Apie valstybinę degtinės parduotuvę

Lietuvos liaudies buities muziejuje yra ne tik tarpukario amatus, bet ir verslus atspindinčių ekspozicijų. Muziejaus miestelyje įsikūrusios manufaktūros, geležies ir valstybinė degtinės parduotuvės Urmininko name iš Kėdainių veikia paroda "Verslas, verslas, verslas".

Nuo adatos iki dviračio

Tarpukaryje vidutiniame Lietuvos miestelyje buvo priskaičiuojama nuo keliolikos iki keliasdešimt parduotuvių (beje, dažniau vartotas terminas "krautuvė"). Pagal tai, kokios prekės pardavinėjamos, parduotuvės vadintos įvairiai: "Maisto prekių", "Mėsos", "Smulkių prekių", "Kolonialinių prekių", "Geležies", "Manufaktūros", "Tabako ir papirosų", "Mišrių prekių" ir pan. Daugeliu atveju, ypač mažesniuosiuose miesteliuose, parduotuvės nebuvo griežtai specializuotos, ir pirkėjai jose galėdavo nusipirkti pačių įvairiausių prekių – nuo adatos iki silkės, žibalo, degtukų ar net dviračio. Bene labiausiai paplitusios ir buvo mišrių ar smulkių prekių parduotuvės.

Tradiciškai dauguma jų priklausė žydams. Beveik kiekviename miestelyje buvo galima rasti ir lietuvišką vartotojų kooperatyvo parduotuvę, kurioje būdavo prekiaujama tiek įvairiausiomis ūkio prekėmis, smulkmenomis, tiek ir kai kuriais maisto produktais (pavyzdžiui, cukrumi, saldainiais, miltais, kruopomis, trąšomis ir kt.). Iškaboje, kuri kabėdavo virš įėjimo į prekybos įstaigą, buvo privaloma nurodyti parduotuvės pavadinimą, savininko pavardę.

Degtinės monopolio istorija

XIX a. ir XX a. pr. Rusijos imperija, kuriai tuo metu priklausė ir Lietuva, oficialiai kasmet pagamindavo po 105–110 mln. kibirų degtinės. Kibiras – degtinės mato vienetas, Lietuvoje galiojęs iki Pirmojo pasaulinio karo, buvo lygus 12,3 l. Butelių dydį tradiciškai matavo kibirais, tiksliau – kibiro dalimis: 1/4, 1/20, 1/40, 1/100, 1/200. Kurį laiką galiojo tvarka, pagal kurią smuklėse buvo galima tik gerti, o valgyti draudžiama.

1894 m. Rusijoje buvo įvestas monopolio įstatymas, kuris skelbė, kad teisė vidaus rinkoje prekiauti spiritu, degtine ir degtinės gaminiais priklauso valstybei. Gaminti ir prekiauti degtine galėjo tik valstybinės gamyklos. 1906 m. Kaune taip pat buvo pastatytas degtinės sandėlis (dabar – bendrovė "Stumbras"). Degtinę žmonės įsigydavo valstybinėse arba privačiose parduotuvėse, bet valstybine kaina (už tai savininkams iš valstybės iždo mokėta alga).

Paskelbus nepriklausomybę, Lietuvos valdžia labai daug dėmesio skyrė ūkiui atkurti. Alkoholio gamybos ir prekybos politika turėjo garantuoti dideles ir greitas biudžeto pajamas. 1923 m. Lietuvoje buvo įvestas valstybinis degtinės monopolis, galiojęs iki praradus nepriklausomybę 1940 m. Alkoholio prekybą griežtai reguliavo tiek centrinės valdžios leisti įstatymai, taisyklės, tiek savivaldybių tarybų leidžiami įstatymai.

Mažmeninė prekyba alkoholiu buvo leidžiama trijų kategorijų prekybos įmonėse: valstybinėse alkoholinių gėrimų parduotuvėse, alinėse ir užeigose. Buvo skirstoma į prekybą išsinešti (išsineštinai) ir išgerti vietoje (išgertinai).

Valstybinę degtinės parduotuvę žmonės dažniausiai vadino monopoliu. Šis terminas buvo įsitvirtinęs dar nuo Rusijos imperijos valdymo laikų. Parduotuvėse pardavinėjo degtinę, spiritą ir denatūruotą spiritą. Jose ar prie jų nebuvo galima gerti. Čia nusipirktą butelį reikėjo išsinešti. Pardavėjas neturėjo teisės parduoti gėrimų skolon. Pažeidėjai buvo baudžiami, todėl pasitaikydavo ir protestų.

Prekybos suvaržymai

Alkoholio nebuvo galima pardavinėti asmenims iki aštuoniolikos metų arba išgėrusiems, taip pat skolon. XX a. antrajame–trečiajame dešimtmečiuose labai skatinta antialkoholinė reklama – parduotuvėse ir užeigose reikalauta turėti tiek periodinių, tiek neperiodinių blaivybės draugijų leidinių, taip pat ir plakatų; ant parduotuvės langų ar kitose vietose drausta eksponuoti butelius, iškabose drausti alkoholinių gėrimų piešiniai ir kitokia reklama.

Parduodami degtinės ir spirito buteliai buvo užkemšami kamštmedžio kamščiais. Kamštį ir dalį butelio kakliuko padengdavo raudonos arba rudos spalvos smalka ir užklijuodavo banderolę. Užklijuojamoje etiketės pusėje buvo uždedamas valstybinio monopolio sandėlio antspaudas su data. Pardavinėjama buvo etiketėse nurodyta kaina. Tuščią butelį (su nesugadinta etikete) monopolyje buvo galima atiduoti.

Tarpukaryje žmonės alkoholio talpai nusakyti vartojo savotiškus pavadinimus. Tarkime, vidutinio dydžio valstybinės degtinės stikliukas vadintas vikarišku, didelis stikliukas – klebonišku, 1/4 l degtinės butelis – četvertuku, piemenuku.

Monopolio ekspozicija

Muziejuje tarpukario valstybinės degtinės parduotuvės ekspozicija buvo įrengta 2012 m. gyvenamajame prekybiniame name iš Šiaulėnų (Radviliškio rajonas). Joje eksponuojami baldai – du prekystaliai, lentynos buteliams laikyti, kasa, tinklas prekystaliams atitverti ir kėdė, ant kurios sėdėjo pardavėjas – XIX a. pab. – XX a. pr. (iki 1915 m.) stovėjo A.Habdanko vyno rūsyje, Žiežmariuose. Vyno rūsys buvo parduotuvė, kurioje prekiavo vynu ir greičiausiai degtine išsinešti. Beje, iki XX a. pr. oficialiuose Rusijos imperijos dokumentuose degtinė vadinta javų vynu.

Per Pirmąjį pasaulinį karą į vyno rūsį pataikė artilerijos sviedinys. Jo skeveldros užmušė vieną iš Habdankų giminės artimųjų. Parduotuvės savininkus ši mirtis taip sukrėtė, kad vyno rūsį uždarė, o monopolio kambarį užkalė. Kambarys buvo užkaltas iki nugriaunant pastatą apie 1978 m. Tuomet parduotuvės baldai ir pateko į muziejų.

Tarpukariu monopolio interjeras buvo panašus: prekystaliai, dažniausiai nekilnojamos lentynos, per visą sieną, metalinis tinklas. Ant prekystalių pritvirtinto tinklo paskirtis – atitverti klientus nuo lentynose esančių butelių. Buteliai buvo išduodami ir priimami pro tinklo viduryje esantį langelį. Pro jį klientai pardavėjui paduodavo ir pinigus, o šis – grąžą.

Parduotuvėje būtinai kabėdavo ir laikrodis. Griežtai pagal jo rodomas valandas degtinės parduotuvė buvo atidaroma ir uždaroma. Jos darbo laiką kontroliavo vietos valdžia.

Valstybinės degtinės parduotuvės ekspozicijoje eksponuojami 253 XIX a. II pusėje – XX a. viduryje naudoti buteliai alkoholiniams gėrimams (degtinei, vynui, balzamui, trauktinei) bei spiritui ir kelios dėžės jiems laikyti. Taip pat galima susipažinti su tarpukario Lietuvoje gamintais nealkoholiniais gėrimais. Didžioji dalis eksponuojamų butelių yra su originaliomis etiketėmis ir banderolėmis. Įdomesni buteliai yra išskirti arba sudėti grupelėmis.

Eksponuojamas ir vienintelis į muziejų patekęs butelis su A.Habdanko vyno rūsio etikete. Siekiant pagyvinti ekspoziciją ir atkurti kuo tikresnį buvusį jos vaizdą, tarpukario degtinės buteliai užpildyti spalviškai identišku neužšąlančiu skysčiu.