Trečiadienį portale lankėsi socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas. Žinomas politologas atsakė į lankytojų klausimus apie Lietuvos pirmininkavimą Europos Sąjungoje, su tuo susijusius iššūkius mūsų valstybei.

- Kas tai yra pirmininkavimas ES?

Procedūra, atsakomybė, galimybė.

- Koks atrankos pirmininkavimui principas? Ar tai keičia ką nors pačiai valstybei? Tai priedermė?

Pagrindinis principas - teisė pirmininkauti ES Tarybai anksčiau ar vėliau turi kiekviena ES valstybė narė nepriklausomai nuo jos dydžio, gyventojų skaičiaus, ekonomikos ar kitų bruožų. Galima sakyti, jog ši procedūra aiškiausiai įtvirtina valstybių narių lygybės principą. O kada konkrečiai ši pareiga tenka konkrečiai ES valstybei yra tiesiog tarpusavio susitarimo reikalas.

O ką tai duoda pačiai valstybei, minėjau ankstesniuose atsakymuose.

- Ar keičiasi Lietuvai pirmininkaujant ES Lietuvos statusas, ar tai suteikia mūsų valstybei papildomų privilegijų?

Ir taip, ir ne. Keičiasi ta prasme, jog pirmininkaujanti ES Tarybai šalis tampa atsakinga už Tarybos darbo organizavimą, taigi pirmiausia turi galvoti apie visų ES šalių nacionalines pozicijas bei siekti jų suderinamumo. Bet nesikeičia tai, jog nėra visiškai pamirštami ir Lietuvos nacionaliniai interesai. Tad įgydama privilegiją prisidėti prie ES Tarybos darbotvarkės formavimo ir diskusijų moderavimo Lietuva taip pat įgyja ir atsakomybę suderinti šį bešališką tarpininkavimą su poreikiu visiškai nepamiršti savo interesų.

Kalbant apie privilegijas, turbūt dar galima paminėti ir didesnį šalies matomumą europinėje ir tarptautinėje arenoje. Tačiau ir tai reikia mokėti tinkamai išnaudoti.

- Ar galite pasakyti apie pirmininkavimą ką nors blogo? Ar turi pirmininkavimas kokių nors neigiamybių pirmininkaujančiai šaliai?

Pirmininkavimas reiškia didesnį šalies politinės darbotvarkės apkrovimą, dėl kurio svarbūs vidaus politikos klausimai gali likti nuošalyje. Kaip minėjau, jam turi būti skirta lėšų iš Lietuvos ir ES biudžeto. Pirmininkavimu taip pat gali manipuliuoti ir politikai ar interesų grupės. Galiausiai esant didesniam susidomėjimui Lietuva ne tik jos nuveikti darbai, bet ir galimos nesėkmės taip pat bus labiau matomos kitose ES šalyse.

- Būkim realistai, naudos iš to nedaug, o gėdos greičiausiai teks patirti. Pabandykit numatyti, kas mums jos pridarys?

Nebūtų gėda daryti klaidų, tačiau būtų gėda jas vadinti pasiekimais ar kitaip manipuliuoti pirmininkavimo ES Tarybai klausimais. Tad klausimas: „kas Lietuvoje labiausiai linkę į tokias manipuliacijas?“ - palieku tai jūsų apmąstymui.

- Ar įmanoma sublizgėti Europoje absoliučiai nemokant tvarkytis savo kieme? Ir apie kokius iššūkius Lietuvai čia kalbama?

Žiūrint, ką reiškia žodis „sublizgėti“. Įmanoma nesusimauti. O didžiausias Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai pasiekimas galėtų būti tai, kad viskas vyktų sklandžiai, kad kitų ES šalių atstovai po šešių mėnesių galėtų sakyti, jog Lietuva tinkamai atliko savo pareigas, o Lietuvos gyventojai būtų šiek tiek geriau informuoti apie ES reikalus. Žinoma, galima kalbėti ir apie norimus pasiekimus  konkrečiose srityse. Pvz., pirmininkavimas būtų laikomas sėkmingu, jei lapkričio mėn. planuojamam Rytų partnerystės vadovų susitikime galima būtų paskelbti apie pažangą Ukrainos, Moldovos ar Gruzijos santyskiuose su ES. Tačiau tai labiau priklausys nuo politinių sprendimų tose šalyse nei Lietuvos pastangų. Nors pastarosios irgi yra svarbios.

- Kiek Lietuvai kainuos pirmininkavimas ES, kuri biudžeto grafa ar sritis nukentės labiausiai?

Vyriausybės teigimu, tai kainuos 214 mln. litų. Sunku pasakyti, kuri sritis dėl to gaus mažesnį finansavimą, nes šiam tikslui naudojamos mokesčių mokėtojų lėšos, kurios biudžeto planavimo metu gali būti skiriamos bet kuriai sričiai.

- Kas, Jūsų nuomone, Lietuvai per pirmininkavimo pusmetį bus sunkiausia? Ir - nuoširdžiai - ar tikite, kad mes pajėgūs dirbti iš tikrųjų aukščiausiu lygiu - juk mūsų net valdininkai mažiau patyrę tokio masto renginių organizavime nei kokios Vokietijos ar Prancūzijos.

Žinoma, mes mažiau patyrę nei ką tik pirmininkavimą baigusi Airija, kuri tai darė jau septintą kartą ir turime mažiau žmogiškų išteklių nei Vokietija ar Prancūzija. Bet didžiausia riziką matau ne valdininkų nepasiruošime, bet ministrų ir viceministrų, kurie tik pradėję dirbti šioje Vyriausybėje atėjo į politiką, gebėjimuose. Jie turėjo tik pusmetį įsigilinti į ES darbotvarkės klausimus savo srityje, o dar didesnis iššūkis jiems bus neformalus bendravimas su kolegomis iš kitų ES šalių. Vis dėl to didelė dalis darbinių klausimų Taryboje ar darbo grupėse sprendžiama bendraujant neformaliai, o tam reikia tarpusavio pasitikėjimo ir asmeninių kontaktų, kurie nesukuriami per dieną ar mėnesį.

- Apibendrinkite beveik 10 metų Lietuvos narystės ES. Kokie, Jūsų nuomone, didžiausi pasiekimai, ko dar trūksta? Ar Lietuva, tapusi visateise ES nare, yra ir visavertė?

Manau, kad didžiausi Lietuvos ekonominiai pasiekimai yra susiję su mūsų verslo dalyvavimu ES bendrojoje rinkoje. Taip pat prasminga kalbėti ir apie geopolitinę mūsų narystės ES naudą, ypač matant, jog politinių ir ekonominių reformų procesai šalyse į Rytus nuo mūsų nėra paprasti. Tačiau gavę vietą prie ES stalo, kur priimami bendri sprendimai ne visada ją tinkamai išnaudojame. Tikiuosi, jog Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai sustiprins mūsų gebėjimus ją geriau išnaudoti ateityje.

Visą pokalbį su portalo svečiu politologu Ramūnu Vilpišausku skaitykite čia.