V.Landsbergis: nuo Kremliaus psichozės priklauso, ar Ukrainoje bus panaudota agresija

Galimybė, kad Maskva į Ukrainą atsiųs specialiosios paskirties būrį, reali, sako europarlamentaras profesorius Vytautas Landsbergis. Tai, jo nuomone, priklauso nuo Kremlių apėmusios psichozės.

„Čia keleriopas politinis žaidimas su gresiančia karine ir psichologine agresija. Žinoma, pagrindinis veiksmas – suardyti iš vidaus ir turėti prieš save amorfišką Ukrainos visuomenę. Bet dabar vyksta priešingas reiškinys – Ukrainos visuomenė konsoliduojasi“, – įsitikinęs V. Landsbergis.

– Pone Landsbergi, dešimtys tūkstančių protestuotojų, nepaisydami teismo sprendimo, vis dar stovi Kijevo aikštėje, o vienas pagrindinių minios šūkių yra „revoliucija“. Ar tai, kas vyksta šiuo metu, Jūs pavadintumėte revoliucija?

– Revoliucija ar ne revoliucija, bet yra labai dideli pasikeitimai žmonių sąmonėje. Pirmiausia tai nėra kokie nors jėgos veiksmai: langų daužymas, padeginėjimai ir pan. Priešingai – tai labai taikingai, gerai ir tikslingai organizuotas spaudimas suaktyvinus visuomenę, kurią suaktyvino patys įvykiai. Agitaciją ten turbūt geriau vadinti informacija, kur eiti, ką daryti, kaip nesileisti provokuojamiems. Pavyzdžiui, taip buvo ir su šūkiais „revoliucija“, kvietimais pulti vyriausybės rūmus. Tai be galo panašu į Minsko situaciją. Tai buvo provokacinis dalykas, kad Aleksandras Lukašenka galėtų visus išdaužyti ir visą opoziciją susodinti į kalėjimus.

Ukrainiečiai galbūt brandesni, be to, turėdami tokius pavyzdžius, jie patys užgniaužė kviečiančiuosius ką nors pulti, net ir miliciją. Galų gale milicija atšaukta ir vyksta tikras, brandus pilietinis egzaminas. Sakoma, kad žmonių – keli tūkstančiai, bet man pranešama, kad žmonių jūros, ir ne vien Kijeve. „Keli tūkstančiai“ yra padėties menkinimas, naudingas svyruojančiai Ukrainos valdžiai arba dar kam nors už jos pečių. Manau, kad tai, kas vyksta, nesustabdoma. Tik kokį kelią pasirinks Ukrainos valdžia? Jau atsitraukimas yra atšaukti jėgą ir pasmerkti jos naudojimą, nes tai kris kaip dėmė Viktoro Janukovyčiaus vyriausybei. Arba jis turi savo artimus žmones nubausti, ko Vilniuje po Sausio 13-osios nė iš tolo nebuvo matyti: Michailas Gorbačiovas atsižegnojo, kad neturi nieko bendra ir smerkia tai, kas padaryta, bet kita ranka užkabino ordinus už tai, kas padaryta Vilniaus vaduotojams.

– Profesoriau, ką gali ir turi padaryti Lietuva, esant tokia situacijai Ukrainoje?

– Lietuva pirmiausia turi daugiau paremti moraliai. Štai [pirmadienį] aikštėje iš tribūnos kalbėjo tikras Lietuvos atstovas Emanuelis Zingeris. Laikydamas trispalvę vėliavą ir sveikindamas ukrainiečius, pakilusius už laisvą, teisingesnę demokratišką Ukrainą. Galėtų ten būti tokių sąjūdininkų ir nepriklausomybininkų iš Lietuvos daugiau. Sako, kad lenkų su lenkiškomis vėliavomis labai daug, ir kitų tautų žmonių yra. O lietuvių nedaug. Juos galima būtų paskatinti paprasčiausiai nupirkus bilietus.

– Kas juos turėtų pirkti?

– Pavyzdžiui, visuomeninės organizacijos su tylia vyriausybės parama.

– Žinių iš Ukrainos šiandien labai daug. Pavyzdžiui, naujiena, kad vienas Sevastopolio miesto deputatas kreipėsi į Rusijos prezidentą prašydamas ir ragindamas įvesti Rusijos karius į šalį. Buvo kalbų ir apie tai, kad reikia iš Maskvos atsiųsti specialiosios paskirties milicijos riaušių būrį. Realūs tokie veiksmai?

– Gali būti ir realūs. Priklauso nuo to, kiek ir kokio laipsnio psichozė gali pasireikšti Kremliuje, aukščiausiame ešelone, kuris nepaprastai jautrus ir priešiškas buvusių valdomų šalių laisvei, nutolimui, artėjimui į ES. Ir, žinoma, griuvimui visų miražų, iliuzijų apie Eurazijos sąjungą, kuri pagal tam tikro viršininko planą turėjo būti Sovietų Sąjungos restauracija kitu pavidalu ir kumštis akį blogiesiems vakariečiams. Jei tas planas griūva...

– Jūs manote, kad jis griūva?

– Aš manau, kad jis vis tiek griūva. Tik jis dėl neprotingos politikos ir smurto veiksmų Ukrainoje bei dėl Rusijos laikysenos ir spaudimo dabar griūva pagreitintai. Rusijai irgi laikas keistis, ji neprivers viso pasaulio eiti atgal Stalino keliais.

– Kitais metais planuojama pasirašyti Asociacijos sutartį su Moldova ir Gruzija. Ar nepasikartos Ukrainos scenarijus?

– Ukrainos scenarijus dar nebaigtas. Galėtų pasikartoti, ypač jei Ukrainos scenarijus laikinai pavyktų Kremliaus politikai. Tada būtų realus pavojus ir Gruzijos, ir Moldovos pasirinkimui. Ar jie bus gąsdinami, šantažuojami? Galbūt. Ten yra teritoriniai klausimai. Gruzijoje ir toliau vyksta šliaužiojanti okupacija. Po pusę kilometro, po 200 metrų. Bet visąlaik tos spygliuotos vielos juda tik į vieną pusę, ne į kitą pusę. Taigi klausimas, kaip skaičiuoti ir kiek savaičių ar mėnesių reikės tokiu keliu eiti prie Tbilisio, vis pastumiant tą spygliuotą vielą ir laukiant, kad gal gruzinai pasipriešins. Tada jie bus agresoriai, tada jau juos reikės „priversti“ prie taikos.

– ES pasiuntiniai nuolat kursavo tarp Briuselio ir Kijevo. Kodėl nebuvo bandymų kalbėti su pačiu Vladimiru Putinu? Gal tai būtų davę naudos?

– Gali būti, bet būtų reikėję kalbėti tiesiai su V. Putinu. Galėjo ir prezidentas Barackas Obama paskambinti V. Putinui. O gal ir skambino, mes apie tai nežinome. Kokie jo ketinimai? Ar jis tikrai gali paskelbti totalinę blokadą ir sugriauti Ukrainos ekonomiką? Ar jis tikrai gali panaudoti ir savo karinę jėgą? Pavyzdžiui, kad ir Sevastopolyje. Užtenka, kad kažkas parašė kvietimą. Iš mūsų irgi parašė – Vladislavas Švedas, Aukščiausiosios Tarybos deputatas, ir Mykolas Burokevičius, pasiskelbęs kažkokių demokratinių jėgų aljanso pirmininku. Jie paprašė įvesti kariuomenę.

Tai labai lengva organizuoti. Čia keleriopas politinis žaidimas su gresiančia karine ir psichologine agresija. Žinoma, pagrindinis veiksmas – suardyti iš vidaus ir turėti prieš save amorfišką Ukrainos visuomenę. Bet dabar vyksta priešingas reiškinys – Ukrainos visuomenė konsoliduojasi. Kaip iš ten praneša žmonės, opozicijos, kuri siekia Europos, pagrindinis šūkis ir yra „Europa“.