Sertifikatas su klaida

Seimo nario mandato siekiantis Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovas Vilius Semeška tikina, kad 1990 m. bėgdamas nuo sovietinės armijos atsidūrė Vokietijoje, kur nedykinėjo – mokėsi Goethe's institute. Neva tą darė Duisburgo mieste. Prieš porą metų kandidatuodamas į Druskininkų savivaldybės tarybą jis nurodė, kad Goethe's insitutas – aukštoji mokykla. Iš tikrųjų ši įstaiga tokio statuso neturi. Tai A, B ir C lygio vokiečių kalbos kursus rengianti institucija. Kursus baigę asmenys gauna ne diplomus, bet sertifikatus. O svarbiausia – institutas neveikia Duisburge.

"Goethe's institutas nėra ir niekada nebuvo aukštoji mokykla. Esame vokiečių kultūros institutas, taip pat kaip Britų taryba ar Prancūzų institutas. Goethe's institutuose Vokietijoje galima kursuose mokytis vokiečių kalbos nuo A1 iki C2 lygio, bet tai yra tik kalbos mokymasis. Be to, Duisburge nėra Goethe's instituto, artimiausias tame regione yra Diuseldorfe", – raštu atsakė Goethe's instituto Vilniuje Kalbos skyriaus vadovė Nijolia Buinovskaja.

Žurnalistai telefonu pasitikslino, gal Duisburge instituto padalinys kadaise vis dėlto veikė. "Geothe's institutai tikrai nėra steigiami ir uždaromi kas dešimt metų, ypač kai netoliese tame regione jau yra filialas", – aiškino N.Buinovskaja.

"Studijavau Goethe's institute. Taip, Duisburge. Tuo metu ten buvo instituto filialas. Turiu jo baigimo diplomą", – savą versiją dėstė V.Semeška. Vėliau politikas dienraščiui pateikė ne diplomą, o sertifikatą, pažymintį, kad jis išlaikė vokiečių kalbos egzaminą. Tačiau sertifikate lietuvio pavardė parašyta su akivaizdžia klaida – Seneska.

N.Buinovskaja teigė pasidomėjusi dokumento tikrumu Vokietijoje, tačiau paaiškėjo, kad egzaminų dokumentai saugomi tik dešimt metų.

Bėgo nuo armijos?

Kaip ir kodėl V.Semeška buvo atsidūręs Vokietijoje?

Pagal oficialią politiko versiją, 1990 m. rugsėjį, kai dar nebuvo baigęs mokslų Vilniaus J.Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, vengdamas tarnybos sovietinėje kariuomenėje, išvyko į Lenkiją, iš jos – į Vokietiją, kur pasiprašė politinio prieglobsčio. Vokietijoje jis išbuvo iki 1991 m. rudens, kai po Maskvos pučo Lietuvą kaip savarankišką valstybę ėmė pripažinti kitos pasaulio valstybės. V.Semeškos pasakojimas, žinant realią tų dienų situaciją, kelia nemažai neaiškumų.

"Viena lenkų šeima man buvo atsiuntusi fiktyvų kvietimą juos aplankyti", – prieš kurį laiką laikraščiui "Druskonis" atviravo politikas. Tai jis patvirtino ir dienraščiui.

1990 m. kovo 20 d. Sovietų Sąjungos telegramų agentūra TASS išplatino pranešimą dėl TSRS Valstybės saugumo komiteto (KGB) pasienio postų sustiprinimo prie Lietuvos teritorijos. Sugriežtinta TSRS piliečių, kokiais buvo laikomi ir ką tik nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos piliečiai, išvykimo į užsienį iš Lietuvos kontrolė.

"Ištraukęs J.Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos studento pažymėjimą, papasakojau gerai apgalvotą istoriją: studijuoju muziką, daug koncertuoju, todėl vejuosi grupę, kuri rytoj koncertuos Varšuvoje", – versiją, kaip pavyko tuomet Breste, per kurį važiavo traukiniu į Varšuvą, apgauti sovietų pasienio tarnybas, pasakojo V.Semeška. Kam apgaudinėti, jei sovietiniame užsienio pase buvo Lenkijos Respublikos viza?

"Į Lenkiją lietuviai važiuodavo dar giliais sovietiniais laikais gavę iškvietimą. Tačiau reikėdavo gauti vizą Lenkijos ambasadoje Maskvoje arba konsulate tuomečiame Leningrade", – dienraščiui sakė KGB voratinklį nagrinėjęs Seimo narys Arvydas Anušauskas.

Ir 1990-ųjų rudenį, nors rusiškus užsienio pasus jau dalijo nepriklausomos Lietuvos pasų skyrių darbuotojai, vizų gavimo sistema buvo analogiška. Prisimenant TASS pranešimą, į užsienį norintis išvažiuoti lietuvis turėjo būti tikrinamas vos ne po didinamuoju stiklu.

Neįtikimas sutapimas

Pasak V.Semeškos, tuo metu Lenkijoje buvo galima laisvai nusipirkti bilietą į kitas socialistinio lagerio šalis: "Buvau suplanavęs pasiekti Rytų Vokietijoje. Ką tik buvo griuvusi Berlyno siena."

V.Semeškos paklausus, kokie dokumentai jam leido kirsti ne tik SSRS–Lenkijos (Brestas), Lenkijos–VDR (siena ties Oderiu), Rytų–Vakarų Berlyno sienas, kas ir kur, kokiais pagrindais jam buvo išdavęs SSRS užsienio pasą, politikas ne į visus klausimus atsakė: "Iš Vilniaus traukiniu nuvykau iki Varšuvos, Varšuvoje persėdau į kitą traukinį ir nuvykau į Rytų Berlyną. Pasieniečiai su tokiu pasu praleido per Sovietų Sąjungos–Lenkijos bei Lenkijos–buvusios VDR sienas. Kaip žinia, Berlyno siena buvo jau iš dalies nugriauta, todėl buvo galima patekti be kontrolės į Vakarų Berlyną. Patekęs į Vakarų Berlyną, policijoje kreipiausi dėl politinio prieglobsčio."

Berlyno siena griuvo dar 1989 m. lapkričio pradžioje. 1990 m. rugsėjį, kai V.Semeška teigia iš Varšuvos išvykęs į Berlyną, dar oficialiai egzistavo dvi Vokietijos. Taigi, neturint vienos iš Vokietijų vizos, fiziškai patekti į jų teritorijas buvo faktiškai neįmanoma. Abejonių kelia ir V.Semeškos versija dėl jo patekimo į Vakarų Berlyną – sieną kontroliuojantys VDR pasieniečiai vargu ar jį su sovietiniu būtų praleidę (tuo metu egzistavo tik trys perėjimo punktai).

Vakarų Berlyne pasiprašęs politinio prieglobsčio, V.Semeška laikinai apgyvendinamas Duisburge. Politiko teigimu, jis šiame mieste sutiko vokietį, su kuriuo susipažino Vilniuje. Tai tik sutapimas?

Grąžino pilietybę

Duomenų apie V.Semeškos bendradarbiavimą su KGB nėra, tačiau jo šeimos sąsajos su šia tarnyba yra žinomos.

Nuo Seirijų kilęs V.Semeškos tėvas – jauniausias iš trijų brolių. Vyriausias, 1933 m. gimęs Stasys Semeška, 1955–1959 m. buvo LSSR KGB Ariogalos rajono poskyrio operatyvinis įgaliotinis. Lietuvos ypatingajame archyve esantys to meto dokumentai leidžia daryti išvadą, kad S.Semeška buvo vienas iš labiausiai sistemai atsidavusių KGB kadrinių darbuotojų.

1957-ųjų birželį ariogaliečius kagėbistus aplankė Lietuvos KGB 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotojas Nachmanas Dušanskis. Pagrindinis kelionės tikslas – paskatinti vietos kagėbistus "kuo greičiau likviduoti banditus". 1957 m. spalį S.Semeška priimtas į Sovietų Sąjungos Komunistų partijos gretas kandidatu. Poskyrio partinės organizacijos sekretorius savo pranešime teigė (vertimas iš rusų kalbos, kalba netaisyta ): "Dar 1956 m. Ariogalos rajone veikė 8 narių ginkluotų nacionalistų gauja. Dėka įtempto pirminės partinės organizacijos darbo ieškant gaujos, 5 nariai likviduoti, iš kurių trys banditai likviduoti Ariogalos rajono teritorijoje. Už aktyvų dalyvavimą ieškant ir likviduojant banditus, Valstybės saugumo komiteto vadovybė paskatino ir apdovanojo piniginėmis premijomis draugus Popovą, Semešką, Lapenkovą ir Beganską." Dabarties istorikų rašiniuose pavyko aptikti, kad "1956 09 03 Ariogalos r. Samoškiškių k. apylinkėse (dab. Raseinių r.) per KGB karinės dalies vykdytą karinę-čekistinę operaciją nukauti partizanai Juozas Noreika ir Vladas Noreika-Jūreivis".

S.Semeška šiuo metu tebedirba Zavidove, maždaug 100 km atstumu nuo Maskvos, Rusijos carų ir dabartinio prezidento Vladimiro Putino rezidencijų vietovėje. Sovietiniais metais tai buvo griežtai uždara teritorija, kurioje apsistodavo užsienio šalių diplomatai, o teritorijoje medžiodavo tik Leonidas Brežnevas bei jam artima svita. Šiandien situacija šiek tiek pakitusi – iškilę viešbučiai prieinami bet kuriam turtingajam. Kaip viena iš poilsio paslaugų siūloma ir medžioklė Rusijos prezidentui V.Putinui priklausančiame medžioklės ūkyje. Jame medžioklės paslaugas teikia jėgeris S.Semeška. Tik visuomenei jis pristatomas ne Stasiu, bet Semionu.

S.Semeška neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau 2003 m. Prezidentūrą pasiekė prašymas ją grąžinti. Tai pačiais metais tuometis Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas ir vidaus reikalų ministras Virgilijus Bulovas pasirašė S.Semeškos prašymą patenkinusį dekretą.

"Atgimimo laikotarpiu Druskininkuose teko sutikti Stasį Semešką – tada jis vilkėjo KGB karininko uniformą. Mano žiniomis, į atsargą jis išėjo turėdamas generolo majoro laipsnį, dirbo KGB centrinio aparato penktojoje valdyboje. Lietuvai tapus nepriklausomai, ne kartą lankėsi Druskininkuose ir aplinkiniuose miesteliuose. Paskutinis jo apsilankymas fiksuotas, regis, prieš porą trejetą metų Seirijuose", – dienraščiui pasakojo savo tapatybės viešai atskleisti nenorėjęs pašnekovas, tačiau pabrėžė, esant būtinybei, šiuos faktus galintis patvirtinti ir teisme.

Zenonas Vaigauskas, Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas

Už duomenų, kurie pateikiami kandidato į Seimo narius anketoje, tikslumą atsako pats kandidatas. Vyriausioji rinkimų komisija tik tikrina, ar kandidatas nenuslėpė teistumo, jei taip – šalina iš rinkimų. Visi kiti kandidato pateikti duomenys nėra tikrinami ir komisijai mažai rūpi. Kandidato į Seimo narius taip pat nereikalaujama nurodyti, ar jo šeimos nariai, giminės ar artimieji sovietiniais metais dirbo KGB arba su šia struktūra bendradarbiavo.