– Ligonių mylima gydytoja, aktyvi Lietuvos gydytojų sąjungos valdybos narė ir staiga – sveikatos apsaugos viceministrė. Kaip iš opozicionierės buvote tapusi sveikatos politike?

– Lietuvos sveikatos sistemoje dirbu 20 metų, ilgai priklausiau Lietuvos gydytojų sąjungos valdybai, Kauno skyriaus aktyvui. Taigi pažįstu sistemą iš vidaus, žinau apie sveikatos problemas ir aktualijas. Kai buvusi ministrė Rimantė Šalaševičiūtė pakvietė mane dirbti savo komandoje, sutikau, nes man atrodė, kad ten būnant galima daug ką pakeisti.

– Nusivylėte?

– Ne. Koneveikiame tuos, kurie yra valdžioje, bet labai sveika  paragauti tos duonos, kad suprastum, koks tai darbas. Įsitikinau, kad, norėdamas atsakingai dirbti ir pasiekti rezultatų, turi būti kantrus, atsargus, politiškai lankstus ir turėti gerą komandą. Anksčiau man atrodė ir daug kam iš medikų atrodo, kad Sveikatos apsaugos ministerijoje dirba žmonės, kurie stengiasi nusikratyti sunkių darbų, išvengti problemų. Dabar pamačiau, kad jie labai profesionalūs, dirba labai daug, o darbas labai sunkus. Jūs neįsivaizduojate, koks problemų ir prašymų srautas kasdien pasiekia ministeriją. Privalai į viską reaguoti. Teisėkūra, sprendimų priklausomybė nuo politinės valios ir finansavimo, nuomonių derinimai su medikais ir jų organizacijomis užkrauna didelę atsakomybę ir atima labai daug laiko. Kalbos, kad Sveikatos ministerijoje prikurta labai daug darbo grupių, o jos nieko neveikia, yra nepagrįstos. Iš tiesų darbo grupės reikalingos tam, kad visi galėtų išreikšti savo nuomonę ir būtų surastas kompromisas, kuris iš tiesų dažnai yra labai sunkiai pasiekiamas.

– Vadinasi, tai nėra vien biurokratija, sovietinis reliktas, o būtinybė?

– Tai neabejotinai yra biurokratija, bet jos darbas ir yra diskusijos, kalbėjimas, derybos, kompromisai. Jei to nedarai demokratinėje valstybėje, negali pasiekti rezultato – sprendimas gali būti apskųstas teisme, jam nepritars Seimas ar Vyriausybė ar bus nepatenkinti medikai. Be to, vienas negali visko žinoti ir pasiekti, gali dirbti tik komandoje. Vis dėlto tenka apgailestauti, kad ministerijos politinėje komandoje medikų dažnai būna mažuma.

– Jūs dirbote viceministre beveik pusantrų metų? Ką patyrėte?

– Pradėkime nuo to, ką mes šiandien turime. Visų pirma – labai politizuotą sistemą, kuri dažnai tarnauja ne pacientų gerovei, o politiniams tikslams pasiekti. Turime labai profesionaliai už labai nedidelį atlygį dirbančus medikus. Turime platų ligoninių tinklą ir per daug stacionarinių lovų. Pagal stacionarizavimo rodiklius  galime lygintis nebent su NVS šalimis, ES senbuvėse šalyse šis rodiklis ketvirtadaliu mažesnis. Pas mus nepakankamai išplėtotos ambulatorinės paslaugos ir silpnokai veikia pirminės sveikatos priežiūros grandis. Dar turime bėdą, kuri mane labai skaudina, kad mūsų gydytojai ir pacientai labai supriešinti.

– Kodėl taip yra?

– Teatleidžia man politikai, tačiau esu įsitikinusi, kad tai mūsų valstybės pastarųjų dešimtmečių politikos rezultatas: kai nesiryžti priimti esminių sprendimų, visomis sveikatos sistemos bėdomis lengviausia apkaltinti medikus. Taip priežastys sumaišomos su padariniais. Tuomet ir nepakankamas finansavimas, ir eilės poliklinikose, ir korupcija, ir kitos sistemos bėdos užgula tik medikų pečius.

Kai mūsų šalies sveikatos sistemą palyginu su artimų kaimynų, ypač estų, man skaudu. Nuo 1991 m. mūsų sąlygos buvo beveik vienodos, bet nuėjome skirtingais keliais. Esminis skirtumas, nulėmęs kitokią Lietuvos ir Estijos sveikatos apsaugos sistemų pokomunistinės transformacijos eigą, buvo skirtingi pasirinkimai, kaip ir kada pereiti prie gyventojų draudimu pagrįsto sveikatos sistemos finansavimo. Estai labai anksti, 1991 m., pradėjo įgyvendinti privalomąjį sveikatos draudimą, todėl jų sistema nepajuto lėšų stygiaus. Svarbiausia, kad išimtinai finansuojama iš specialiai tam skirto gyventojų mokesčio, o ne dotuojama iš biudžeto, ji tapo daug skaidresnė ir daug savarankiškesnė. Privaloma sveikatos draudimo įmoka ten – 13 proc. nuo pajamų ir be išimčių galioja visiems dirbantiems ir gaunantiems pajamas. Visiškai atskirtos sveikatos paslaugų teikimo ir pirkimo funkcijos, todėl įstaigos daug autonomiškesnės.

Be to, estai labai greitai išvystė privačią šeimos mediciną, o privačių ligoninių lovų skaičius Estijoje dabar sudaro 10 proc. Būdami nepriklausomi, medikai daug greičiau galėjo efektyvinti sistemą, jautriau reaguoti į pacientų poreikius. Įstaigų vadovai galėjo savarankiškai tvarkytis, aktyviau restruktūrizuoti senąjį ligoninių tinklą, padidinti sistemos veiksmingumą. Negana to, 1995 m. buvo įvestas nedidelis mokestis pacientams už apsilankymą pas šeimos gydytoją ar specialistą (tuomet jis siekė  apie 30 euro centų, dabar – daugiau kaip tris eurus). Nors visuomenė nebuvo patenkinta, taip buvo racionalizuota sistema ir apsisaugota nuo perteklinių ir nereikalingų vizitų pas gydytojus. Kartu buvo siekiama atpratinti nuo įpročio už suteiktas paslaugas mokėti neformaliai.

Šiandien estų sveikatos sistema laikoma viena tvariausių Europoje. Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Estijoje pakilo penkeriais šešeriais metais, o Lietuvoje nesiekia dvejų metų. (Vakarų Europoje – apie penkerius metus).

Lietuva 1991 m. pasirinko kompromisinį sveikatos sistemos reorganizavimo ir finansavimo variantą, kur tik nedidelę dalį įplaukų sudarė draudimo įmokos, o apie 80 proc. – valstybės biudžeto lėšos. Dėl to sveikatos biudžetas liko priklausomas nuo bendro valstybės biudžeto ir tai sudarė sąlygas išlaikyti politinę kontrolę. Valstybinė ligonių kasa iš pradžių buvo pavaldi Vyriausybei, vėliau – Sveikatos apsaugos ministerijai, o tai leido politikams kontroliuoti lėšų panaudojimą. Dar 2000 m. paaiškėjo, kad Valstybinės ligonių kasos gaunamos pajamos nepadengia visų išlaidų ir įsiskolinimai sveikatos priežiūros įstaigoms vis didėja, tik ištikus 2008 m. krizei pagaliau tapo aišku, kad negalima sumažinti gyventojų pajamų mokesčio, nes sveikatos sistemos biudžetas to neatlaikys. Taigi tik 2009-aisiais įvestos 9 proc. sveikatos draudimo įmokos. Nuo tada tai yra pagrindinis sveikatos biudžeto šaltinis. Deja, jis sudaro apie 55 proc. sveikatos biudžeto, panašiai kaip kitose Vidurio Rytų, bet ne Vakarų Europos šalyse. Valstybės asignavimai ir įmokos už draudžiamus asmenis Lietuvoje vis dar sudaro žymią dalį. Taigi Lietuva, lyginant su Estija, įvesti privalomą sveikatos draudimą pavėlavo beveik 20 metų. Ir šis pasirinkimas lėmė prastesnį efektyvumą, mažesnį sistemos valdymo skaidrumą, prastą jautrumą žmonių lūkesčiams.

– Ką įmanoma padaryti dabar?

– Visų pirma reikėtų pakeisti požiūrį į sveikatos sistemos svarbą valstybėje. Labai svarbu stiprinti pirminę sveikatos priežiūros – šeimos gydytojų grandį. Dėl nepakankamo finansavimo šeimos gydytojai priversti dirbti nepakeliamais krūviais. Tai lemia didžiules ligonių eiles ir konsultacinėse poliklinikose, ir ligoninių priėmimo skyriuose. Dėl silpnos pirminės grandies neįmanoma sumažinti stacionarinių lovų skaičiaus, o dėl prastos socialinės-ekonominės padėties ligoninės dažnai atlieka ne tik gydymo, bet ir socialines funkcijas. Mažesnių ir skurdesnių rajonų savivaldybėse kyla didelis pasipriešinimas ligoninių skyrių uždarymui, politikams paranku tokiu būdu išspręsti socialines gyventojų problemas ir užsitikrinti rinkėjų balsus net ir suvokiant, kad mažų ligoninių sveikatos priežiūros paslaugos dažnai prastesnės kokybės ir ekonomiškai nuostolingos. Dėl šių priežasčių per 20 metų Lietuvoje sumažėjo stacionarinių lovų skaičius, bet ligoninių išliko beveik toks pat. Estijoje jis sumažėjo perpus. Taigi pas mus išliko dideli ligoninių pastatai, išpūstos administracijos ir ekonomiškai nuostolinga sistema.

Kitas klausimas – finansavimas. Nuo bendrojo vidaus produkto  Lietuvoje sveikatos apsaugai skiriama tik 4,2 proc. ir tai yra mažiausiai Vakarų Europoje. Mūsų valstybė už jos draudžiamus asmenis: vaikus, neįgaliuosius, pensininkus, mokinius – sumoka į Privalomojo sveikatos draudimo fondą tris kartus mažesnę sumą nei dirbantys mokesčių mokėtojai. O juk valstybės draudžiamieji sudaro 55 proc. populiacijos! Todėl nereikėtų stebėtis, kad nors Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, deklaruojama nemokama sveikatos apsauga, realiai gyventojams reikia primokėti. Padėtį šiek tiek gerina nuo 2007-ųjų gerokai padidėjusios ES struktūrinių fondų investicijos į sveikatos apsaugą, tačiau to nepakanka.

Taip susidaro kolizija. Politikai sako: neskirsime daugiau pinigų, efektyviau naudokite turimas lėšas. Tačiau pagal europinį sveikatos vartojimo indeksą Lietuvos sveikatos sistema pagal vertę, gautą už investuotus pinigus, yra aukštoje šeštoje vietoje. Tai kaipgi čia išeina? Viskas sprendžiama medicinos darbuotojų atlyginimų sąskaita. Taip sukuriama vertė, bet neapmokama už darbą. Net realūs medikų suteikiamų paslaugų įkainiai neįvardijami, nes tiesiog nebūtų lėšų jiems apmokėti. Tai kaipgi pacientui tikėtis šypsenos mediko veide?

Šioms problemoms išspręsti reikalingi radikalūs, politiškai nepopuliarūs sprendimai, o sistema išlieka politizuota, pasipriešinimas permainoms didelis. Iš kitos pusės, investicijos į sveikatos apsaugą, ligų prevenciją rezultatus duoda tik po kelių dešimtmečių, todėl politikams taip sunku priimti sprendimus.

– Kas yra radikalūs sprendimai?

– Visų pirma reikia garsiai pasakyti: lėšų nepakanka. Sveikatos sistemos finansavimas turi būti kiek galima labiau autonomiškas, mažiau priklausantis nuo bendro valstybės biudžeto, kartu ir nuo įvairių politinių sprendimų. Įstaigų vadovams turi būti suteikta daugiau laisvės ir daugiau atsakomybės. Kai priklausai nuo savęs, rūpiniesi, kad išgyventum. O valstybė privalėtų vykdyti savo priedermę – skirstant biudžetą pasirūpinti savo gyventojų sveikata ir skirti bent jau tokį finansavimą, kokį yra įsipareigojusi.

– Užsiminėte, kad jus skaudina medikų ir ligonių susipriešinimas. O gal pati valstybė, tiksliau, politikai, nuvertino gydytojus?

– Taip buvo dar sovietiniais laikais. Mokslo ragavęs žmogus nebuvo vertinamas, o sveikatos apsauga, kaip neproduktyvi veiklos sritis, socialistinėje gamybos ir ūkinės veiklos valstybėje neatrodė svarbi. Netoli nuėjome nuo sovietmečio, kai buvo sakoma, kad kiekviena melžėja gali valdyti valstybę, o universitetą baigęs specialistas darbininkų valstybėje nieko nevertas. Tai labai apmaudu, nes manau, kad mokytojai, medikai, kiti humanitarai yra ta šviesa, kuri visuomenę veda į priekį. Jei juos nuvertiname, rezultatus anksčiau ar vėliau pamatysime. Tik bijau, kad mūsų politikai taip toli neplanuoja. Negi sukrus tik tada, kai visi jauni, gabūs žmonės išvyks iš Lietuvos ne tik dėl geresnio atlyginimo, bet ir dėl pagarbos žmogui nebuvimo mūsų valstybėje. Norisi tikėti, kad šį požiūrį pakeis aktyvioji visuomenės dalis – jaunimas. Jis užaugęs kitokioje sistemoje, kitaip vertina save, savo darbą, ir gali garsiai pasakyti, kad karalius nuogas.

– Kaip ketinate panaudoti viceministrės patirtį? Maištausite?

– Gydytojų sąjunga niekada nebuvo neprotingų maištininkų organizacija. Aš taip pat niekada nebuvau neracionali maištininkė. Kaip ir nesu savęs gailinti bei kitus dėl savo problemų kaltinanti nelaimėlė. Mes iškeliame problemas, siūlome sprendimo būdus ir politikus inicijuojame pokyčiams. Manau, tai būtina. Tai privalo daryti kiekvienas brandus valstybės pilietis. Gydytojų sąjunga ir kitos profesinės medikų organizacijos turi būti dar aktyvesnės. Iš to laimės ne tik medikai, bet ir pacientai.

– Ar dabar nėra sunkiau dirbti gydytoja, vadovauti skyriui, kai pamatėte, kad pokyčių pasiekti sunku?

– Kai žinai problemas ir būdus, kad ir mažais žingsneliais gali eiti į priekį. Grįžus į įprastą darbą, praplėtus požiūrį, yra lengviau planuoti veiksmus. Vaikų ligų klinikoje dirba labai kompetentingi specialistai. Jie tiki permainomis. Kartu su Vaikų ligų klinikos vadovu ieškome naujų galimybių, bandome optimizuoti darbą.

– Vėl esate gydytoja – vaikų pulmonologė ir alergologė, skyriaus vadovė, docentė, dėstanti studentams, dirbanti su rezidentais, dar mama ir žmona. Viskas, kaip anksčiau?

– Dirbdama ministerijoje, asmeninio laiko turėjau labai nedaug. Tekdavo keltis labai anksti, namo į Kauną grįždavau vėlai vakare.

– Kasdien į darbą važinėjote šimtą kilometrų?

– Vilniuje neturėjau kur gyventi, nuomotis būstą atlyginimas tikrai neleido, patikėkite. Be to, mano šeima ir mano gyvenimas – Kaune. Dabar man labai lengva, nes išsimiegu ir vakarais būnu namuose.

– Tal gal ačiū ministrui Jurui Požėlai, kad jus atleido?

– Jurui Poželai linkiu sėkmės. Iki rinkimų jis turi labai nedaug laiko, todėl kalnų gal ir nenuvers, bet sprendimus turi priimti. Klysti negalima, o nesant mediku tai gali būti sunku. Gaila, kad politinėje ministerijos vadovybės komandoje medikų beveik neliko. Visada lengviau valdyti sistemą, kurią ne tik pažįsti, bet ir jauti.

– Kaip manote, kodėl sveikatos apsaugos ministrų kaita yra pati didžiausia?

– Sveikatos apsauga – labai jautri sritis, kaip ir socialinė apsauga, švietimas. Jos, deja, dažnai naudojamos patenkinti politinėms ambicijoms, rinkimų planams įgyvendinti. Kai vadovai keičiasi, vos darbui įsibėgėjus, rezultatai prasti.

– Jūsų tikslas – keisti, tobulinti sveikatos sistemą?

– Mano tikslas – daryti aplink save gyvenimą geresnį. Aš norėčiau, kad mano mama oriai pasentų ir jos sveikata būtų gera (beje, ji irgi gydytoja), norėčiau, kad galėčiau oriai uždirbti ir teikti kvalifikuotas paslaugas mažiesiems pacientams, kad mano vyras ir vaikai būtų sveiki ir laimingi. Ir kad kada nors galėčiau sau pasakyti: padariau viską, ką galėjau. Tai labai žmogiški dalykai, visi mes vienaip ar kitaip to siekiame, tai dėl to ir stengiamės.

Sveikatos sistemos finansavimas

Prancūzijoje sveikatos sistemai skiriama 9 proc. bendrojo vidaus produkto, Vokietijoje – 8,5, Lenkijoje – 4,6, Bulgarijoje – 4,5.

Vakarų Europos šalyse vidurkis yra apie 8 proc.

Lietuva lygiuojasi į Rytus, nors ir ten skiriama 4,5–5 proc. bendrojo vidaus produkto. Pavyzdžiui, Baltarusijoje – 4 proc., tik Rusijoje – 3,1.