Poliarizacija

Kai mus visus staiga ištiko kovidas, visuomenė labai aiškiai pasiskirstė į „tikinčiuosius skiepais“ ir tuos, kurie tikėjo, kad pasiskiepijusieji greitai mirs, mažų mažiausiai – vėžį gaus. Šios dvi stovyklos maždaug atitiko kitas dvi – draugiškus ir priešiškus LGBTQ+ bendruomenei.

Vėliau visuomenės poliarizaciją labai smarkiai pagilino 2022 m. vasarį prasidėjusi Rusijos plataus masto invazija į Ukrainą. Kiekvienam nelabai patriotiškam, gerai kalbančiam rusiškai galėjo, o ir dabar gali būti pasakyta: „Čemodan, vokzal, Rosija“ (suprask: jei nepatinka čia, kraukis lagaminus ir – į Rusiją). Nepaisant mokslo žmonių įspėjimų, kad rusų tautinės mažumos atstūmimas jos atstovus gali nuvairuoti tiesiai į proputiniškų kremlinų glėbį.

Po 2023 m. spalio teroristinės organizacijos „Hamas“ išpuolio Izraelyje Lietuva ėmė skaldytis dar ir į proizraelietišką bei propalestinietišką stovyklas. Kai pirmadienį Vilniuje lankėsi Izraelio prezidentas Isaacas Herzogas, tai tapo akivaizdu. Propalestinietiški protestuotojai ragino Gitaną Nausėdą nespausti rankų, „suteptų krauju“. Kai tarp protestuotojų įsimaišę Izraelio rėmėjai ėmė garsiai skelbti savo tiesą, teko įsikišti policijai. Reprezentuojantieji šias skirtingas puses radijo studijoje vos nesusimušė.

Vis daugiau mūsų visuomenėje tokių ir panašių skirtingų stovyklų atstovų, tarsi izoliuotų salų gyventojų, kalbančių skirtingomis kalbomis. Kažkoks Babelio bokštas. Mikalda turbūt pridurtų: ir pasaulio pabaiga.

Norėtųsi sakyti: ieškokime vidurio kelio, bet koks vidurio kelias gali būti, jei, pavyzdžiui, kalbame apie Lietuvos valstybingumą? Akivaizdu, kad jo būti negali. Tik, žinoma, norėtųsi pagarbos kitos stovyklos (kokia ji bebūtų) atstovams. O kai jos nėra – dreifuojame link socialinių sprogimų.