Apie tai – pokalbis „Savaitėje“ su politikos apžvalgininku Rimvydu Valatka.

– Taip išeitų, kad per tuos 12 metų – pirko, perka ir pirks. O jeigu negali nupirkti, tai bent parduos. Procesas nenutrūkstamas?

– Taip. Kai kurie po kratų Eligijaus Masiulio namuose ir kabinete šaukė, kur ritasi pasaulis, jeigu ir liberalai, tokie skaidrūs atrodę, ima? Šiuo atveju, matyt, reikėtų keisti kryptį ir sakyti ne „kur ritasi mūsų politikos pasaulis“, o kad mūsų politikos pasaulis sukasi ratu: nuo Darbo partijos (2004 metų gegužės mėnuo prasidėjo Darbo partijos juodosios buhalterijos byla) prie E. Masiulio ir liberalų ir atgal – vėl iki Darbo partijos su kratomis Vytauto Gapšio kabinete. Kitaip sakant, mes sukamės ratu ir man atrodo, kad tai buvo galima prognozuoti.

Bet viltis miršta paskutinė ir visi labai norėjo manyti, kad įvedus vieną įstatymą kas nors gali pasikeisti. Aš turiu galvoje Partijų finansavimo įstatymą. Visos partijos prieš 5 metus labai narsiai balsavo „už“. Man atrodo, iš ministrų tik R. Šimašius buvo „prieš“, bet ir tai neaišku, kaip balsavo salėje.

Šitas skaidrumo įstatymas yra tarsi labai geras, bet jis neatsako į du klausimus. Pavyzdžiui, dabar Liberalų sąjūdis (LS) yra susimovęs, iš esmės reikėtų paleisti partiją ir dalis „nesusitepusių“ žmonių galėtų įkurti naują partiją. Politine prasme tai yra labai puikus ėjimas, bet finansine prasme tai yra nusižudymas arba atsidavimas į „mgbaltikų“ rankas tiesiogiai todėl, kad partija prarastų visus pinigus už savivaldybių tarybų narių, merų ir Seimo narių mandatus. Tai – viena blogybė.

Antra blogybė – jeigu, tarkime, mes su jumis norėtume įkurti partiją – kaip ją įkurti be pinigų? Šiaip pilietis be vargo su valdžia gali duoti 14 eurų, pats gali tik dešimtadalį savo turto, jei neklystu, investuoti, o iš bendrovių negali imti.

Kitaip sakant, aš galvoju, kad už tą skaidrumą visi pasisakė galvodami, kad, pirma, – daugiau konkurentų į rinką neateis – kiek partijų buvo, tiek jos ir dalysis valdžią. Taip, beje, ir vyksta – per tą laiką valdžioje buvo 11 partijų. O, antra, „kaip ėmėm, taip ir imsim, tik nereikės nei mokesčių mokėti, nei nieko“. Aš manau, taip ir vyko. Neaišku, kokias dar kortas turi prokurorai, bet, manyčiau, būtų kvaila manyti, jog tik LS ir tik Darbo partija ėmė.

– Tai, ką jūs sakote, man lyg ir siejasi su tuo, ką pasakė teisingumo ministras Juozas Bernatonis, kuris mano, kad tos kratos, ko gero, buvo neteisėtos. Net jeigu jos ir buvo neteisėtos, ar tai nėra tarsi šuolis į priekį – mano partijos tai jau nelieskite, nes mes irgi galime būti ką nors gavę. Na, tokia mintis kyla, sutikite?

– Nuskambėjo iš tiesų keistai. Jeigu tai būtų buvę pasakyta iki įvykių, teisiškai žiūrint, galbūt racionalaus grūdo ir yra. Bet aš šiuo atveju net nenoriu gilintis. Kad išspręstų tą problemą, gali tas pats teisingumo ministras įregistruoti įstatymo projektą. Manyčiau, kad seniai reikia panaikinti Seimo narių neliečiamybę. Daugybėje Europos šalių to jau seniai yra atsisakyta.

Kaip J. Bernatonis pasakė, „man atrodo, kad tai suerzino visus Lietuvos žmones“. Na kaip taip galima? Čia – 106 tūkstančiai pažymėtų eurų, dar daugiau nepažymėtų. Ir ką, visa tai į teismą neina? Man tai keistai nuskambėjo.

– Na, bet patirtis rodo, kad prieš 12 metų taip ir atsitiko. Irgi buvo lyg ir viskas užfiksuota, pamatyta, bet nebuvo paties paėmimo fakto ir visi buvo išteisinti. Ir dabar, jūs pats sakėte, istorija kartojasi ir sukasi ratu.

– Taip.

– Kaip siūlo teisingumo ministras, apskritai reikia kreiptis į Konstitucinį Teismą išsiaiškinti, ar veiksmai buvo teisėti. Jeigu  toks procesas prasidės, viskas pakibs ir mes iš viso negalėsime galvoti apie jokį skaidrumą?

– Priklauso vėlgi nuo prokurorų kortų, kurias turi. Jeigu, tarkime, artimiausią pirmadienį bus krata Socialdemokratų partijos nario kabinete, kitą – konservatorių ir t.t., ir, jeigu jie dar kreipiasi į KT, tai su kuo mes ateiname į spalio 9-osios rinkimus?  Visos partijos [tokiu atveju] yra „pakabintos“, jos nei išeiti iš to gali, nei neišeiti, nes KT kada nors svarstys. Tai šiuo atveju, man atrodo, kad ir Lietuvos valstybės, ir piliečių, ir pačių partinių vadų interesas būtų, kad reikalas spręstųsi greitai. Aš vėl grįžtu prie to, kad nemažai daliai partijų gali iškilti klausimas pasileisti ir atsikurti.

– Tai ar mes turime galvoti, kad reikia kažkokių didesnių kontrolės mechanizmų,priėmus tokį įstatymą, ar čia nieko nesugalvosi ir reikia mąstyti, ką daryti su tuo įstatymu ateityje?

– Aš esu minimalistas. Šitas įstatymas sukurtas maksimalistų. Bet per savo ilgą gyvenimą pastebėjau, kad dažniausiai teisūs būna minimalistai, o ne maksimalistai. Mano minimalizmas yra toks – jeigu yra kriminalinė veika, tai visuomenė turi išbraukti iš jos kuo daugiau sričių ir tuo mažiau nusikaltėlių bus. Tai šiuo atveju, jeigu mes, tarkime, grįžtume prie senos sistemos, kad buvo galima duoti, bet [reikėjo] reguliuoti (kaip JAV), jau pajudėtų reikalai.

Ana sistema, beje, buvo skaidresnė – pinigai buvo pervedami iš banko į banką, tu žinojai, kokia įmonė rėmė frakciją, partiją ir kaip ji balsavo priimant konkretų įstatymą. Tą lengva patvirtinti, patikrinti, deklaruoti. O dabar yra kaip?

– Brangaus butelio dėžutėje grynais...

– Nepagautas – ne vagis. Man atrodo, nepagautų yra kokių 10 kartų daugiau nei pagautų. O nuteistų – dar mažiau.