J. Sasnauskas apie 1987 m. mitingą: pasirinkome vietą, iš kurios lengva pabėgti

Mitingas – pabaltijiečių chartijos tęsinys

V. Bogušis akcentuoja, kad mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo 1987 m. buvo tęsinys 1979 m. pasirašytos vadinamosios pabaltijiečių chartijos. „Ją pasirašė 45 pabaltijiečiai, net rusų disidentai. 1979 m. mes jau reikalavome laisvės ir nepriklausomybės ir kad būtų paviešinti Ribentropo-Molotovo paktas ir jo slaptieji protokolai. Mitingas – seka to, ko siekėme 1979 m.“, – sako V. Bogušis.

Jis prisimena, kad tada visi dalyviai buvo suimti, o 1987 m. nuotaikos jau buvo truputį lengvesnės. Nepaisant šio pasikeitimo, tvirtina V. Bogušis, mitingo siekis išliko toks pats – anuliuoti Ribentropo-Molotovo paktą, jo slaptuosius protokolus ir iškelti į viešumą okupacijos klausimą.

„Tai buvo seka mūsų pirmo pareiškimo 1979 m. Mitingo idėja kilo labai keistai. Liepos 4 d. buvo mano žmonos gimtadienis, kurį šventėme sode. Su Antanu Terlecku tada sugalvojome, kažkaip paminėti [Ribentropo-Molotovo pakto pasirašymo dieną]. Galvojome – suims ar nesuims, areštuos ar neareštuos. Nutarėme, kad vis dėlto reikia mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo. Taip ir įvyko“, – teigia V. Bogušis.

Mitingo vietą pasirinko dėl dviejų priežasčių

Mitinge su ženkliuku „Lithuanian power“ [liet. „Lietuviams valdžia“] buvęs pranciškonų vienuolis J. Sasnauskas prisimena ženkliuką gavęs iš į Lietuvoje vykusius lituanistikos kursus atvykusių išeivių.

„Man atrodo, kad kažkas iš jų tą ženkliuką ir paliko. Atrodė, kad jis čia bus tinkamas. Mes juos nešiodavome drąsiai. Tas ženkliukas nieko nereiškia, palyginus su tuo, kas ten dėjosi. Dabar gera klausytis mitingo įrašų. Jie buvo daromi, žinoma, KGB užsakymu, norint diskredituoti ar sumenkinti tą įvykį, bet iš tikrųjų išėjo priešingai – dabar tai parodo, kad žmonės buvo drąsus, informuoti ir sąmoningai tai darė. Tai labai gera šiandien prisiminti“, – tvirtina J. Sasnauskas.

Anot jo, tada į mitingą nemažai žmonių atėjo iš Onos bažnyčios, kur šiek tiek anksčiau vyko mišios. Anot vienuolio, aikštė atrodė tuščia, tačiau jos pakraščiuose jau lūkuriavo žmonės. A. Mickevičiaus paminklas tada buvo pasirinktas kaip vienintelis, turintis patriotinę idėją dėl paties A. Mickevičiaus biografijos, likimo.

„Iš kitos pusės, iš ten buvo labai lengva pabėgti – jei jau pultų vaikyti, šaudyti ar mušti, galėtum į visas keturias puses bėgti ir tave sugauti būtų ne taip lengva, kaip uždaroje erdvėje. Taip ir prasidėjo. Paskui spontaniškai kilo kalbos, šūkiai. Taip viskas išsivystė. Viskas buvo daug efektyviau nei mums atrodė“, – sako J. Sasnauskas.

Jo teigimu, iš pradžių buvo ketinama per mitingą tylėti, tačiau savaime atsirado kalbėtojų. Nepaisant susirinkusių žmonių ryžto, buvo jaučiama įtampa ir baimė. Prieš tai mitingo organizatoriams buvo grasinta juos areštuoti, išsiųsti į lagerius ar sodinti į kalėjimus.

Pasitiki dabartine karta

V. Bogušis prisimena, kad po taikiai praėjusio mitingo kai kurie jo dalyviai neigiamų pasekmių vis dėlto neišvengė – kai kuriuos smerkė aplinkiniai ir kolegos, kai kurie buvo atleisti iš savo darboviečių. „Vis dėlto jiems [sovietinei veldžiai] nebepavyko taip susidoroti. Kitur, kur vyravo brežnevinė, stalinistinė dvasia, žinoma, reikia pripažinti, žmonės buvo išmesti, netgi sumušti. Bet jau buvo kita nuotaika, mes pasėjome drąsos, atsispyrimo grūdą. Visi suprato, kad Lietuva vis dėlto neprijungta, ne saulutė per laimę atvesta. Lietuva okupuota“, – tvirtina V. Bogušis.

Jis akcentuoja, kad ir dabar Lietuva susiduria su sudėtinga geopolitine situacija. „Dabar mes truputį neramiai gyvename, sėdime ant tokios parako statinės. Perkūnas žino, kaip tas Maskvos meškinas atsibus. Gana nedrąsiai jaučiamės, nežiūrint to, kad esame NATO ir Europos Sąjungos nariai, bet pulsacija dabar nėra pati geriausia, lengviausia. Žiūrint į Ukrainą, Gruziją, Moldovą... Labai atsargiai žiūriu į šiuos faktorius“, – pabrėžia V. Bogušis.

Panašios nuomonės laikosi ir J. Sasnauskas, tačiau jis įsitikinęs, kad Lietuva prireikus gali vėl būti vieninga. „Žinoma, jei politikai sugebėtų tą vienijančią idėją surasti, manau, tai įvyktų, bet politikai, menininkai, bažnyčia nesugeba akumuliuoti tų idėjų ir iškelti vienijančios vizijos. Tai pirmoji priežastis. Be to, viskas nuėjo į savo asmeninio gyvenimo, gerovės kūrimą, viskas pakrypo. [...] Bet aš vis tiek pasitikiu šia karta. Manau, kad ji nėra taip lengvai paimama, užmigdoma, ilgainiui kas nors atsiranda“, – įsitikinęs J. Sasnauskas.

Jo tvirtinimu, žmogaus ryžtas yra vienintelis dalykas, kurio labiausiai bijo ir negali nugalėti jokios sistemos, okupacijos ir tankai. „Tai skamba banaliai ir galbūt retoriškai, bet jie to negali palaužti. To jie iš tikrųjų labiausiai bijodavo, atsitrenkdavo visi jų gąsdinimai į žmogaus nusistatymą, vidinį tikrumą. Tai mane gerai išmokė. Manau, kad ir dabar tai reikia tvirtinti“, – sako J. Sasnauskas.