Per pirmąją trėmimų bangą iš Lietuvos buvo išvežta dešimtys tūkstančių žmonių – vyrai, moterys, vaikai ir senoliai. Šeimos dažnai būdavo išskiriamos: vyrai patekdavo į lagerius, o moterys su vaikais – į tremties vietas. Žmonės buvo gabenami gyvuliniuose vagonuose, kentė badą, ligas ir nežinią dėl savo ateities.
1941–1952 metais iš Lietuvos buvo ištremta apie 132 tūkst. žmonių. Tūkstančiai jų negrįžo – mirė nuo sunkaus darbo, šalčio, bado ar ligų. Vienos sunkiausių sąlygų laukė tremtinių, išvežtų į atšiaurias teritorijas prie Laptevų jūros, kur teko gyventi beveik negyvenamose vietovėse ir patiems statytis būstus.
Nepaisant patirtų kančių, tremtiniai išsaugojo lietuvišką tapatybę, kalbą, tikėjimą ir viltį kada nors sugrįžti į tėvynę. Būtent todėl ši diena vadinama ne tik gedulo, bet ir vilties diena. Ji simbolizuoja tautos stiprybę, gebėjimą išlikti net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis.
Kasmet birželio 14-ąją Lietuvoje vyksta minėjimai, atminties akcijos, koncertai ir tremtinių pagerbimo ceremonijos. Prie valstybinių institucijų ir namų keliamos vėliavos su gedulo ženklu, o visuomenė kviečiama prisiminti žmones, kurių likimus negrįžtamai pakeitė sovietinės represijos.
Naujausi komentarai