Namai ten, kur šeima
N. Bacevičienė jau trečius metus kartu su šeima gyvena Varšuvoje. Neseniai viešėjo Lietuvoje – beveik tris savaites praleido su artimaisiais. Pasakoja, kad į Lenkijos sostinę šeimą atvedė vyro karjeros galimybės, o ji pati čia rado širdžiai mielą darbą – vadovauja lietuviškai mokyklėlei.
Paklausta, kur šiuo metu yra jų namai, Neringa šypsosi – neseniai su vyru svarstė šį klausimą. „Kai būname Lietuvoje, atrodo, kad namai yra čia – čia gyvena šeima, draugai. Tačiau artėjant atostogų pabaigai norisi grįžti į dabartinius namus Varšuvoje. Ten, kur buitis, darbai, vaikų mokykla – žodžiu, kasdienybė. Turbūt namai yra ten, kur šeima, kur visi esame kartu“, – galiausiai randa atsakymą pašnekovė.
Neringai labai svarbi ir namų estetika. Malonią aplinką savo šeimai ji stengėsi kurti tiek Vilniuje, tiek Varšuvoje. „Nemažai daiktų atsivežėme iš Lietuvos. Daug tokių, kurie kelia sentimentus. Ypač daug turime knygų – net namus rinkomės pagal tai, ar juose bus didelė knygų lentyna“, – juokiasi N. Bacevičienė ir priduria, kad šiuo metu jų šeima gyvena nuomojamame bute, o Vilniaus namai laukia jų grįžtančių. Kada tai įvyks, nežino, tačiau tuo, kad ateityje Bacevičiai grįš gyventi į Lietuvą – neabejoja.
Neringos vyras Karolis vadovauja Šveicarijos koncerno „Geberit“ padaliniui Lenkijoje. Sprendimas kraustytis į Varšuvą tėvams ir vaikams buvo sunkus. Iš pradžių šeima net svarstė jo atsisakyti, tačiau darbo pasiūlymas pasirodė toks viliojantis, kad pora galiausiai sutarė: kol jaunėlė dukra dar nelanko mokyklos – verta pabandyti.
Dar prieš persikraustant gyventi į Lenkiją Karolis buvo atsakingas už įmonės veiklą Skandinavijos šalyse, todėl daug laiko praleisdavo komandiruotėse.
„Aštuoneri metai nei kartu, nei atskirai galiausiai ėmė varginti, todėl kraustytis į Lenkiją nusprendėme visi. Dabar vaikai kur kas dažniau mato tėtį namuose“, – džiaugiasi N. Bacevičienė.
Nejaučia kalbos barjero
Pora augina dvi atžalas – septynerių Kotryną ir vienuolikos metų Mykolą. Dukra adaptaciją pradėjo anglakalbiame darželyje, o šiais metais abu vaikai lanko tą pačią tarptautinę britų mokyklą.
„Pamokos čia vyksta anglų kalba. Pirmas pusmetis naujoje mokykloje sūnui buvo tikras iššūkis, tačiau vėliau įvyko lūžis – priprato prie naujos sistemos, susirado draugų, nebejautė kalbos barjero. Mokyklos aplinka daugiakultūrė – kiekvienas vaikas priimamas toks, koks yra, nepaisant rasės, kultūrinių ar charakterio ypatybių“, – džiaugiasi Neringa.
Mokykloje siūloma daug veiklų, tad kiekvienas vaikas turi galimybę atsiskleisti. Mykolas žaidžia mokyklos futbolo komandoje, atstovauja mokyklai turnyruose. Kai kalbėjomės su Neringa, sūnus su klasės draugais ir mokytojais buvo išvykęs slidinėti į Italiją.
Paklausta, ar Lenkijoje įmanoma gyventi nemokant lenkų kalbos, Neringa neabejoja – tikrai taip. Po minutės prisipažįsta, kad motyvacijos mokytis vietos kalbą kartais pritrūksta: vaikai su draugais bendrauja angliškai, šeštadieninėje lietuviškoje mokyklėlėje – lietuviškai.
„Lenkų kalbos reikia tik kasdienėms buitinėms situacijoms. Aš pati ją mokausi iš pagarbos šaliai, kurioje gyvename. Vaikai taip pat turi lenkų kalbos pamokas mokykloje, bet mokytis ją truputį pritingi. Šaunuolis mūsų tėtis – jis lenkiškai kalbėti išmoko pirmasis“, – giria savo vyrą Neringa.
Įsikūrė atokiau centro
Atvykus į svečią šalį, tėvai vaikams turėjo surasti ne tik mokyklas, bet ir užklasinę veiklą. „Kadangi Lietuvoje sūnus žaidė futbolą pakankamai profesionaliai, reikėjo ir čia rasti jam tinkamą klubą. Radome, bet treniruotės vyksta lenkų kalba, kurios jis dar gerai neįvaldė, todėl ir didelio noro sportuoti nerodo. Sakome jam, kad sportas – puiki motyvacija jos pasimokyti labiau“, – šypsosi N. Bacevičienė, dukrai netoli namų suradusi baleto pamokas.
Darbas Lietuviškoje mokyklėlėje Varšuvoje man tarsi tęsinys to, ką veikiau gimtinėje.
Kadangi Varšuva yra daugiakultūrė, čia formuojasi ištisi užsieniečių rajonai. Neringos šeima pasirinko vieną iš jų, netoli kelių tarptautinių mokyklų.
Paklausta apie eismo spūstis, buvusi vilnietė džiaugiasi, kad jiems pasisekė – gyvena toliau nuo centro. Vieta graži, istorinė, prie Vilianuvo (Wilanów) rūmų – buvusios Lenkijos karalių vasaros rezidencijos.
„Jei lygintume su Vilniumi, būtų kažkas panašaus į Markučius – visas miestelis su parduotuvėmis, ligonine, poilsio centrais. Laiko automobilyje praleidžiame tikrai kur kas mažiau nei važinėdami po Vilnių“, – tikina Neringa, Varšuvoje su vaikais daug kur vaikštanti pėsčiomis.
Varšuva – dviračių miestas
Vilnius pernai didžiavosi Europos žaliosios sostinės titulu, o kaip yra su žaluma Varšuvoje? Neringa sako, kad Lenkijos sostinėje išties daug parkų, tačiau ją labiausiai žavi puikiai išvystyta dviračių takų sistema, jungianti miesto centrą su gyvenamaisiais rajonais ir priemiesčiais.
Takai dažnai atskirti nuo automobilių eismo, todėl saugūs ir patogūs. Populiarūs dviračių maršrutai driekiasi Vyslos upės pakrantėmis, taip pat per didelius parkus, tokius kaip Lazienki ar Pole Mokotowskie. Iki jų galima lengvai nuvykti dviračiu, pasidaryti pikniką ir mėgautis gamta tiesiog miesto viduje.
Mieste veikia ir dviračių dalijimosi sistema „Veturilo“, turinti gausybę stotelių, tačiau Bacevičiams jos neprireikė. Vos apšilę padus Varšuvoje, jie sėdo ant nuosavų dviračių.
„Tiesą sakant, Vilniuje su vaikais aš bijodavau važiuoti centre. O čia minti pedalus yra visiškai saugu. Mes dažnai dviračiais važiuojame į parkus“, – pasakoja Kotrynos ir Mykolo mama.
Dėkinga Lietuvos ambasadai
Penkiolika metų Neringa dirbo lietuvių kalbos mokytoja, todėl palikti mylimą veiklą Lietuvoje jai nebuvo lengva. Išleidus vaikus į mokyklą ir pasirūpinus buitimi, galiausiai teko pagalvoti ir apie save.
„Dirbau lietuvių kalbos mokytoja vienoje Vilniaus tarptautinėje mokykloje – tiek su gimtakalbiais vaikais, tiek su užsieniečiais. Todėl darbas Lietuviškoje mokyklėlėje Varšuvoje man tarsi tęsinys to, ką veikiau gimtinėje“, – aiškina ji.
Šiandien Neringa vadovauja daugiau nei trisdešimt metų veikiančiai Lietuviškai mokyklėlei Varšuvoje. Daugiausia čia mokosi vaikai iš mišrių šeimų. Nors gimę Lenkijoje, daugelis puikiai moka lietuvių kalbą, išmano Lietuvos istoriją. Taip pat yra vaikų, atvykusių iš Lietuvos dėl tėvų darbo, tad nori toliau mokytis lietuvių kalbos, dalyvauti renginiuose.
Pamokos vyksta tiek nuotoliniu būdu, tiek gyvai – Lietuvos ambasados Lenkijoje patalpose. Šiais metais į mokyklą susirinko beveik pusšimtis vaikų, su jais dirba penkios mokytojos. Vadovė labai džiaugiasi mokyklos bendruomene. Susirenka šviesios, inteligentiškos šeimos, kurioms svarbu puoselėti lietuvišką kultūrą. Mokykla palaikoma daugiausia pačių tėvų iniciatyva ir savanorišku darbu.
„Tai, kad mokyklos vairas buvo patikėtas man, su dideliu dėkingumu priimu kaip pasitikėjimo ženklą, – nuoširdžiai kalba Neringa. – Ambasada mums leidžia naudotis keliomis patalpomis, todėl vienu metu galime mokyti skirtingas mokinių grupes. Turime įsirengę klases, biblioteką, galime naudotis sale renginiams. Sąlygos mūsų veiklai vystyti yra kuo puikiausios.“
Kiekvienas vaiko ištartas lietuviškas žodis primena, kad kalba gyva tol, kol ja kalbama – net ir toli nuo Lietuvos.
Sulaukia svečių iš Lietuvos
Vaikams ir mokyklos bendruomenei vadovė su kolegėmis stengiasi pasiūlyti įvairių veiklų: organizuoja smagias šventes ir dirbtuves, pavyzdžiui, margučių marginimo, verbų rišimo ir kt. Pavasarį visi bendrai gamina šaltibarščius, rudenį kepa obuolių pyragus, žiemą – kūčiukus.
„Sulaukiame nemažai svečių iš Lietuvos – rašytojų, iliustratorių, muzikantų. Kiekvienais metais tradiciškai statome spektaklį, kurį rodome Advento vakaronėje. Pernai, įkvėpti jubiliejinių M. K. Čiurlionio metų, sukūrėme spektaklį „Čiurlionio žvaigždynai“, – vardija Neringa.
Mažesni vaikai noriai lanko šeštadienines pamokėles, tačiau paauglius motyvuoti sudėtinga. „Viskas priklauso nuo šeimos požiūrio. Didžioji dalis vaikų, besimokančių mūsų mokykloje, su ja užaugo, todėl net nekyla klausimo – eiti šeštadienių rytais į pamokas ar ne. Pastebėjau, kad mokyklėlę mieliau lanko tie, kurie rado čia draugų. Kai atsiranda ryšiai, gimsta ir noras mokytis, bendrauti. Dažnai koją kiša kalbos barjeras, nes negalėdamas komunikuoti, negali būti ir visavertis sociumo narys“, – savo nuomone dalijasi mokyklėlės vadovė.
Mokykla minėjo sausio 13-ąją – viename iš Varšuvos parkų uždegė atminimo laužą Lietuvos laisvės gynėjams pagerbti. Visi nešėsi neužmirštuolių ir drauge kūrė simbolinę neužmirštuolių pievą sniege. „Tai buvo jautri patirtis visiems – išgirsti autentiškų įvykių liudininkų pasakojimą. Susiburti ir prisiminti laisvės kainą, manau, yra geriausia istorijos pamoka“, – šypsosi šios akcijos organizatorė.
Norėtų daugiau pakeliauti
Paklausta, kokia yra šeimos kasdienybė Varšuvoje, Neringa sako, kad ji beveik nesiskiria nuo buvusios Vilniuje: darbai, buitis, vaikų būreliai. Šeštadieniai skirti Lietuviškai mokyklėlei, sekmadieniai – poilsiui su šeima.
„Labai norėtųsi turėti visą savaitgalį kelionėms po Lenkiją ar kaimynines šalis, bet dėl mano darbo tai sunkiai įmanoma. Tačiau jei pasitaiko kelios šventinės dienos, mėgstame su šeima važiuoti į kalnus – pavyzdžiui, į Zakopanę ar kur nors netoli Krokuvos. Vyras su sūnumi jau kelis kartus slidinėjo, mums su dukra dar nepavyko, bet tikimės prie jų prisijungti ateityje“, – žada ji.
Pašnekovė apgailestauja, kad po Lenkiją keliauja tikrai ne tiek, kiek norėtųsi. Sekmadieniais dažniausiai leidžia laiką Varšuvos centre – su vaikais lanko muziejus, pramogų parkus, kavines. Maitinimosi įpročiai, persikrausčius į Lenkiją, išliko nepakitę. Tik pasigenda gardžios lietuviškos duonos, kurią vis žada išmokti kepti pati – net raugo iš Lietuvos atsivežė.
Neringa tikina, kad Varšuvoje kainos – ypač būsto nuomos, paslaugų – iš tiesų aukštesnės nei Vilniuje. Medicinos paslaugas šeima gauna per privatų šeimos draudimą, kurį visiems suteikė vyro darbovietė. „Privatus draudimas čia labai populiarus – dauguma žmonių gyvena ir gydosi būtent per jį“, – aiškina N. Bacevičienė.
Gyvenimas Varšuvoje Neringai labiausiai patinka dėl daugiakultūrės aplinkos. „Turime galimybę bendrauti su žmonėmis iš viso pasaulio, pažinti jų kultūras. Trūksta tik šeimos narių ir gyvo bendravimo su jais“, – atsidūsta ji ir tęsia, kad gyvendama naujoje šalyje ir apie save sužinojo naujų dalykų.
„Anksčiau save laikiau intravertiška asmenybe, bet atsidūrusi naujoje aplinkoje turėjau perlipti per save, išeiti iš komforto zonos ir susikurti socialinį ratą iš naujo. Tikriausiai ekstravertiškumo manyje yra kur kas daugiau, nei maniau“, – svarsto Neringa.
Prieš išvykdama ji labiausiai nerimavo dėl vaikų – ar jie pritaps naujuose kolektyvuose. Tačiau vienas iš draugų pasakė labai gerą mintį: vaikams gerai ten, kur jie su tėvais – jei Neringa su Karoliu jausis ramūs, vaikai irgi jausis gerai.
Svajonėse – profesinis tobulėjimas
Paklausta apie ateities svajones, moteris atvirauja, kad pradėjusi mokytis lenkų kalbos ėmė giliau domėtis ir pačiu kalbos įsisavinimo procesu. Jai ypač įdomu, kaip formuojasi kalba gyvenant kitoje kultūrinėje ir kalbinėje aplinkoje, taip pat – kaip vaikai, augdami užsienyje ar mokydamiesi kelių kalbų vienu metu, perima vietos kalbą. Vilniaus universitete baigusi lietuvių filologijos studijas pedagogė svarsto galimybę tęsti mokslus ir čia.
Nepaisant iššūkių ir nuolatinio prisitaikymo, Bacevičių šeima Varšuvoje jau rado savą ritmą. Čia jie kuria kasdienybę, kuri po truputį tampa sava. Neringa sako, kad gyvenimas užsienyje išmokė vertinti tai, kas paprasta ir tikra – laiką kartu, ryšį, bendrystę ir galimybę būti naudingai kitiems.
Lietuviška mokyklėlė jai tapo ne tik darbu, bet ir prasminga misija – tylia, bet svarbia kova už lietuvišką žodį, tapatybę ir ryšį su šaknimis. Kiekvienas šeštadienis, kiekviena pamoka, kiekvienas vaiko ištartas lietuviškas žodis primena, kad kalba gyva tol, kol ja kalbama – net ir toli nuo Lietuvos.
„Gyvenimas svetur išmokė, kad namai nėra vien vieta žemėlapyje, – sako Neringa. – Namai yra žmonės, su kuriais daliniesi kasdienybe, vertybėmis ir svajonėmis. Šiandien tie namai yra Varšuvoje, rytoj – galbūt vėl Lietuvoje“, – atsisveikina Neringa ir žada, kad ir kur su šeima nukeliautų, lietuviškas žodis visada keliaus kartu.
Naujausi komentarai