Į valstybės problemų epicentrą – su humoru

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Kol kas vienintelis postas, dėl kurio sutarė naujoji valdančioji dauguma, – premjero. Ingrida Šimonytė savo pirmtakų kontekste išsiskirs tuo, kad bus tik antra moteris, nepartinė ir pirma iš ministerijų valdininkų, padariusi tokią karjerą. Bet ji nebus pirma konservatorių deleguota krizių premjerė.

Svajonių premjerė

Lapkričio 15-ąją 46-erių sulauksianti I. Šimonytė premjero posto prie gimtadienio dovanų tikrai nepriskirs. Tokiu kriziniu laiku vadovauti Vyriausybei – ne dovanėlė. Bet čia tiktų prisiminti jos atsakymą į žurnalistų klausimus, kodėl 2016 m. pasuko į politiką: jei jau imi ginčytis su televizoriumi, tai geriau eiti ir bandyti ką nors pakeisti. O I. Šimonytė sakosi vis dar tikinti, kad tai įmanoma.

Nors paprastai premjero postas priklauso rinkimus laimėjusios partijos pirmininkui, tradicija vėl bus sulaužyta. Kaip ir jos pirmtakas Saulius Skvernelis, I. Šimonytė – ne tik ne partijos lyderė, bet ir nepartinė. Tačiau būtent ji buvo Seimo rinkimų konservatorių sąrašo lyderė, o pernai – jų kandidatė į prezidentus. Gal reikėtų sakyti – ir tikroji partijos lyderė. Seimo rinkimuose daugiamandatėje apygardoje ji konservatorių pirmininką Gabrielių Landsbergį pralenkė beveik 61 tūkst. balsų. O pirminiuose Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) rinkimuose dėl prezidento posto santykiu 79:21 sutriuškino partijos senbuvį Vygaudą Ušacką.

I. Šimonytė pagal Seimo rinkimų rezultatus ir visuomenės apklausas – tikra svajonių premjerė, tačiau visi suvokia, kad, jai stojus prie Vyriausybės vairo, baigsis dovanėlės iš valstybės skolintų lėšų.

I. Šimonytė – ir visuomenės svajonių premjerė. Jau ne pirmi metai apklausose, ką žmonės norėtų matyti premjero poste, tarp lyderių yra ir jos pavardė. Prieš pat Seimo rinkimus LRT užsakymu rinkos tyrimų bendrovės "Norstat" atliktoje apklausoje ją šiame poste matė net 42 proc. respondentų, o antrą likusį S.Skvernelį – vos 20 proc., trečią – Viktorą Uspaskichą – tik 5 proc., kitų partijų siūlytus kandidatus į Vyriausybės vadovus – ir dar mažiau. Beje, ir Seimo rinkimuose vienmandatėje Antakalnio apygardoje antrąkart iš eilės jos pergalei užteko vieno turo. Be I.Šimonytės, tokia sėkme galėjo džiaugtis tik dar du politikai – Lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovai, nugalėję lenkų tautinės mažumos koncentruotai gyvenamose apygardose.

Tiesa, pernai prezidento rinkimų pirmame ture I.Šimonytė pirmavo, tačiau antrame ją pranoko Gitanas Nausėda. Dabar buvę konkurentai, abu ekonomistai, turės nebe diskutuoti, kaip Lietuvą paversti gerovės valstybe, o imtis konkrečių veiksmų. Tikrai prireiks netradiciškai skambėjusio I.Šimonytės rinkimų į prezidentus šūkio "Susitarkime pagaliau" – tiek ieškant bendro veikimo su savo buvusiu konkurentu G.Nausėda, tiek su koalicijos partneriais derinant Vyriausybės programą.

I. Šimonytė pagal Seimo rinkimų rezultatus ir visuomenės apklausas – tikra svajonių premjerė, tačiau visi suvokia, kad, jai stojus prie Vyriausybės vairo, baigsis dovanėlės iš valstybės skolintų lėšų – pasaulinės finansų krizės laiko finansų ministrė pasakyti ne tikrai moka.

16 metų – Finansų ministerijoje

Vis dėlto kuo žmones traukia ši populistiniais pažadais nesitaškanti politikė? Jos biografijos faktuose iš pirmo žvilgsnio yra net savotiškos monotonijos. Gimė Vilniuje, nuo dešimties metų gyveno Antakalnio mikrorajone, kuriame dabar kandidatuoja. Pernai iš daugiabučio persikraustė į 100 kv. m namą, pasistatydintą iš senelių paveldėtame sklype sodų bendrijoje Pavilnyje. Santaupų tam neužteko, tad pasiėmė banko paskolą.

Mokykloje I. Šimonytė buvo pirmūnė, mokyklą baigė sidabro medaliu, mokėsi muzikos. Yra sakiusi, kad dar mokykloje, jei iškildavo reikalas kuriam mokytojui pasakyti nemalonią klasiokų nuomonę, tai padaryti tekdavo jai. Taigi gebėjimai atstovauti kitiems išryškėjo anksti.

Paskutiniai keleri metai mokykloje sutapo su atgimimu ir nepriklausomybės atkūrimu. Pasak I. Šimonytės, Sąjūdžio laikų diskusijos apie nepriklausomą valstybę, nepriklausomybės atkūrimas ir perėjimas iš planinės į rinkos ekonomiką paskatino rinktis ekonomikos studijas. 1992 m. ji įstojo į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, baigė verslo administravimo ir vadybos bakalaurą ir ekonomikos magistrą.

Dar studijuodama magistrantūroje 1997-ųjų pradžioje laimėjo konkursą ir pradėjo dirbti Finansų ministerijos Mokesčių skyriaus ekonomiste. Paskui nuosekliai kilo karjeros laiptais: Mokesčių departamente nuo ekonomistės – iki skyriaus, o paskui ir viso departamento vadovės, 2004 m. tapo Finansų ministerijos sekretore. Dar po penkerių metų, per patį pasaulinės finansų krizės įkarštį, ji paskirta finansų ministre Andriaus Kubiliaus vyriausybėje, kurią lig šiol lydi dalies visuomenės pyktis dėl vadinamosios naktinės mokesčių reformos.

Tačiau I. Šimonytė nebuvo jos architektė. 2008 m. pabaigoje formuojant konservatorių lyderiaujamą ministrų kabinetą vadovauti finansams A.Kubilius pasirinko Algirdą Gediminą Šemetą. Tik kitų metų liepą, Prezidente išrinkus Dalią Grybauskaitę, A. G. Šemeta išsiųsdintas į auksinę tremtį – pakeitė D. Grybauskaitę Europos Komisijoje, o finansų ministro postas patikėtas I. Šimonytei. Ji į Vyriausybę atėjo kaip ministrė technokratė, ir niekas neabejojo, kad tai D.Grybauskaitės valia. Nauja valstybės vadovė, buvusi finansų ministrė, gerai žinojo buvusios pavaldinės gebėjimus.

Panašumai: I.Šimonytė nuolat lyginama su D.Grybauskaite – abi šviesiaplaukės panašia šukuosena, abi ekonomistės, finansų eksministrės, abi griežtos, abiem būdinga tiesmuka retorika. / A. Ufarto / Fotobanko nuotr.

I. Šimonytės pirmtakas vadintas vyriausiuoju valstybės buhalteriu, o ne finansų ministru. Bet žodžio kišenėje neieškanti ministrė atšovė: "Na ir kas. O mane vadina vyriausiąja valstybės kasininke." Bet, skirtingai nei jos pirmtakas, nesislėpė nuo žmonių ir bandė aiškinti, kodėl valstybė priversta imtis vienokių ar kitokių sprendimų.

Pasibaigus kadencijai I. Šimonytė į politiką nesuko. Pradėjo dėstyti Vilniaus universitete, netrukus Vilniaus universiteto bendruomenė ją išrinko išorine Vilniaus universiteto tarybos nare, netrukus ji tapo Vilniaus universiteto tarybos pirmininke.

Nuo 2013-ųjų I. Šimonytė tapo ir Lietuvos banko valdybos nare, kuravo priežiūros klausimus, buvo ES bendros bankų priežiūros institucijos – Priežiūros valdybos – narė.

Taškelių partijos steigti neketina

Atrodė, I.Šimonytė rado naują savo pašaukimą. Bet lig tol savo kritišką nuomonę reiškusi tik komentarais, 2016 m. nutarė kandidatuoti į Seimą. Debiutas buvo puikus – laimėti vienmandatėje pirmame ture pasiseka retam. Daugiamandatėje apygardoje reitinguojant ji nusileido tik partijos pirmininkui G. Landsbergiui ir pakilo iš ketvirtos į antrą poziciją, aplenkdama partijos senbuvius A. Kubilių ir Ireną Degutienę. I.Šimonytė tapo Seimo Audito komiteto pirmininke – tai vienintelis komitetas, kuriam tradiciškai vadovauja opozicijos atstovas.

Po nors ir nepasibaigusių jos pergale, bet gana sėkmingų prezidento rinkimų imta pranašauti, kad I. Šimonytė burs savo politinę partiją, su kuria gali laimėti ir Seimo rinkimus. Tačiau politikė užtikrino, kad nekurs nei taškelių (mat dėl jos pomėgio taškuotiems drabužiams ir skarelėms taip imta vadinti galimai kursimą politinę jėgą), nei gerovės ir kardo sąjungos, nei kokio dar didesnės gerovės judėjimo.

Bet netapo ir TS-LKD nare, nes, pasak jos, formali narystė jai nėra svarbi, o ne kartą yra sakiusi, kad su konservatoriais atėjo į politiką ir į kitas politines jėgas nesidairo. Tuoj po prezidento rinkimų G. Landsbergis prabilo apie galimą siūlymą I. Šimonytei vesti konservatorių sąrašą į Seimo rinkimus.

Ironija ir bijūnai

I.Šimonytei valdininkės, dėstytojos ar politikės karjerą neabejotinai padeda daryti ir jos charizma. Vienus pykdo, kitus žavi, bet abejingų nieko nepalieka jos aštri, kandi, kartais net sarkastiška kalbos maniera, žaibiška reakcija net į pačios prasčiausios politinės prabos puolimą.

Kalbėdama ne iš oficialios tribūnos ji nevengia įterpti ir kokį neliteratūrinį terminą ar anglišką posakį, bet kalba suprantamai net apie sudėtingus dalykus ir tiesiai ar net tiesmukai, nors politikams būdingiau vynioti žodžius į vatą. Greitos kalbos ir greitų judesių I. Šimonytė sudaro gyvo žmogaus, o ne, kaip ne vienas politikas, vaškinės figūros iš Madam Tiuso muziejaus įspūdį. Jokios pareigos, nepanašu, kad ją pakeistų. Ji nebando atrodyti kitokia, nei yra.

Nors I. Šimonytė daro tvirto ir griežto žmogaus įspūdį, bet neslepia, kad ją žeidžia bandymai politinėje kovoje naudoti melą ir seksistinius ginklus. Konkurentas prezidento rinkimuose S.Skvernelis mestelėjo, kad "atėjo laikas šaltuose valstybės vadovo rūmuose girdėti krykštaujančių vaikų juoką, jausti šeimos šilumą. Tik mylintis ir mylimas žmogus gali būti atsakingas ir rūpintis kitais."

Gyvybinga: greitos kalbos ir greitų judesių I.Šimonytė sudaro gyvo žmogaus, o ne, kaip ne vienas politikas, vaškinės figūros iš Madam Tiuso muziejaus įspūdį. / P. Paleckio / Fotobanko nuotr.

I. Šimonytė jam atkirto: "Na čia juk aišku, kam ad personam taikyta. Tik nelabai aišku, kam pakeliui dar didžiulį būrį žmonių įžeidinėti. Gražu, kad ponas žino, ką reiškia vaikų turėti. Bet neįsivaizduoju, ar jam pažinu, ką reiškia dešimtmetį slaugyti kasdien vis mažiau įgalų žmogų, trisdešimt metų sergantį nepagydoma autoimunine liga? (...) Bet jam galbūt tai ne šeima, o kažkokia žemesnė gyvybės forma."

Rinkimų kovoje neišvengta insinuacijų apie seksualinę priklausomybę. I. Šimonytė su jai būdingu kandumu sakė nesanti seksualinių mažumų atstovė, bent kol kas tokių požymių nepastebėjusi.

I. Šimonytė buvo nuolat lyginama su D. Grybauskaite – abi šviesiaplaukės panašia šukuosena, abi ekonomistės, finansų eksministrės, abi griežtos, abiem būdinga tiesmuka retorika. Nuolat klausta, ar I. Šimonytė ir D. Grybauskaitė – draugės, I. Šimonytė kartojo, kad buvo D. Grybauskaitės pavaldinė, bet niekada nebuvo draugės.

I. Šimonytė atakuota ir kaltinimais per finansų krizę pavogus pensininkų pensijas, jai priskirtos niekada nesakytos tezės. Nevienareikšmių vertinimų susilaukė ir jos pritarimas vienalyčių asmenų partnerystės instituto įteisinimui, lengvųjų narkotikų mažų kiekių dekriminalizavimui ar nelietuviškos abėcėlės raidžių įteisinimui pavardžių rašyboje.

Politikė gali entuziastingai kalbėti apie valstybės biudžetą, bet neslepia nemėgstanti atvirauti, ką valgo ar ką veikia namie. Oficialiose anketose pomėgius vardija lakoniškai: muzika, knygos, gėlininkystė. Pasakoja vaikystėje neįžvelgusi prasmės kapstytis lysvėse šeimos turėtame kolektyviniame sode, o dabar atrado pomėgį puoselėti gėles, ypač patinka bijūnai.

Iš kitų politikų I.Šimonytę išskiriantis humoras ir saviironija jai padeda atlaikyti ir oponentų puolimą. Ji yra sakiusi, kad geru humoro jausmu pasižymėjo ir neseniai mirusi jos mama. Humoras gal padės atlaikyti ir krizių premjerės naštą.

Kalbėtis su žmonėmis, o ne ekseliu

I.Šimonytė sako, kad pirmieji darbai – COVID-19 pandemijos valdymas ir valstybės finansų projektų peržiūra. Būsima premjerė jau pareiškė pati prisiimsianti atsakomybę už pandemijos valdymą, nepaliksianti to sveikatos apsaugos ministrui.

Valdančiosios koalicijos sutarties projekte – nacionalinis susitarimas dėl švietimo, ekonomikos transformacija, kuriant aukštesnės pridėtinės vertės ekonomiką, žalioji ekonomika, sveikatos paslaugų kokybės ir prieinamumo užtikrinimas, internetinis balsavimas, asmenvardžių rašymas lotyniškais rašmenimis, viešųjų erdvių dekomunizacija, nedidelio kiekio narkotikų dekriminalizavimas, neutralios partnerystės įteisinimas.

"Luminor Lietuva" banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas tikisi, kad bus kreipiama daugiau dėmesio šalies ekonominei raidai, skaidrumui, bus viešinama kuo daugiau informacijos, visuomenė įtraukiama į valstybės problemų sprendimų priėmimą, o tai, pasitelkus  modernias technologijas, galima pasiekti labai greitai. Jis pabrėžia, kad tikslas turėtų būti ne padidinti perskirstymą, ką galima padaryti pakėlus mokesčius, tikslas – didinti to efektyvumą.

Ekonomistas ragina I.Šimonytę nekartoti jos pirmtakų klaidų: "Komunikacijos su visuomene, viešumo labiausiai trūko ne tik šiandieninei Vyriausybei, bet ir jos pirmtakei su Darbo kodekso liberalizavimu, ir dar ankstesnei, A.Kubiliaus, kuri kalbėjosi ne kiek su visuomene, kiek su ekseliu. Linkiu I.Šimonytei pakilti aukščiau, nes ministro pirmininko uždaviniai platesni nei finansų ministro. Premjeras turi akcentuoti ekonomikos augimą, viziją, kokia bus valstybė po krizės."


Lietuvos ministrai pirmininkai po 1990 m.

Kazimira Prunskienė 1990 03 17–1991 01 10

Albertas Šimėnas 1991 01 10–1991 01 13

Gediminas Vagnorius 1991 01 13–1992 07 21

Aleksandras Abišala 1992 07 21–1992 11 26

Bronislovas Lubys 1992 12 12–1993 03 10

Adolfas Šleževičius 1993 03 10–1996 02 08

Mindaugas Stankevičius 1996 02 23–1996 11 19

Gediminas Vagnorius 1996 12 04–1999 05 03

Rolandas Paksas 1999 06 01–1999 10 27

Andrius Kubilius 1999 11 03–2000 11 09

Rolandas Paksas 2000 10 27–2001 06 20

Algirdas Brazauskas 2001 07 04–2004 12 15

Algirdas Brazauskas 2004 11 29–2006 06 01

Gediminas Kirkilas 2006 07 06–2008 11 17

Andrius Kubilius 2008 12 09–2012 12 13

Algirdas Butkevičius 2012 12 13–2016 12 13

Saulius Skvernelis 2016 12 13–dabar

Ingrida Šimonytė

Septyniolikai ligšiolinių Vyriausybių vadovavo trylika politikų – keturi iš jų premjerais buvo dukart. Po trisdešimties metų pertraukos I.Šimonytė bus antra Vyriausybei vadovausianti moteris. Po pirmosios atkūrus nepriklausomybę premjerės Kazimiros Prunskienės šias pareigas užėmė tik vyrai, o tarp ministrių moterų taip pat buvo viena kita, o kartais ir nė vienos. I.Šimonytė bus antra po S.Skvernelio nepartinė premjerė.

Aštuoniolika pirmųjų metų po nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybėms išsilaikyti visą kadenciją nepavykdavo. 2008–2012 m. A.Kubiliaus ministrų kabinetas buvo pirmas, išdirbęs visą kadenciją. Tai pavyko ir jį pakeitusioms dar dviem Vyriausybėms.

Trumpiausiai premjero poste – nuo 1991-ųjų sausio 10 iki 13 d. išbuvo Albertas Šimėnas.

Socialdemokratui Gediminui Kirkilui 2006–2008 m. teko vadovauti mažumos Vyriausybei. Ją parėmė konservatoriai, o pagal dviejų partijų lyderių G.Kirkilo ir A.Kubiliaus pavardžių pirmąsias raides sutarimui prilipo 2K vardas.

I.Šimonytė bus aštunta iš keturiolikos premjerų, pirmą kartą jais tapusių jiems būnant 41–47 metų. Jauniausias – vos 33-ejų ministru pirmininku 1991-aisiais tapo Gediminas Vagnorius, o jį pakeitęs Aleksandras Abišala buvo 36-erių. Vyriausias – 68-erių – Vyriausybei vadovauti 2001-aisiais stojo Algirdas Brazauskas.

TS-LKD turės premjerą po aštuonerių metų pertraukos. Jiems ir vėl teks valdyti krizės metu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Tavo humoras per užpakalį lęnda....

Demografija negailestinga

Demografija negailestinga portretas
Kasmet pagal mūsų oficialią statistiką per metus miršta ~40000 žmonių, iš jų 30000 65+ kategorijoj. Tai per 4 metus kairieji praranda 120000 balsuotojų. Kai iš viso balsuoja maždaug iki 1.2mln. Dar tame kairiųjų partijų šrote, kurios orientuojasi į pensininkų ir pašalpinių balsus, sukasi labai daug dalyvių. Jie tiki Darbo partijos pažadais, jei netiki - prašom realių 200 EUR iš Valstiečių. Dar ten Paksas ar tai Žemaitaitis kažkur, ir Puteikis su Krivicku, socbebrai irgi kažką žadės. Man tik įdomu ką darys socdemai, nes akivaizdu jei dabar yra tas balsų pasiskirstymas 50:50, po 4 metų bus 60:40 dešinės naudai. Tiems tai grynai egzistencinis klausimas kokią kryptį rinktis, pažadėsi nesamonių tam elektoratui - Viktoras pažadės daugiau, Karbauskis argumentuos, kad jie realiai davė. Eiti į miestus - nelabai ką ten įtikinsi su Palucku, Sysu ir Budbergyte. Bus sunku, bet įdomu ką darys.

Gal geriau tada humoriste eitu dirbti?

Gal geriau tada humoriste eitu dirbti? portretas
Kad darbai nesusimaisytu, a?
VISI KOMENTARAI 35
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių