Vietoj Afrikos – Lietuva
Meilė kartais pakeičia ne tik širdį ar adresą, bet ir visą gyvenimo kryptį. Sanna į Lietuvą atvyko vedina jausmų, tačiau mūsų krašte rado kur kas daugiau nei naujus namus – didelę šeimą, krikščionišką bendruomenę ir prasmingą misiją.
Šiandien Sanna gyvena Vilniuje ir juokauja, kad galima švedę išimti iš Švedijos, bet negalima Švedijos išimti iš švedės. „Jaučiuosi švedė, nors gimtinėje dabar tik svečiuojamės“, – šypsosi pašnekovė, kurią į Lietuvą atviliojo meilė vyrui.
Saulių Karosą ji sutiko Vokietijoje, kur studijų metais abu vaidino krikščioniškame teatre. Jaunuoliai buvo tikintys ir kurį laiką galvojo, kad norėtų kartu vykti į Afriką, būti misionieriais.
„Tačiau paskui supratome, kad nereikia toli važiuoti, o misionierišką veiklą galima vykdyti ir čia“, – pasakoja S. Karosas, pavasarį kartu su vyru besiruošianti vykti į Kenijos sostinę Nairobį, nes jau kelintus metus draugauja su „Nairobi Chapel“ evangeliška bažnyčia. „Pagaliau jaunystėje išsvajota Afrika įsipainiojo į mūsų gyvenimą“, – šmaikštauja ji.
Didelė šeima – didelė širdis
Sanna džiaugiasi, kad šias Kalėdas galėjo švęsti beveik visa šeima kartu. Trūko tik vyriausiojo sūnaus Eriko, kuris šiuo metu keliauja po pasaulį. Prisijungė ir trečiakursė Eunikė, studijuojanti šiuolaikinį šokį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dvejus metus ji gyveno savarankiškai, bet kai šį rugpjūtį Karosų šeima atsikraustė į Vilnių, prie namiškių būrio prisijungė ir ji.
Dar viena Sannos ir Sauliaus dukra Miranda mokosi dešimtoje klasėje. Jauniausi šeimoje – devynerių metų Iva ir septynerių Motiejus. Iva jau mokinė, o Motiejus dar lanko darželį. Abu vaikai turi Dauno sindromą.
Šeimos branduolys – Sanna ir jos vyras Saulius. Iki Ivos gimimo puikiai lietuvių kalbą mokanti Sanna dėstė LCC tarptautiniame universitete literatūrą ir retoriką. Saulius ilgus metus pastoriavo Klaipėdoje, o dabar vadovauja Vilniaus „Miesto bažnyčiai“. „Evangelikai gali tuoktis, – patikslina Sanna. – Kadangi Vilnius neturėjo pastoriaus, o Klaipėdoje jų buvo net trys, priėmėme sprendimą kraustytis į sostinę.“
Nors šeima ir taip nemaža, Karosų namuose nuolat pilna svečių. Prasidėjus karui Ukrainoje, sūnaus kambaryje (Erikas išvyko studijuoti į Angliją) apsigyveno ukrainietė mergina.
„Jau šeštas savaitgalis su svečiais. Vieni atvažiuoja, nakvoja, išvažiuoja, paskui atvyksta kiti. Daug draugų sulaukiame iš Klaipėdos, kur ilgai gyvenome. Nori į Vilniaus eglutę pažiūrėti, po šventinę sostinę pasivaikščioti“, – pasakoja Sanna ir priduria, kad kai namai pilni žmonių, jie jaučiasi laimingi.
Sanna netgi turi savo svečių priėmimo sistemą. Prieš išvažiuodami vieni kloja švarią patalynę kitiems. „Aš nesu juos aptarnaujantis asmuo. Mes visi draugiškai tvarkomės, gaminame maistą kartu. Nėra taip, kad viską daryčiau aš viena“, – aiškina švedė.
Klaipėdoje Karosų namai buvo 120 kv. m. Dabar kur kas didesni, tad Saulius galėjo įsirengti raštinę, o Sanna – specialų kambarį, skirtą svečiams. „Mano mama, kai lankėsi pas mus Klaipėdoje, mūsų namus pavadino traukinių stotimi, nes čia nuolat būdavo daug svečių. Dabar, kai namai kur kas didesni, sakau: tegul Viešpats juos paverčia oro uostu!“ – kvatojasi S. Karosas.
Optimististė iš prigimties
Kai laukėsi Ivos, Sannai buvo 42 metai. Genetinių tyrimų nedarė. Tikimybė susilaukti nesveiko vaiko tada atrodė labai nedidelė – maždaug viena iš 60-ies.
Žinia, kad jos mergytė turi ne 46 chromosomas, o 47-ias, iš pradžių sukrėtė. „Pamenu, antrą dieną po dukrelės gimimo ligoninės palatoje sėdėjau ir verkiau. Tuo metu man buvo labai apmaudu, kad Iva niekuomet nebus smegenų chirurge (nežinau, kodėl sugalvojau būtent tokią specialybę). Ašaros byrėjo ir byrėjo, o paskui tarsi išgirdau galvoje balsą: „O ji pati ar verks dėl šito? Tada supratau, kad verkiu dėl savo ambicijų, o ne dėl jos.“
Susitaikyti su tikrove padėjo prigimtinis optimizmas, o gal pozityvų požiūrį lėmė ir švediškas auklėjimas. „Vaikystejė dažnai matydavau neįgalius žmones, sutikdavau juos mokykloje, prekybos centruose, žaidimų aikštelėse. Turėjau ir asmeninę patirtį. Kai mokiausi ketvirtoje klasėje, mano draugė Lisa sulaukė sesutės Emmos, kuri turėjo Dauno sindromą. Užaugusi Emma tapo stipria sportininke, laimėjo ne vieną medalį slidinėjimo varžybose“, – prisimena Sanna, galiausiai įtikėjusi, kad žmogus, turintis intelekto negalią, taip pat gali gyventi visavertį gyvenimą.
Rankų nuleisti neleido ir Bažnyčia: kiekvienas žmogus, kurį sukūrė Dievas, turi prigimtinę vertę, ir ji nepriklauso nuo galios ar negalios. „Kiekvienas žmogus yra gražus, todėl turime žvelgti taip, kad pamatytume grožį“, – įsitikinusi pastoriaus žmona.
Kai pasibaigus motinystės atostogoms Sanna turėjo grįžti į darbą, Karosai nusprendė įvaikinti Dauno sindromą turintį berniuką. „Pagalvojome, kad vaikui, ką tik paimtam iš vaikų namų, vėl eiti į valdiškus namus, t. y. darželį, bus labai didelė trauma. Norėjome, kad Motiejus kuo greičiau suprastų, kas yra šeima“, – pasakoja Sanna, nusprendusi palikti lektorės darbą universitete – jį derinti su dviejų pažeidžiamų vaikų auginimu būtų sudėtinga.
Panašiu metu pasaulį užklupo koronaviruso pandemija, tad Motiejui, anot jo naujos mamos, buvo geras metas apsiprasti jų šeimoje.
Ėmėsi švietėjiškos misijos
Sannos kaimynė, buvusi mokytoja, sykį paprašė jos atvykti į mokyklą ir pakalbėti apie negalią, kad tipiškos raidos vaikai aiškiau suprastų, kas yra Dauno sindromas.
„Nuvažiavau su Iva nešioklėje. Stengiausi kalbėti linksmai, pozityviai. Pirmas blynas neprisvilo. Mane ėmė kviesti kitos mokytojos“, – dalijasi S. Karosas, jau devintus metus važinėjanti po mokyklas su švietėjiška misija.
Seniau į kompaniją imdavo Ivą. „Ji – mūsų mažoji žvaigždutė. Spėjo pasirodyti žurnaluose, laikraščiuose, televizijos laidose. Maniau, kuo daugiau mes ją rodysime, tuo lengviau žmonėms bus suvokti, kad Dauno sindromas nei baisus, nei užkrečiamas, kad tai yra tik genetinis sutrikimas“, – aiškina ji. Pastaruoju metu dažniau į porą ima Motiejų, nes jis drąsesnis, ne taip bijo naujų žmonių. Be to, Iva jau mokinė, tad praleisti pamokas būtų negerai.
Vieną programą Sanna turi paruošiusi ugdymo įstaigų pedagogams, kitą – mokiniams. Jiems apie Dauno sindromą pasakoja žaismingai. Pasiūlo keletą iššūkių. Vienas jų – kalbėti su zefyru burnoje, kitas – parašyti vardą dešine, o vėliau kaire ranka. Sako, net ir pasistengus neišeina gražiai. Taip yra ir Dauno sindromą turintiems vaikams, nes jų raumenų tonusas žemesnis.
Mano svajonė – gyventi pasaulyje, kuriame nebūtų paliktų vaikų ir kiekvienas jų rastų savo vietą šeimoje.
Mokiniams ji pasakoja, kad vaikai su Dauno sindromu yra normalūs, ir dažnai atlieka pačios sugalvotą normalumo testą. Rodo skaidres, kaip jie žaidžia futbolą, jodinėja, užsiima kitais hobiais. Galiausiai visi prieina bendrą išvadą, kad kitoks gyvenimas nereiškia, jog jis blogesnis, ir kad vaikai, turintys Dauno sindromą, yra tokie patys kaip ir visi kiti. Už švietėjišką veiklą Sanna yra apdovanota prezidento Gitano Nausėdos ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.
Kas savaitę – pasimatymas
Šiais metais Sanna atšventė 50-metį. Ta proga drauge su vyru vyko į Romą, yen kovo mėnesį bėgo maratoną. Už galimybę pabūti dviese ir dalyvauti bėgime ji dėkinga savo vyriausiajai dukrai Eunikei. „Pirmus šešerius metus, jei kur vykome, tai tik su vaikais. Dabar jau pradedame mažuosius palikti dukrai. Jai 21-i ir ji puikiai prižiūri Ivą su Motiejumi“, – džiaugiasi mama.
Saulius bėgioja kasdien, o Sanna bėga į sporto salę ir daro kardiotreniruotes. „Mano amžiaus moterims labai svarbu treniruoti raumenis, nes jie pamažu nyksta. Turime abu palaikyti gerą fizinę formą, nes negalime mirti pirma laiko, – juokauja ji ir pasakoja neseną pokalbį su seserimi. – Mano sesuo irgi labai mėgsta sportuoti. Abi žiūrime į savo tėvus, kurie gyvena su puokšte ligų, ir viena kitai sakome: taip nenorime! Todėl ruošiamės senatvei jau dabar.“
Moteris džiaugiasi, kad ištrūkti iš namų ir pasportuoti jau gali be vargo, nes nuo praeitų metų birželio gavo valstybės teikiamą pagalbą į namus.
„Ateinanti moteris – be galo didelė pagalba. Tai labai palengvina mūsų buitį, nes su dviem specialiųjų poreikių vaikais krūvis tėvams – milžiniškas. Žinoma, mes juos labai mylime ir rūpintis jais labai prasminga, bet… kai tai darai diena iš dienos, atsiranda nuovargis“, – atsidūsta Sanna ir tęsia, kad viena jos draugė, kurios vaikai jau užaugę, skundėsi, jog jos gyvenime trūksta prasmės. „Aš jai sakiau, kad mano gyvenime prasmės netgi truputį per daug“, – kvatojasi linksmuolė.
Sanna įsitikinusi, kad vyras ir žmona turi investuoti į santuoką, nes šeima stipri tiek, kiek stipri yra santuoka. Vaikai irgi jaučiasi saugiausiai, kai tėvai myli vienas kitą.
„Kai mamos pradeda gyventi tik dėl vaikų, o vyrą palieka paskutinėje vietoje – negerai. Jei neįdėsite pastangų, galite greitai nutolti vienas nuo kito. Todėl mes su Sauliumi stengiamės kiekvieną savaitę turėti po pasimatymą ir laiką leisti tik dviese“, – atvirauja ji, dažniausiai su vyru pramogaujanti pirmadieniais, nes pastoriui ši diena laisva.
„Išsiverdame košės į termosą ir einame į žygį“, – džiaugiasi ji.
Priėmė su džiaugsmu
Kaip biologiniai vaikai sureagavo į žinią, kad tėvai nori įvaikinti Motiejų? Anot Sannos, labai ramiai. „Mes jau prieš tai turėjome tris seseris – tris globotines, todėl globa jiems nebuvo naujiena. Vis dėlto, kai nusprendėme įvaikinti berniuką, reikėjo raštiško sūnaus sutikimo, kadangi jam jau buvo šešiolika metų“, – aiškina S. Karosas.
Apie Motiejų Sanna su Sauliumi išgirdo visai atsitiktinai – viena pažįstama pakuždėjo, kad vaikų namuose yra labai mielas berniukas su Dauno sindromu. „Nieko apie jį nežinojau, bet tas vaikas išsyk apsigyveno mano mintyse. Po kiek laiko ir vyras prisipažino, kad nuolat apie jį galvoja. Tuomet abu susėdome ir ėmėme svarstyti, kad galbūt Dievas bando mums kažką pasakyti“, – prisimena Sanna, iš pradžių dėl įvaikinimo turėjusi labai daug baimių. Tuomet jas visas surašė ant popieriaus lapo ir kiekvieną gerai apsvarstė, o apsvarsčiusi rado atsakymus.
Moteris džiaugiasi, kad kasmet dėl Dauno sindromo paliktų vaikų mažėja, ir beveik visi, kurių atsisakė tėvai, randa naujus namus amerikiečių šeimose. „Iš pradžių norėjau apsidrausti ir paimti Motiejų tik globai, bet paskui prisiminiau labai gražias eilutes iš Biblijos. Jose kalbama apie tai, kad mes, žmonės, esame Dievo įvaikinti. Pasidarė gėda, kad bijau tą mažą vaikelį priimti išsyk ir keliu jam įvairių reikalavimų, nors Dievas mus besąlygiškai paėmė į savo šeimą“, – aiškina ji.
Prieš priimdami sprendimą, Karosai klausė ir pačių artimiausių draugų nuomonės. Visi drauge meldėsi, kad Dievas apšviestų jų protus. Svarstė, kad dviem panašaus likimo vaikams augti bus smagiau.
Ar tėvų spėjimas pasitvirtino? Iš dalies. Motiejus, anot mamos, turi labiau išreikštą autizmo spektro sutrikimą, todėl daugiau gyvena savame pasaulyje. „Jis neprisijungia, kai mes su Iva statome iš lego namus arba skaitome knygutes, bet jei pamato, kad visi šokame (tai ypač gerai daro Saulius), tuomet šoka ir jis!“ – pasakoja Sanna.
Pirmą kartą Karosai Motiejų pamatė gruodžio 25-ąją. Berniukui tada buvo vienuolika mėnesių. „Nuvykau į Klaipėdos vaikų namus savanoriauti prieš Kalėdas. Žaidžiau su vaikais, o auklytė stebėjosi, ką aš čia veikiu: juk per Kalėdas reikia būti su šeima“, – prisimena S. Karosas.
„Tačiau juk dėl to aš ir esu čia“, – galvojo pati sau viena, tiek per pirmas Motiejaus Kalėdas, tiek ir per pirmąjį jo gimtadienį sausio 11-ąją norėjusi būti šalia. Praėjusios Kalėdos – jau penktos, kai Motiejus gyvena Karosų šeimoje.
Prasmingas pasirinkimas
Provokuoju Sanną klausimu, kodėl iš vaikų namų išsirinko vaikelį su negalia. „Plano įvaikinti išvis nebuvo – keturių vaikų mums sočiai užteko, – šypsosi ji. – Tačiau kai gimė Iva, aš turėjau labai ilgą pokalbį su savimi. Paskui su Dievu. Socialiniuose tinkluose prisijungiau prie visų grupių, kuriose buvo kalbama apie įvaikintus vaikus su Dauno sindromu. Labiausiai dėl to išprotėję amerikiečiai krikščionys. Ten radau šeimų, kurios augina ne po vieną, bet po du, tris ar net penkis vaikus su Dauno sindromu – visų odos spalvų, visų amžiaus grupių. Susirašinėjau su viena šeima, kurioje tarp septynių vaikų su šia diagnoze buvo ir vienas lietuvis.“ Sanna stebisi, kokios didelės turi būti tėvų širdys, kad jie apsiimtų auginti vaikus, kurių niekas nenori.
„Mano svajonė – gyventi pasaulyje, kuriame nebūtų paliktų vaikų ir kiekvienas jų rastų savo vietą šeimoje, – dalijasi Sanna. – Kai sunku, gelbsti tikėjimas ir tai, kad abu su Sauliumi matome didelę prasmę savo pasirinkime. Tačiau jei norite gyventi tik dėl savęs – linksmai ir nerūpestingai – tuomet šis sprendimas ne jums.“
Anksčiau jos žmonės klausdavo, kodėl nepasirinko gyventi Švedijoje. Sanna atsakydavo, kad jei jiems gimtų vaikas su negalia, tada apie tai labai rimtai pagalvotų, nes švedų požiūris į neįgaliuosius kitoks, pagalba jų šeimoms didesnė.
„Dabar matau, kad ir Lietuvoje su tokiais vaikučiais gyventi gera – sulaukiame ir pagalbos į namus, ir specialistų konsultacijų. Įtraukusis ugdymas mokyklose taip pat labai sveikintinas dalykas. Visuomenė sparčiai keičiasi“, – aiškina Sanna ir cituoja Nobelio literatūros premijos laureatės Pearlos Buck žodžius, kad geriausias būdas patikrinti civilizaciją yra stebėti, kaip ji rūpinasi bejėgiškiausiais savo nariais. „Mūsų požiūris į negalią rodo, kiek sveiki esame mes patys“, – pritaria jai Sanna.
Naujausi komentarai