– Tai kur dabar Jūsų namai – Anglijoje, Airijoje ar Lietuvoje?
– Šiuo metu mano ir mano šeimos namai yra Drąseikių kaime, netoli Lapių, o aš pats esu kilęs iš Žemaitijos, Akmenės rajono. Vaikystėje gyvenau vienkiemyje. Kai klasės draugai namuose maigydavo kompiuterių klaviatūras, mūsų namuose ne visada būdavo ką valgyti. Būdamas devyniolikos emigravau ir vienuolika metų praleidau užsienyje – dirbau Anglijoje, Airijoje.
– Jau penktus metus gyvenate Lietuvoje ir esate stačia galva pasinėręs į specifinių maisto produktų kūrimą, tiesa?
– Iš dalies. Tai yra mudviejų su žmona Asta verslas „Dream Food“. Gaminame įvairių skonių alyvuoges, maisto pagardus, sveikatai palankius sulčių koncentratus ir pan. Prekiaujame jais mugėse, ūkininkų turgeliuose, įvairiuose renginiuose. Gamindamas maistą filmuoju ir rodau socialiniuose tinkluose. Iš tiesų tai yra ėjimas link senos svajonės. Kadaise į visatą paleidau mintį, kad norėčiau gaminti sau ir iš to uždirbti pinigus. Šiuo metu svajonė pamažu pradeda materializuotis. Kad tai įvyktų, iš pradžių su žmona turėjome pastatyti ant kojų savo pirmąjį verslą.
– Papasakokite, kaip atrodo Jūsų svajonė iš arti.
– Aš sugalvoju patiekalą, jį gaminu. Videografas viską nufilmuoja, sumontuoja trumpą filmuką. Per savaitę padarome tris rylsus, kuriuos keliame į feisbuką, instagramą, tiktoką. Per septynis mėnesius mūsų „Baltic Foodie“ surinko per 230 tūkst. sekėjų!
– Įdomu – kokie patiekalai pritraukia daugiausia patiktukų?
– Lietuvos auditorijai labiausiai patiko mano patobulinti cepelinai, silkė pataluose, žemaitiška cibulynė. Aš pasirenku kokį paprastą patiekalą ir galvoju, kaip jį pakelti iki aukštos klasės restorano lygio. Iš kur idėjos? Internete jų apstu, bet aš pateikiu savą patiekalo versiją.
– Jūsų pažinties su Asta istorija neįprasta. Vedėte moterį, su kuria iki tol buvote bendravęs tik per vaizdo skambučius?
– Mes susitikome viename saviugdos kurse, kuris vyko nuotoliu. Abu jį išklausėme. Galiausiai kurso vadovas (pasirodo, jis buvo veidotyrininkas) įžvelgė mumyse kažkokį suderinamumą ir padovanojo Astai mano maisto kursus. Taip pradėjome bendrauti skambučiais, o po kelių savaičių aš grįžau į Lietuvą ir pasilikau čia visiems laikams.
Noriu vaikams suteikti tai, ko vaikystėje pats neturėjau. Kalbu ne tik apie daiktus, bet ir apie vertybes.
– Prieš porą metų su Asta iškėlėte vestuves ir ėmėte kurti bendrą šeimos lizdą. Sakykite, kas šiandien jame gyvena?
– Pirmą sausio savaitę buvome aštuoniese. Pas mus viešėjo trys mano sūnūs iš Airijos, o Asta turi tris dukras. Vasaros mėnesiais berniukai irgi gyvena pas mus. Kitu laiku būna Airijoje su savo mama. Skrendu pas juos kas mėnesį – viena koja esu Airijoje, o kita – Lietuvoje. Vaikai grįžti į Lietuvą nenori, nes jie gimę Airijoje. Ten lanko mokyklą, turi savo draugų ratą. Kadangi mano paties vardas prasideda raide D, tai ir vardus sūnums davėme iš D – Dominykas, Domantas ir Danilas. Vyriausiam – keturiolika, viduriniam – vienuolika, o jaunėliui Danilui – aštuoneri. Astos dukrelių vardai atitinkamai iš A raidės – Agnė, Adelė ir Austėja. Jų amžius panašus į maniškių.
– Smagi didelė kompanija, o kaip vaikai kalbasi tarpusavyje?
– Angliškai. Galvojome, kad Astos dukros palenks juos į lietuvių kalbos pusę, bet įvyko atvirkščiai – jau pirmą vasarą, kai sūnūs atostogavo pas mus, Astos mergaitės pradėjo laisvai kalbėti angliškai (juokiasi). Gal čia ir mūsų kaltė, kad buvome per daug užsiėmę darbais ir nemokėme jų lietuvių kalbos nuo pat pradžių.
– Esate toks jaunas, o jau daugiavaikis tėvas. Žinau, kad turite dar ir dukrą.
– Taip, ji jau suaugusi. Gyvena Anglijoje, dirba reklamos agentūroje. Dukros vardas Akvilė. Nepaminėjau, kad kadaise turėjau audringą jaunystę. Nuo šešiolikos metų mano kasdienybės dalis buvo alkoholis, rūkalai, vyresni draugai. Šalia neturėjau jokio pavyzdžio, į kurį galėčiau lygiuotis. Būdamas šešiolikos, susilaukiau dukros. Pirmą kartą vedžiau. Žmona, beje, irgi mėgo gaminti maistą, kaip ir mano močiutė, su kuria esu praleidęs daug šviesių akimirkų. Tos patirtys, matyt, nusėdo manyje ir davė pradžią kulinarijai.
– Devyniolikos metų išvykote į Angliją, Birmingamą, vedinas vilties atrasti laimingesnį gyvenimą. Ten Jūsų laukė pažįstami žmonės ar tik nežinomybė?
– Dar iki emigracijos patyriau sudėtingą stuburo operaciją, depresiją, daug kitų problemų, tarp jų – ir skyrybas su pirmąja žmona. Tetroškau vieno – kuo greičiau nuo visko pabėgti. Kaip dabar suprantu, bėgau nuo paties savęs.
Birmingame tuo metu gyveno mano tėvas, su kuriuo iki tol beveik nebendravome. Susirašiau su juo prieš vykdamas į Angliją, paprašiau pagalbos. Žadėjo padėti, bet galiausiai ir jį patį išmetė iš darbo – taigi, finale likome visi bedarbiai (atvažiavau su draugu). Pusę metų gyvenome palapinėse, kartais – automobilyje. Iš jo pavogė mūsų pasus. Baisu net prisiminti. Teko ir pavalkatauti, kol po truputį, labai pamažu ėmiau keltis iš to gyvenimo purvo. Manau, kad viskas žmoguje vyksta per skausmą. Kai jis susiduria su tuo, ko jau nebegali pakęsti, tuomet ima galvoti, ką daryti. Atsigręžęs atgal, matau, kad iki 29-erių mano gyvenimas svetur po truputį gerėjo, o jau nuo 30-ies įvyko esminis lūžis.
– Galbūt tuo metu užsirašėte ir į lemtinguosius sąmoningumo kursus?
– Gyvenau su savo sūnų mama Airijoje, bet nebuvau laimingas. Plėšiausi per du darbus, o savaitgaliais, kad galėčiau bent kiek atsipalaiduoti, vartojau alkoholį. Pirmadienio rytais vėl eidavau nelaimingas į darbą ir klausdavau savęs, kodėl būtent man taip yra – turėjau nemažai pažįstamų, kurie buvo susitvarkę gyvenimus. Tačiau aš vis klausdavau savęs: nejaugi iki gyvenimo galo gyvensiu kančioje?
– Ar alkoholio atsisakymas tapo pirmuoju žingsniu link pokyčių?
– Taip. Tačiau prieš tai dar mečiau rūkyti. Tiesiog perskaičiau Alleno Carro knygą „Lengvas būdas mesti rūkyti“ ir man nesunkiai pavyko. Tuomet pagalvojau, kad ir su gėrimu reikėtų pamėginti tą pačią taktiką. Susiradau to paties autoriaus knygą „Lengvas būdas suvaldyti alkoholį“, perskaičiau ją per dvi dienas, ir įvyko stebuklas – noras gerti dingo. Ėmiau domėtis saviugda ir mąstyti, kad jei viena knyga padarė tokią didelę įtaką, tai kas būtų, jei perskaityčiau panašių 100… Per metus tą ir padariau: skaičiau, klausiausi tinklalaidžių, dalyvavau praktikose. Kokius trejus ketverius metus intensyviai šiais dalykais domėjausi, kol pagaliau aprimau.
Žodis „auklėti“ man nelabai patinka. Tiesiog stengiuosi gyventi teisingai ir rodyti tinkamą pavyzdį savo vaikams.
– Ar tuo metu jau užsiėmėte maisto gamyba?
– Kai susilaukiau dukros, gyvenome pas žmonos mamą, kuri dirbo virėja. Žavėjausi, kaip galima taip skaniai gaminti iš labai paprastų ingredientų. Po truputį ir aš pradėjau eksperimentuoti virtuvėje.
Kai emigravau į Airiją, gavau darbą jaučių ir avių skerdykloje. Ten išmokau dirbti su peiliu – pjaustyti, išpjaustyti. Skamba žiaurokai, bet man tas darbas patiko. Esu kilęs iš kaimo, kur gyvulių auginimas, skerdimas buvo normali kasdienybė. Be gyvulių skerdyklos, dar turėjau antrą darbą kinų restorane, ir kai namuose būdavo kokia nors šventė, jausdavausi be galo laimingas, nes tada galėjau visiems gaminti daug maisto.
– Aštuonių asmenų šeima, išsipildė Jūsų svajonė – maisto ir dabar tenka gaminti nemažai. Ar vaikai, augdami šalia tokio tėčio, yra paprasti valgytojai, ar tikri gurmanai?
– Visų mūsų vaikų skoniai šiuo metu yra stipriai išlavinti – ypač mano berniukų. Todėl, jei vakarienei kepu sau steiką, būtinai turiu kepti ir jiems. Nėra tokio maisto, kurio jie nevalgytų. Dažnai gaminu patiekalus iš kinų virtuvės, įvairius karius. Labai dėl to džiaugiuosi, nes žinau, kaip paprastai valgo jų bendraamžiai.
– Tiek Jūsų, tiek Astos vaikai jau paaugę. Ar neplanuojate dar kartą kreiptis į „Gandrų tarnybą“?
– Oi, ne, mūsų šeima jau didelė. Prieš kurdami ją susėdome ir apsitarėme, ko abu norime iš gyvenimo. Mano sūnūs paaugę, Astos mergaitės irgi nemažos: vyriausiai – dvylika, mažiausiai – septyneri. Galime kalbėtis su jomis kaip su suaugusiais žmonėmis, skirti tam tikrų atsakomybių. Kadangi turime verslą, kuris uždirba pinigų, pamažu pradedame jausti laisvę.
– Ką su ta laisve ruošiatės daryti?
– Mano laisvė yra tikslo, apie kurį kalbėjau, siekimas – savo kulinarinę aistrą noriu paversti prekių ženklu ir iš to uždirbti pinigus. Taip pat man labai svarbu, kad šeima būtų viskuo aprūpinta. Noriu vaikams suteikti tai, ko vaikystėje pats neturėjau. Kalbu ne tik apie daiktus, bet ir apie vertybes. Kaip jau sakiau, augdamas, neturėjau pavyzdžio, į ką lygiuotis, todėl vaikus noriu auklėti taip, kad jiems nereikėtų patirti tokių nuopuolių, kokių patyriau aš. Kad jie gyventų be kančios.
– Ar nebijote, kad, norėdamas kompensuoti skaudžias savo vaikystės patirtis, juos labai išlepinsite?
– Na, ne... Esu griežtas, bet teisingas. Mūsų šeimoje daug juoko, ypač bendraujant su vaikais. Žodis „auklėti“ man nelabai patinka. Tiesiog stengiuosi gyventi teisingai – taip, kaip aš tai įsivaizduoju, ir rodyti tinkamą pavyzdį savo vaikams.
– Minėjote, kad įkvėpimo savo veikloms semiatės kalnuose, iš knygų ir šalto vandens maudynėse. Maudotės Drąseikių karjere? Vienas ar su žmona?
– Maudomės visi. Šaltas vanduo mano gyvenime yra jau šeštus metus. Ir žmoną pripratinau, ir vaikai mielai lenda į eketę. Nuvažiuojame prie karjero, iš pradžių pasivaikštome, pasportuojame, tada išsikertame eketę ir šokame į ją. Sirgti? Nuo šalto vandens – niekada. Greičiau pasigausi bacilą ten, kur pilna žmonių, arba apsirgsi nuo per daug minčių. Esu maksimalistas. Mano galvoje nuolat verda daugybė idėjų, kurios kartais ir perdegina, susargdina.
– Kokia įprasta Bružų diena Drąseikiuose? Nuvežate dukras į mokyklą Lapėse ir…
– Tos mūsų dienos labai skirtingos. Savaitgaliais būna daugiausia darbo – dalyvaujame mugėse, renginiuose, o pirmadienį, antradienį su žmona poilsiaujame. Nuvežę mergaites į mokyklą padarome mankštą, einame pasivaikščioti. Paskui – maudynės šaltame vandenyje. Grįžus namo – pusryčiai kartu. Tai mudviejų laikas. Po pusryčių kiekvienas puolame prie savo darbų. Aš neriu į socialinę erdvę, žmonai tenka mūsų bendro verslo sąskaitos, buhalterija. Taip iki vakaro. Aišku, pagaminu pietus. Devintą valandą jau visi gulime lovose. Metas knygoms, pokalbiams – tikrai ne telefonams.
– Ar, žvelgdamas atgal, manote, kad emigracija buvo būtina Jūsų gyvenimo pamoka?
– Tikrai ant nieko nepykstu dėl sunkios vaikystės ar emigracijos. Šios patirtys mane sutvėrė iš naujo. Už tai, kas esu ir ką turiu dabar, jaučiu didelį dėkingumą. Taip pat jaučiu didžiulį alkį siekti savo tikslų. Vieni gal lankė užsienio universitetus, o man juos atstojo emigracija – vienuolika metų mokiausi, tobulėjau, o grįžęs į Lietuvą visa tai pritaikiau praktiškai. Gyvendamas užsienyje supratau, kad pasaulis gali būti visoks. Pakeliavęs supratau, kad visi esame skirtingi, todėl negalime teisti ar mokyti kitokių nei mes patys. Emigracija praplėtė mano požiūrį į viską.
– Sukaupėte išties didelę gyvenimo patirtį. Kokias vertybes norėtumėte perduoti savo vaikams?
– Mano gyvenimas ėmė sparčiai gerėti, kai atsisakiau melo, manipuliacijų ne tik prieš kitus, bet ir prieš save. Kai likau visiškai atviras su savimi ir šeima. Tarp mūsų su žmona, vaikais nėra jokių paslapčių, todėl mūsų santykiai labai harmoningi ir pagarbūs. Žinau, kaip neišsakyti, užslėpti dalykai pamažu kraunasi ir anksčiau ar vėliau sprogsta. Todėl ir vaikus mokau, kad būtų sąžiningi tiek su savimi, tiek su kitais.
– Ar matote Lietuvą kaip vietą, kurioje Jūsų vaikai galėtų kurti laimingą ateitį?
– Vienareikšmiškai! Lietuvoje dabar tikrai didžiulės galimybės ką nors daryti, tik reikia noro. Mano berniukai juokais klausia, ką darysiu, kai išgarsėsiu ir uždirbsiu daug pinigų. Galbūt jiems paliksiu? Atsakau, kad geriau suteiksiu jiems tinkamas galimybes tobulėti patiems, pagelbėsiu, kai norės siekti savo tikslų. Tikrai nepadėsiu jiems visko ant auksinės lėkštutės.
Naujausi komentarai