Dviejų „karalienių“ per daug

Naujoji premjerė I. Ruginienė – galvų medžiotoja abiem termino prasmėmis: ne tik nukerta ministrų galvas, bet, lyg būtų vadovų ir specialistų paieškos agentūros darbuotoja, paskui ieško naujų.

Tik nelabai sėkmingai pati trečia savaitė tebeieško vieno, o nuo vakar prireikė ir antro, nes premjerė pareiškė negalinti dirbti su ligšioline krašto apsaugos ministre bendrapartiete socialdemokrate Dovile Šakaliene.

Kultūros ministro atveju 

I. Ruginienė prisipažino, kad pasiūlė „aušrietį“ Ignotą Adomavičių, poste išsilaikiusį vos vieną savaitę, gerai neįsigilinusi į jo tinkamumą šioms pareigoms ir tikina tokios klaidos nebedarysianti, ieškosianti, kol suras geriausią kandidatą. Naują krašto apsaugos strategą vakar ji žadėjo surasti tuoj pat.

Premjerė, formuodama savo kabinetą, daug ką nustebino ryžtingai atsisakiusi ligšiolinio finansų ministro Rimanto Šadžiaus, nors jo kompetencija niekas neabejojo. Tačiau ligšiolinė krašto apsaugos ministrė jai tiko. Beje, D. Šakalienė ir užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys buvo pirmieji kandidatai į šios Vyriausybės narius, kuriuos pasikvietė pokalbiui ir prezidentas Gitanas Nausėda. Vadinasi, nekilo jokių abejonių, kad jie turi tęsti darbą.

Taigi klausimas ne retorinis: ką tokio blogo padarė D. Šakalienė per tris savaites nuo Vyriausybės priesaikos, kad praėjusią savaitę premjerė pareiškė, jog jos pasitikėjimas ministre susvyravo?

Tiesa, I. Ruginienė pabrėžė, kad tai lėmė paskutinis lašas. Tačiau, jei D. Šakalienės tinkamumas šioms pareigoms, kaip galima suprasti iš premjerės, ir anksčiau kėlė abejonių, kodėl prieš tris savaites ją teikė prezidentui? Ar tai rodo premjerės atsakomybės stoką, juolab dabartinėmis geopolitinėmis aplinkybėmis šalies saugumas – prioritetų prioritetas? O gal premjerę kas privertė – partijos kolegos ar prezidentas? Tačiau tokiu atveju kyla abejonių dėl Vyriausybės vadovės gebėjimo ir valios savarankiškai priimti sprendimus.

Politikos apžvalgininkai pastebi, kad premjerė akivaizdžiai bando pasižymėti teritoriją, nes kol kas neturi didelės įtakos ir autoriteto Lietuvos socialdemokratų partijoje (LSDP), kuri ją, partijos debiutantę, nare tapusią tik pernai rudenį, delegavo į premjeres, kai labiau patyrę partijos bičiuliai atkrito dėl „skeletų“ jų spintose ar partijos vidinių kovų. Tačiau I. Ruginienės per tris savaites pakeista nuomonė dėl D. Šakalienės labiau parodė ne jos stuburą, o neprognozuotumą ir kaprizingumą, davė peno ironijai, kad dviejų „karalienių“ Vyriausybėje negali būti.

Be kita ko, kartu su pareiškimu, kad D. Šakalienė prarado jos pasitikėjimą, I. Ruginienė pridūrė, kad gynybos pramonės failą iš Krašto apsaugos ministerijos (KAM) atima, juolab kyla klausimų dėl D. Šakalienės sąsajų su gynybos pramone. Žiniasklaida buvo minėjusi, kad jos atstovai parėmė D. Šakalienės rinkimų kampaniją Seimo rinkimuose.

Tik klausimas, ar čia buvo sankcija D. Šakalienei, ar, kai jos jau nebelieka poste, šis failas bus sugrąžintas? Vakar  I. Ruginienė patvirtino, kad kuruojant gynybos pramonės klausimus dabar lyderiaus Finansų ministerija, subursianti darbo grupę iš įvairių ministerijų atstovų.

Pozicijos: pasak D. Šakalienės, jos su premjere negali dirbti kartu, nes turi skirtingą principinį supratimą, kaip stiprinti gynybą. / P. Peleckio / BNS nuotr.

Priežastis ar pretekstas

Kitas klausimas – gal paaiškėjo kas naujo, kad D. Šakalienė staiga tapo netinkama kaip ministrė? Ją jau seniai aršiai kritikavo ne tik jos pirmtakas – opozicinės Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, bet ir Gintauto Palucko Vyriausybės laikotarpiu koalicijos partneriais buvusios Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ atstovas – anuomet Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Giedrimas Jeglinskas. Jo nuomone, D. Šakalienė nesuvokia, kaip veikia kariuomenė. L. Kasčiūnas kritikuoja, kad ji beveik metus poste, tačiau esminių pirkimų gynybos srityje nėra, o tik neaiški epopėja dėl ketinimų įsigyti tris braziliškus transportinius lėktuvus. Anot jo, negarbingai patrauktas karinės žvalgybos vadovas, prastas mikroklimatas ministerijoje, todėl iš jos bėga darbuotojai.

Tačiau akmenėliu, išvertusiu vežimą, tapo KAM vykęs susitikimas su žurnalistais ir nuomonės formuotojais. Po jo šie viešai paskelbė turintys duomenų, kad Vyriausybė neketina laikytis įsipareigojimo kitais metais gynybai skirti 5 proc. BVP. Premjerė tai pavadino sabotažu ir pareiškė, kad jos pasitikėjimas ministre sušlubavo.

Vyriausybės Seimui pateiktame kitų metų biudžeto projekte KAM suplanuotas 5,38 proc. BVP finansavimas. Tačiau  D. Šakalienės tikinimu, šis dydis pasiektas jau po praėjusią savaitę ministerijoje įvykusio susitikimo su žurnalistais ir nuomonės formuotojais, dėl kurio ji dabar priversta trauktis iš pareigų.

Koalicijos partnerės „Nemuno aušros“ lyderis Remigijus Žemaitaitis taip pat tvirtina, kad koalicijai pateiktame projekte buvo mažesni skaičiai. Tokį dokumentą neneigia matę ne tik „aušriečiai“.

Galbūt KAM pateikė skaičius, kiek tiesiogiai bus skiriama gynybai be ekvilibristikos, kad saugumas – tai ir geri keliai, ir kitų institucijų tinkamas veikimas?

D. Šakalienė aiškina taip: „Dar prieš mėnesį turėjau vilties, kad galėsime dirbti su premjere, bet, deja, negalime, nes turime skirtingą principinį supratimą, kaip stiprinti gynybą. Esu įsitikinusi, kad kiekviena institucija šioje grėsmės akivaizdoje turi surasti resursų, kaip stiprinti savo sritį gynybos kontekste, o premjerės matymu, tai turi būti daroma iš KAM biudžeto lėšų.“

D. Šakalienė, dabar jau ne kaip ministrė, bet kaip Seimo narė žada toliau stebėti ir aktyviai dalyvauti gynybos biudžeto formavimo procese.

Darnos nematyti 

I. Ruginienė savo pasiekė – D. Šakalienės Vyriausybėje nelieka. Tačiau dabar esminis klausimas – kas ją pakeis. Ar tarp socialdemokratų kas nors turi tam pakankamai kompetencijos?

Panašu, kad įsismarkauja ne tik socialdemokratų vidinė kova tarp „paluckininkų“ ir „sinkevičininkų“, bet ir tarp socialdemokratų ir prezidento.

Ironizuojama, kad atsilaisvino vieta „Nemuno aušrai“, o R. Žemaitaitis į tokį humorą atsako – kodėl ne. Demokratai juokais siūlo Juozą Oleką, dabar Seimo pirmininką, jau buvusį krašto apsaugos ministru. Gal Saulius Skvernelis grįžtų į Seimo pirmininkus, nes kas žino, ar socialdemokratams neteks demokratų vėl kviestis į koaliciją. Tiesa, tuomet į krašto apsaugos ministrus gal pretenduotų šios srities šešėlinis „Vardan Lietuvos“ ministras, buvęs NSGK pirmininkas G. Jeglinskas – kompetentingas šios srities ekspertas, ėjęs aukštas pareigas NATO.

I. Ruginienės Vyriausybė jau tituluojama nesėkmingiausio starto ministrų kabinetu. Premjerė nesugebėjo prezidentui pateikti tinkamų ministrų kandidatūrų, tad jis rugsėjo 9 d. pasirašė dekretą dėl Vyriausybės sudėties be dviejų ministrų – energetikos ir aplinkos. Tačiau jis patvirtino kultūros ministre socialdemokratę Vaidą Aleknavičienę, bet po dviejų savaičių jau priėmė jos atsistatydinimą, nes socialdemokratai nutarė iškeisti Kultūros ministeriją į Energetikos.

„Aušriečių“ parinktas kultūros ministras I. Adomavičius vien savo prisistatymu sukėlė juoką, o paskui ir kultūros bendruomenės, taip pat ir platesnės visuomenės protestų, kurie tęsiasi lig šiol. Protestai sukėlė rezonansą ir kitose šalyse, nes jau yra liūdnų pavyzdžių, kas nutinka su kultūra ir žodžio laisve, kai ši sritis atiduodama panašioms į „aušriečius“ politinėms jėgoms.

Savaitę ėjęs ministro pareigas, iš ministerijos pareikalavęs pašalinti Ukrainos vėliavas ir ėmęs ieškoti kompromatų, I. Adomavičius pagaliau pasitraukė po skandalingo interviu, kurio metu sunkiai rado atsakymą, kam priklauso Krymas.

Premjerė pareiškė atimanti šią ministeriją iš „aušriečių“ ir pati ieškosianti jau trečio ministro. Ką tik tikusi V. Aleknavičienė dabar jau netinka. Taigi ji jau atsisakė dviejų kultūros ministrų, o dabar ir krašto apsaugos.

Formuojant ministrų komandas taip pat netrūko kontroversijų. Pavyzdžiui, socialinės apsaugos ir darbo ministrė Jūratė Zailskienė, Seime pristatinėjusi įstatymą dėl lengvesnių bausmių čekutininkams, viceministre pasirinko buvusią Tauragės rajono savivaldybės tarybos narę Ritą Grigalienę, kuriai kaip tik pareikšti įtarimai vadinamojoje čekiukų byloje. Tačiau ministrės tai netrikdo.

Pirmas rimtas kiekvienos naujos Vyriausybės darbas – biudžeto projektas. Jo svarstymas prasidėjo nuo skandalų, kaltinimų lėšų gynybai ekvilibristika ir pažadų dėl mokytojų algų netesėjimu.

Toks drastiškas ką tik paskirto krašto apsaugos ministro atleidimas neabejotinai sulauks ir mūsų šalies sąjungininkų reakcijos. Juo labiau kad ligšiolinė ministrė buvo užmezgusi gerus santykius su dviejų pagrindinių mūsų partnerių šioje srityje – JAV ir Vokietijos – kolegomis. „Tai nėra tik mūsų nacionalinio saugumo klausimas, tai ir mūsų tarptautinio įvaizdžio klausimas“, – sakė prezidento vyriausiasis patarėjas Deividas Matulionis.

Tiesa, krašto apsaugos ministras keičiamas ne pirmąkart: Ingrida Šimonytė Arvydą Anušauską pakeitė į L. Kasčiūną iki kadencijos pabaigos likus vos kiek daugiau nei pusmečiui, tačiau ministro pakeitimas po trijų savaičių nuo paskyrimo sąjungininkams gali kelti įvairių klausimų. Anksčiau šis postas būdavo vienas stabiliausių ir neretu atveju būdavo skiriamas prezidento pasirinktas ministras, nes ši ir užsienio politikos sritys glaudžiausiai siejasi su svarbiausiomis prezidento kompetencijomis.

Panašu, kad įsismarkauja ne tik socialdemokratų vidinė kova tarp „paluckininkų“ ir „sinkevičininkų“, bet ir tarp socialdemokratų ir prezidento. Antradienį netikėtai atmesta prezidento į Konstitucinio Teismo teisėjus teikta Haroldo Šinkūno kandidatūra, nekėlusi abejonių dėl kompetencijos, o prieš tai buvęs veto dėl bausmių čekutininkams atmetimas primena galios demonstravimą.

Pagrindo tikėtis ramaus ir tvaraus šios koalicijos, į kurią socialdemokratai ir vėl nutarė pasikviesti problematiškus partnerius „Nemuno aušrą“, nuolat siūbuojančią ir taip ne itin stabilią valdžios valtelę, darbo kol kas nėra.