Apklausos: sąmokslo teorijomis tiki kas trečias, o penktadalis ilgisi sovietmečio

Tie žmonės, kurie mano, kad prie rusų buvo geriau, tiki sąmokslo teorijomis, kurios ypač pastaraisiais metais skaldė ir vis dar tebeskaldo visuomenę. Apie tai ir kokios gi tos sąmokslo teorijos, LNK reportaže kalbėjo Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorė, sociologė Ainė Ramonaitė.

– Trečdalis tikinčiųjų sąmokslo teorijomis – ar tai didelis skaičius?

– Atrodo, didelis, bet jeigu lyginsime su kitomis šalimis, tarkim, postkomunistinėmis, arba Amerika, tai tas skaičius yra gana normalus, įprastas. O jeigu lyginsime su Vakarų Europos šalimis, tai pas mus šiek tiek daugiau tų tikinčiųjų sąmokslo teorijomis.

– Kokios būtent yra tos sąmokslo teorijos?

– Jų yra labai daug ir įvairių, pavyzdžiui, susijusių su COVID-19 pandemija. Yra labai keistų visokių teorijų, bet jos pas mus nepopuliarios, nepaplitusios, pavyzdžiui, dėl 5G ryšio. Lietuvoje daugiau palaikymo sulaukia tos teorijos, kurios sako, kad pandemija yra susijusi su globaliomis pastangomis visus suskiepyti. Arba kad vyriausybė stengiasi padidinti mirusiųjų nuo COVID-19 pandemijos skaičių. Viena iš tokių populiarių teorijų, kad ši pandemija buvo sukurta dirbtinai, kažkur laboratorijose, kad tai sąmoningai sukurtas dalykas.

Pastebėjome įdomų faktą, kad labiau sąmokslo teorijomis tiki tie, kurie ilgisi sovietmečio.

– Jūsų atlikta apklausa atskleidė, kad dažniausiai tie žmonės, kurie tiki net ir labai radikaliomis, sunkiai suvokiamomis teorijomis,  yra tie patys, kurie Lietuvoje ilgisi sovietmečio. Kokie tai žmonės?

– Na, gal aš taip nedramatizuočiau, kad tiki neįtikinamomis teorijomis, nes iš tikrųjų tokių žmonių, kurie tikėtų daugeliu, net tarpusavyje nesusijusiomis teorijomis,  Lietuvoje nėra daug – tik apie –5–6 proc. Bet yra žmonių, kurie tiki viena ar dviem sąmokslo teorijomis, kurios  galbūt visai nėra  tokios neįtikinamos. Kai kurios iš jų gal net ir nėra neteisingos. Pastebėjome įdomų faktą, kad labiau sąmokslo teorijomis tiki tie, kurie ilgisi sovietmečio. Bet vėlgi tas ilgėjimasis nebūtinai reiškia, kad galbūt jie norėtų sugrįžti į praeitį, atkurti Sovietų Sąjungą ar pan. Nereikėtų taip mąstyti. Mūsų užduodamas klausimas, ar jūs manote, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau nei dabar Lietuvoje, jis atspindi tam tikrą ilgesį, bet tuo pačiu – ir dabarties kritiką. Manau, kad ta kritika dabarčiai yra pagrindinis dalykas, kuris skiria tuos žmones, kurie galbūt nepasitiki dabartiniu režimu, dabartine valstybe. Ir, sakyčiau, nepasitiki tuo viešuoju elito kalbėjimu tiek apie dabartį, tarkim, apie COVID-19 pandemiją, tiek apie praeitį, pavyzdžiui, apie transformaciją, kuri įvyko po 1990-ųjų ir turėjo skaudžių pasekmių.

– Jūs sakote,  kad visos šalys, kurios tapo nepriklausomomis, kartu patyrė ir tokią kolektyvinę traumą. Ir niekas nekalbėjo apie tai per pastaruosius kelis dešimtmečius. Tiesiog daugelis kalbėjosi apie tai virtuvėse. Ir dabar, kadangi elitas, politikai apie tai nekalba, žmonės galvoja, kad esminės problemų priežastys slypi kažkur kitur. Politikai vis dar nekalba apie skausmus, kuriuos žmonės patiria. Ar teisingai suprantu?

–   Taip, iš tikrųjų ta transformacija, kuri įvyko po 1990-ųjų, tai nebuvo vien nepriklausomybės atkūrimas. Dėl to niekas nesiginčija, priešingai, tuo labai džiaugiasi. Buvo kiti labai skaudūs procesai, sakykim, ekonomikos restruktūrizavimas. Beje, Vakaruose irgi vyko tokia postindustrinė revoliucija, bet tai vyko lėtai. Ir dabar mes matome pasekmes – kad ir balsavimas už Donaldą Trumpą iš dalies yra pasekmė tos globalizacijos ir ekonominio persitvarkymo. O pas mus tai vyko labai greitai ir pasekmės buvo pakankamai dramatiškos. Bet mes linkę tai nutylėti, nes atrodo, kad mūsų nepriklausomybė, grįžimas į Europą yra nepalyginamai svarbiau. Vis dėlto žmonėms reikėjo gyventi, išgyventi ir to skausmo tikrai daug yra. Ir darydami kokybinius interviu mes dažnai girdime, kad iki šiol tos nuoskaudos labai gilios, bet viešumoje garsiai apie tai nekalbama, tarsi to ir nebuvo.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Tie žmonės, kurie ilgisi sovietmečio, nebūtinai nėra Lietuvos patriotai?

– Kaip tik dalis jų yra patriotai, nelygu kaip vertinsime tą patriotiškumą. Net ir Sovietų Sąjungos sudėtyje esant Lietuva iš tikrųjų buvo tokia išskirtinė šalis, dažnai laikoma kaip Vakarų šalis. Žmonės ir tuo metu jautė patriotizmą, džiaugėsi  nepriklausomybe, bet tiesiog nesitikėjo, kad tai atneš tokias sunkias socialines pasekmes. Ir  galbūt jaučiasi įskaudinti, kad tokia socialinė auka kaip ir nėra įvertinta. Ir dažnai yra pasišaipoma, kad jei nesusitvarkėte, jei nežinojote, ką daryti, kai sugriuvo jūsų gamyklos ar kolūkiai, tai čia jūsų problema. Bet iš tikrųjų tai buvo didelė problema, kurią patyrė visos postkomunistinės šalys. Tad negalima  suvesti visko kaip į kažkokio žmogaus nesugebėjimą prisitaikyti prie naujų sąlygų.

– Ką turėtų žinoti politikai, žiniasklaida?

– Manau, reikia daugiau empatijos, supratimo ir tokio atviro kalbėjimosi, o ne bandymo užmaskuoti sudėtingas problemas. Reikėtų daugiau to realaus bandymo spręsti jas,  nes mes turime įsisenėjusių problemų, tokių kaip regioninės politikos nebuvimas. Ir niekas į tai nekreipia dėmesio, o žmonės jaučia, kad yra palikti likimo valiai ir niekam tai nerūpi. Svarbu, kad politikams realiai rūpėtų paprasti, Lietuvoje gyvenantys žmonės.