas kiekvienas namas, o dabar pastatyta 140 tūkst. namų, nutiesta 3,5 tūkst. km naujų kelių. Kai kalbiesi su žmonėmis, supranti, kad niekas nė sekundei nepamirš to, kas nutiko, bet beveik visi sako, kad jų gyvenimai, šalies ekonomika dabar geresni nei prieš cunamį“, – pasakoja A. Hardingas.

Po cunamio padaugėjo vaikų namų

Dar daugiau istorijų – apie netektis. Pietų Indijoje, Nagapattinamo mieste, kur žuvo 6 tūkst. žmonių, daugiausia žvejų šeimos, agentūros „Reuters“ kalbinta šeima iš penkių vaikų per cunamį neteko keturių. Vyras iš sielvarto vis gėrė, nors vaikų pora susilaukė ir po cunamio: viena mergaitė mirė anksti, o berniukas gimė negalintis vaikščioti.

Indijos kaimuose dukros, jei nėra sūnų, kartais dėl didelio kraičio reikiamybės suvokiamos kaip našta. Todėl motina Lakshmi kasdien sapnuoja košmarus apie per cunamį dingusius vaikus ir itin išgyvena dėl sūnaus ateities. Jos vyriausioji dukra Saranya sako, kad tėvo negebėjimas susitaikyti su nelaime kainavo brangiai.

„Vos tik baigėsi pinigai iš cunamio kompensacijos fondo, prasidėjo problemos. Mums labai sunku. Tėvas nepadeda. Nuolat barniai ir gėrimas“, – sako Saranya.

Tailande po cunamio atsirado daugiau vaikų namų. Ban Than Namchai fondas įsteigė namus, kuriuose padėjo šeimoms ir vaikams, tapusiems našlaičiais. Šiandien, po dešimties metų, ten likę tik du vaikai, tiesiogiai paveikti didžiulių bangų, o kiti – iš sutrikusių šeimų, kurias, kaip sako „Reuters“, išlepino tarptautinė parama.

Apie cunamio istorijas sukurtas ne vienas filmas, pavyzdžiui, ispanų „Pragaras rojuje“, pasakojantis apie Tailande atostogavusią šeimą, kurios visi penki nariai liko gyvi. Jie vieni kitus rado ne iš karto. Vėliau moteris išgyveno 18 plastinių ir kojos operacijų, bet sutiko kurti apie tai filmą, norėdama pagerbti tuos, kuriems likimas nebuvo toks dosnus.