Socialdemokratų garbės pirmininkas ekspremjeras Algirdas Brazauskas skeptiškai vertina įpėdinio Gedimino Kirkilo sprendimą švietimo ir mokslo ministru skirti socialliberalą Algirdą Monkevičių.
„Vilniaus diena“ vakar rašė, kad G.Kirkilo sprendimu pasipiktino dalis socialdemokratų vadovybės, o ypač A.Brazauskas. Tačiau vakar partijos garbės pirmininkas jau buvo atlyžęs. A.Brazauskas duodamas interviu dienraščiui pripažino, kad nebuvo iš ko rinktis, nes socialdemokratų gretose neatsirado norinčių ir tinkamų kandidatų į šias pareigas.
– Ar tikrai prieštaraujate G.Kirkilo pasirinktai kandidatūrai į laisvą švietimo ir mokslo ministro postą?
– Na, ką čia komentuot... Daugiau, tiesą sakant, nebuvo kandidatų pasirinkti, todėl Prezidentui pateiktas tas, kas pateiktas. Kiti atsisakė eiti į ministrus tiems keliems mėnesiams, kurie liko dirbti iki šios Vyriausybės kadencijos pabaigos.
– Atsisakė kandidatai iš partijos gretų?
– Taip. Būtent todėl ir pasirinkta kandidatūra iš kitos partijos.
– Kitų priežasčių pasirinkti A.Monkevičių nėra?
– Ne, nėra. Tik todėl, kad mūsiškai kalbinti kandidatai atsisakė. Jokių kitų prasmių čia įžvelgti nederėtų.
– O kalbinta daug kandidatų?
– Tikrai ne vienas. Bet neatsirado tokių, kurie eitų į tas pareigas tokiam trumpam laikotarpiui. Juk kiek čia liko – vos penki ar šeši mėnesiai darbo. Po Seimo rinkimų juk kita Vyriausybė bus formuojama.
– Vadinasi, premjeras neturėjo galimybės įgyvendinti partijos prezidiumo sprendimo, kad švietimo ir mokslo ministras išliktų socialdemokratas?
– Iš esmės tokio kieto sprendimo ir nebuvo, kad būtinai turi būti socialdemokratas. Spauda čia gerokai užaštrino. Buvo tik pageidavimas išsakytas, kad būtų ieškoma galimybių tas pareigas palikti mūsų partijai. Todėl premjerui kažkuria prasme buvo laisvesnės rankos.
Kita vertus, tie kandidatai, kurie galėjo dirbti šį darbą, deja, atsisakė. Todėl ir pasirinkta išeitis – skirti ministru kitos partijos atstovą A.Monkevičių.
– Kaip Jūs pats vertinate šią kandidatūrą? Juk teko kartu dirbti 2001–2004 m. dvyliktoje Vyriausybėje, kuriai vadovavote, o jis buvo švietimo ir mokslo ministru.
– Ką čia dabar man vertinti? Seniai tai jau buvo... Su daug kuo teko dirbti, ir ne vienus metus.
Galėčiau pasakyti, kad A.Mon-kevičiui sunkokai sekėsi. Nelabai kažkaip. Mano supratimu, jis buvo gerų norų pilnas, tačiau labai pasiduodavo tam tikrai ministerijos vidinei grupei, kuri siekė vykdyti savo atskirą politiką, ne visada atitinkančią bendrą Vyriausybės veiklos koncepciją. Tai trukdė. Ir trikdė.
– Dabar ta grupė ministerijoje išliko? Ar ministrė Roma Žakaitienė ją sugebėjo „sudoroti“?
– Nežinau, nesu dabar į tuos reikalus įsigilinęs. Gal ministrė ir sugebėjo bent jau kažkaip pasipriešinti. Norėčiau tuo tikėti.
– Tai kodėl tada ministrė atsistatydino?
– Dėl visai kitų dalykų. Patys žinote, kad buvo nesutarimų su Seimu dėl mokytojų atlyginimų reikalų, dėl to, kaip derėtų spręsti kai kurias problemas.
– Naujas ministras sugebės tai padaryti?
– Linkėčiau jam, kad sugebėtų.
– O G.Kirkilo pasirinkimą dar svarstysite partijos prezidiume?
– Nežinau. Mūsų partija yra demokratiška – niekas nedraudžia kelti įvairių klausimų ir jų svarstyti.
Naujausi komentarai