Beveik 1 tūkst. pataisų
Parlamentinė obstrukcija – atvejai, kai opozicija, naudodamasi savo procedūrinėmis teisėmis, bando vilkinti sprendimo priėmimo procesą. Filibusteris – kai parlamentaras sako neįprastai ilgą kalbą, kartais trunkančią tiek, kiek politikui užtenka tam fizinių galių. Epas dėl Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) įstatymo pataisų dar neužbaigtas. Jos svarstomos Seimo darbo grupėje, o kitą savaitę debatai tema „Mėginimas užgrobti Lietuvos visuomeninį transliuotoją ir grėsmė demokratijai Lietuvoje“ planuojami ir Europos Parlamente. Dėl grėsmių demokratijai Lietuvoje Europos politikams diskutuoti anksčiau nebuvo pagrindo.
Tačiau Seimo buldozeris kol kas ilsisi. Ar jis vėl nepradės burgzti, o opozicija nesiūlys katinui spręsti, ar mesti iš darbo LRT vadovą?
Daug kas piktinasi, kad Seime – cirkas, tik vieniems taip atrodo dėl valdančiųjų pasiryžimo skubos tvarka ir nesitariant palengvinti LRT vadovo atleidimą, kitiems – dėl lig šiol nematytos gausos pašiepiančių opozicijos pataisų. Vis dėlto, pasak Vilniaus universiteto profesoriaus, buvusio Konstitucinio Teismo pirmininko Egidijaus Kūrio, to nederėtų lyginti su cirku: „Jame dirba gabūs žmonės: akrobatai, sunkumų kilnotojai, šuniukų dresuotojai. Kodėl juos taip sumenkiname? Juk jie profesionalai. Jie kuria mums teigiamas emocijas. O tai, kas vyksta Seime, – neigiamas.“
Anksčiau pasitaikydavo opozicijos bandymų bent pasišaipyti iš valdančiųjų (nesvarbu kas jie būdavo), jei jau negali jų sulaikyti nuo kokių nors sprendimų, tačiau to dar nebuvo – LRT įstatymo projektui registruota arti 1 tūkst. daugiausia pašiepiančių pataisų. Pavyzdžiui, LRT vadovu gali būti asmuo, turintis 50 metų vadovaujamojo darbo patirties, mokantis bent septynias užsienio kalbas, tarp jų – būtinai lotynų, senąją graikų ir hebrajų. Nepriekaištingos reputacijos, išsilavinimo ir kvalifikacijos reikalavimai netaikomi asmenims, kurie susiję su 2024–2028 m. Seimo kadencijos valdančiąja dauguma, priklausantiems Lietuvos socialdemokratų partijai (LSDP) arba partijai „Nemuno aušra“ ne mažiau kaip dvejus metus, arba priklausantiems LSDP ne mažiau kaip dvejus metus ir atrinktiems šios partijos prezidiumo po partijos skyrių apklausos.
Vertinant LRT generalinio direktoriaus funkcijų vykdymo tinkamumą, laikoma, kad pareigos vykdomos netinkamai, jeigu LRT informacinėse programose pozityvaus pobūdžio informacija apie valdančiosios daugumos sprendimus ir veiklą sudaro mažiau kaip 50 proc. viso pateikiamo turinio.
LRT generalinis direktorius dėl nepasitikėjimo juo gali būti atleistas iš pareigų nepasibaigus jo įgaliojimų laikui, jei nepakeičia laidos „Beatos virtuvė“ į laidą „Žemaitaičio kuchnia“, nežiūri „Eurovizijos“ ir nemoka mintinai Lietuvos atstovų eurovizinės dainos, jei laidos „Auksinis protas“ finale nugali konservatorius ar jeigu LRT laidų, kuriose dalyvauja valdančiosios koalicijos politikai, vedėjai jiems nepakankamai dažnai kartoja „dėkoju“, „labai malonu“, „jūs visiškai teisus“, ir „kas galėjo pagalvoti, kad gali būti taip gerai“ (leidžiamų balso tonų ir veido išraiškų sąrašą atskiru sprendimu tvirtina LRT taryba). Galiausiai ? LRT generalinį direktorių galima atleisti iš pareigų, nes taip reikia, arba jeigu Seimo narės Agnės Širinskienės katinas Nuodėgulis išreiškė nepasitikėjimą juo.
LRT įstatymo pataisoms įsigalioti siūlyta nuo 2126 m. spalio 16 d. ar nuo 2455 m. vasario 23 d.
Procedūrų vingrybės
Neįsigilinusį į Seimo statuto subtilybes pilietį gali stebinti, kaip galima net po vidurnakčio rimtais veidais aptarinėti komiškas pataisas. Tačiau jei pataisa įregistruota, ją privalu svarstyti.
Dar keisčiau, kad, turėdama milžinišką balsų persvarą Seime, valdančioji dauguma nesugebėjo atmesti konservatorės Dalios Asanavičiūtės-Gružauskienės idėjos dėl katino, o balsuojant dėl viso projekto su pataisomis, t. y. ir su katinu, tam valdantieji vieningai pritarė.
Garsiojo katino šeimininkė opozicinės Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narė A. Širinskienė aiškina: „Pateikiant pataisas dalis valdančiųjų tiesiog girtavo, kai kurie buvo nufotografuoti geriantys, atrodo, vyną iš taurių Seimo valgykloje, kiti girtavo už Seimo pertvaros, nes buvo švenčiamas vienos socialdemokratės gimtadienis. Per tą socialdemokratų šventimą opozicijai ir užteko balsų pritarti siūlymui dėl mano katino. Po pritarimo toks siūlymas tapo integralia teisės akto dalimi.“
Kai po visų siūlymų svarstymo vyko galutinis balsavimas jau dėl viso teisės akto projekto, valdantieji balsavo už projektą, nors ir su pataisa dėl katino, nes labai norėjo toliau prastumti dar vieną svarstymo etapą.
Opozicija taip stabdė
Pasak A. Širinskienės, iš pradžių opozicija maksimaliai stengėsi civilizuotais būdais pasiekti didesnį visuomenės, žiniasklaidos asociacijų ir valdžios dialogą, siūlė atlikti projekto ekspertinį vertinimą, tačiau to pasiekti nepavyko. Tad liko vienintelis kelias – vilkinti procedūras. Kalbėjimo trukmė Seimo statute reglamentuota, tad liko vienintelis variantas – užregistruoti tiek pataisų, kad jas tektų svarstyti labai ilgai.
Parlamentarė sako, ko gero, buvusi pirma, užregistravusi pašiepiantį siūlymą: „Man labai niekingai atrodė socialdemokratų noras pakeisti LRT direktorių ir visur į visas pozicijas paskirti savo bičiulius partinius. Tad mano pirmasis siūlymas buvo, kad LRT direktorius turi būti Socialdemokratų partijos narys, kurį deleguoja partijos prezidiumas.“
Vėliau pasipylė daugybė kitų panašių pataisų. Opozicija suprato, kad jų gausa gali atstoti tą patį, ką būtų padaręs ekspertinis vertinimas, t. y. šiek tiek pristabdyti skubą.
„Buvo labai gaila laiko, nes vis tiek turi siūlymą parašyti, tavo padėjėjas dar pažiūri, paskui turi jį registruoti. Tą laiką galėtum panaudoti prasmingiau. Tačiau, manyčiau, tokio sabotažo rezultatas geras – sustabdėme tikrai apgailėtinai atrodantį buldozerį, sudaryta darbo grupė, prasidėjo konstruktyvesnis dialogas, nes projektą valdantieji atnešė į Seimą absoliučiai su niekuo nepasitarę“, – sako A. Širinskienė, pati užregistravusi apie 30 pataisų. Pasak jos, tokių priemonių imamasi tik labai konfliktinėse situacijose, kur opozicijos teisės yra paminamos, nepaisoma ekspertų ar bandoma kokius nors sprendimus priimti skubos tvarka, kaip kad šiuo atveju.
Vis dėlto kai kas mano, kad taip tyčiojamasi iš politinio proceso, tokių pataisų svarstymui švaistomi mokesčių mokėtojų pinigai. Tačiau, A. Širinskienės nuomone, Seimo nariams, net jei jie ir rankos piršto nepajudina (o tokių, jos manymu, per visas kadencijas daugiau kaip pusė), vis tiek atlyginimas mokamas.
„Tad geriau tegu žiūri į tuos Seimo narius, kurie iš viso nieko neveikia, nei priekaištauja tiems, kurie iš tikrųjų dėjo visas įmanomas pastangas, kad valstybėje vyktų dialogas ir nebūtų skubos tvarka, kaip karo ar suiručių metu, priimami sprendimai, kurie gali būti reikšmingi laisvam žodžiui ilgalaikėje perspektyvoje“, – mano A. Širinskienė.
Trolinta ir anksčiau
Ne tokio masto, bet bandymų vilkinti sprendimų priėmimą Seime būdavo ir anksčiau. Taip anuomet opozicijoje buvę socialdemokratai bandė stabdyti konservatorių stumtą mokesčių reformą 2008 m. pabaigoje. 2016–2020 m. Seimo kadenciją, svarstant Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas, taip pat buvo užregistruota įvairių juokingų siūlymų, pavyzdžiui, apriboti prekybą alkoholiu prie partijų būstinių. 2020–2024 m. kadenciją į konservatorių idėją Vytautui Landsbergiui suteikti valstybės vadovo statusą Petras Gražulis atsakė siūlymu jį pripažinti imperatoriumi.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Liutauras Gudžinskas vardija ir kitus metodus, kaip opozicija gali vilkinti sprendimų, kuriems nepritaria, priėmimą, pavyzdžiui, griauti kvorumą, išeiti iš balsavimo parlamente arba palikti komitetų posėdžius. Tai, pasak politologo, valdantiesiems, jeigu jie turi labai mažą parlamentinę daugumą, kelia problemų – jie negali išvykti į komandiruotes, ministrai, kurie yra ir parlamentarai, turi dalyvauti Seimo posėdžiuose, todėl valdantieji nori turėti didesnę daugumą nei 71. Be to, opozicija dar turi tokias priemones kaip kreipimasis į Konstitucinį Teismą ar apeliavimas į prezidentą, kad šis vetuotų piimtą įstatyminę normą.
Išmokome naują žodį – filibusteris, tačiau tai, kas vyko mūsų Seime, pasak L. Gudžinsko, yra obstrukcija. Lietuvoje filibusteris neįmanomas, nes Seimo statutas reglamentuoja kalbų trukmę.
Prireikė net greitosios
Paprastai ilgomis kalbomis testuojamos opozicijos nario fizinės galimybės, tačiau mūsų Seime buvo atvirkščiai. Kultūros komiteto pirmininkas Kęstutis Vilkauskas nebuvo skubos entuziastas, tačiau kaip diciplinuotas LSDP narys valandų valandas stovėjo tribūnoje, valandų valandas svarstė pataisas komitete.
Politiko sveikata neatlaikė – iš Seimo jis greitosios medicinos pagalbos automobiliu išvežtas į ligoninę, tris savaites buvo nedarbingas.
„Buvau savotiškas įkaitas. Pripažinsiu, tikrai buvo nelengvas metas. Svarbiausia, kad įvyko tai, ką sakiau iš pat pradžių, – nereikia skubėti, mano, kaip Kultūros komiteto pirmininko, strategija visuomet buvo kuo aktyviau ir daugiau žmonių įtraukti į diskusiją. Taip, mano klaida buvo, kad balsavau už projekto priėmimo skubą, aš tai pripažinau. Matyt, šis klausimas buvo tiek emociškai užaštrintas, kad kartais neįvertini situacijos“, – sako socialdemokratas.
Vis dėlto panaudoti tokį didžiulį mastą pataisų kaip projekto vilkinimo būdą buvo pirmas toks bandymas Seime ir, jo nuomone, nevykęs. „Jeigu jau tai opozicija taikė, reikėjo daryti šiek tiek kitaip. Nemačiau analogų, kad būtų naudojami patyčių elementai, kalbama apie gyvūnėlius. Tai opozicijai pavyko laiko tempimo atžvilgiu, tačiau nemanau, kad tai yra tinkama priemonė būtent mūsų jaunoje demokratijoje ir būtent tokioje kaip dabar geopolitinėje situacijoje. Geriau klausimus spręsti konstruktyviai“, – neabejoja K. Vilkauskas.
Jis džiaugiasi, kad tai dabar ir vyksta: sudaryta darbo grupė, išklausoma ir viena pusė, ir kita. Diskusijoje išaiškėja visi klausimai, nors tam ir reikia daugiau laiko.
Nuo senovės Romos
Vis dėlto, L. Gudžinsko nuomone, parlamentinė obstrukcija, kai opozicija bando vilkinti sprendimo priėmimo procesą, turi du galus. „Šiuo atveju linkčiau pateisinti tokią praktiką, nes valdantieji pasitelkė skubą, kuri turėtų būti taikoma tik ypatingais momentais – kai šalyje krizė ar neatidėliotinai reikia ką nors spręsti, ir taip bandė prastumti pataisas, kurios sukėlė įvairių abejonių tiek tarp teisininkų, tiek pačioje visuomenėje“, – vertina L. Gudžinskas.
Tačiau, pasak jo, jei, pavyzdžiui, valdantieji daro švietimo ar sveikatos apsaugos reformas, kokius nors kitus pakeitimus, dėl kurių jie įsipareigojo savo rinkimų programoje, o rinkėjams tai patiko ir šie nutarė toms politinėms jėgoms suteikti mandatą, opozicija, lėtindama priėmimo procesą (nes juk pataisų galima sugalvoti tūkstančius), rizikuotų sulaukti rimtos tiek visuomenės, tiek ir politologų kritikos, kad nepaisoma žmonių patikėto mandato valdantiesiems vykdyti tai, ką jie įsipareigojo.
Lietuvoje tokio masto obstrukcija išbandyta pirmąkart, tačiau mes čia – ne inovatoriai. L. Gudžinskas vardija kitų šalių pavyzdžius. Štai Estijoje gana dažna tokia pati forma, kaip panaudota pas mus, – registruojama daug pataisų.
Galbūt egzotiškiausia obstrukcijos forma – Japonijoje politikų pasitelkiamas vadinamasis jaučio žingsniavimas, kai deputatai labai lėtai eina iki tribūnos.
Filibusteris, kai sakomos ilgos kalbos, pastaruoju metu vis dažniau taikomas JAV Senate. Senatoriaus kalbą gali sustabdyti 60 iš 100 senatorių dauguma, tačiau tiek nė vienai partijai surinkti paprastai nepavyksta. Ilga kalba baigiasi tik tada, kai išsenka kalbėtojo fizinės galimybės. Beje, bene ilgiausios kalbos rekordas priklauso senatoriui Jamesui Stromui Thurmondui, kurio kalba 1957 m. truko per 24 valandas. Filibusteris kilęs dar iš senovės Romos laikų, kai besipriešinantys Cezario užmačioms įgyti absoliučią galią vilkino svarstymus panaudodami taisyklę, kad įstatymų svarstymas turi būti baigiamas saulei nusileidus. Tad, jei ilgai kalbama, sprendimo nespėjama priimti.
Galbūt egzotiškiausia obstrukcijos forma – Japonijoje politikų pasitelkiamas vadinamasis jaučio žingsniavimas, kai deputatai labai lėtai eina iki tribūnos. Italijoje opozicija dažnai kelia procedūrinių ar kokių nors neesminių klausimų, kuriuos parlamentas turi išspręsti prieš pereidamas prie tų klausimų, kurie yra numatyti darbotvarkėje. Kita priemonė gali būti kvorumo griovimas.
Drausti ar ne
Vis dėlto, pasak L. Gudžinsko, obstrukcija paprastai tik sulėtina tam tikrą procesą, tačiau jo nesustabdo. Žinoma, pranašumas, kad tai leidžia daugiau laiko diskutuoti, atkreipti visuomenės dėmesį, parodyti opozicijai savo požiūrį, kad vėliau jų rinkėjai nesakytų, jog opozicija nieko nedarė.
Vis dėlto, primena politologas, tai gali priversti valdančiąją daugumą pakeisti savo planus. Pavyzdžiui, Prancūzijoje buvo svarstomas klausimas dėl energetikos kompanijos privatizavimo. Tam besipriešinusi opozicija sugalvojo gal 10 tūkst. projekto pataisų. Visų jų svarstymas būtų tikrai ilgam nukėlęs normalų parlamento darbą, neleistų svarstyti jokių kitų klausimų. Tad susitarta, kad opozicija atsiims savo pataisas, o valdantieji įsipareigojo, kad jie įleis privačius investuotojus, bet valstybė išlaikys kontrolinį paketą.
„Civilizuotos opozicijos ir daugumos santykių sąlygomis galima kliautis savitarpio supratimu. Tačiau įsivaizduokime, kad lojali kuriai nors išorės jėgai parlamentinė frakcija su 10–15 narių nuspręstų iš esmės trikdyti parlamento darbą, net dėl kokio nors visiškai įprasto klausimo siūlyti šimtus ar tūkstančius pataisų, o dabar su ChatGPT jų gali labai greitai prigalvoti. Vyktų toks tam tikra prasme liberum veto – parlamentas negalėtų normaliai veikti dėl obstrukcijos priemonių, kurios teisiškai būtų tvarkingos“, – sako L. Gudžinskas.
Tad gal rizikinga vien kliautis, kad tiek valdantieji, tiek opozicija elgsis civilizuotai, gal reikėtų projektuoti tokius negatyvius juodus scenarijus ir galvoti apie priemones, kurios tokiais atvejais tai galėtų sustabdyti.
Pavyzdžiui, JAV diskutuojama apie filibusterį, tačiau nei demokratai, nei respublikonai, kai turi valdžią, nesiryžta jį užkardyti teisės aktais, nes supranta, kad tapę opozicija ir patys praras tokią priemonę.
Dėl šios priežasties, matyt, neįsisiūbavo analogiškos diskusijos ir Lietuvoje.
Katino Nuodėgulio politinė karjera, nors netruks ilgai, tačiau ne tik šiems, bet ir ateities valdantiesiems turėtų priminti, kad buldozeris įstatymų leidyboje nėra demokratiška priemonė ir jį pristabdyti opozicija gali pasitelkusi nuo senovės Romos išbandomas priemones.
„Tokie dalykai neatsiranda todėl, kad Seimo nariai neturi ką veikti. Jie dažniausiai atsiranda todėl, kad parlamentarai nori išreikšti vieną ar kitą poziciją. Norėtųsi tikėti, kad tas buldozeris sustos ir bus priimami sisteminiai sprendimai“, – sako A. Širinskienė.
Naujausi komentarai