Emigrantas Rimas: jei tėvynė manęs nemyli, kodėl aš ją turiu mylėti?

Į Angliją emigravę lietuviai – Danutė ir Rimas – negali pasigirti prestižiniais darbais: viena valo namus, kitas plauna fabriko įrenginius. Bet abu dabar gali sau leisti tiek, kad apie grįžimą į Lietuvą nė negalvoja. „Labai supykau. Jei manęs paklaustų, ar aš norėčiau grįžti, [atsakyčiau]: tikrai nenorėčiau“, – LRT Televizijos laidai „Emigrantai“ rėžia vienas iš pašnekovų.

Anglijos pramoniniame Lesterio mieste įsikūręs 41-erių metų Rimas Meškutavičius anksčiau gyveno Vilniuje. Darbavosi statybose, kaip pats sako – buvo vienas geriausių mieste stogdengių.

Šalies sostinėje Londone apsigyvenusi 57-erių metų Danutė Žernytė atvyko iš Mažeikių. Ji – didžiulę patirtį sukaupusi prekybininkė.

Liūdna realybė: Lietuvoje jie turėjo namus, darbus, išsilavinimą, aplinkinių  gerbiamas profesijas. Tačiau į viską spjovė ir pasirinko žemiausią laiptelį Anglijoje – ten jie yra valytojai!

Apie emigruojančiuosius galvojo: nevykėliai

„Aš – kaip šlavėjas. Na, plaunu, šluoju. Dažniausiai plaunu“, – sako Rimas.

Tik neskubėkite smerkti. Sako, kad tie valytojai Anglijoje uždirba penkis, o kartais net ir dešimt kartų daugiau, nei išdidžiai gyvendami Lietuvoje. Bet ar tik to reikia, kad jaustumeisi visaverčiu ir laimingu?

„Lietuvoje vedęs nebuvau. Niekada. Iki paauglystės gyvenau su tėvais. Vėliau mano tėvai išsiskyrė, ir gyvenau sodo namelyje su motina. Dirbau statybose, buvau stogdengys, skardininkas. Gera specialybė.

Kai man buvo gal 18 metų, per skelbimą ieškojausi darbo. Man paskambino, pasiūlė pagalbiniu padirbėt. Pradėjau dirbti su vyresnio amžiaus žmogumi. Jis sako: „Išmoksi, duonos turėsi gyvenime“. Aš su juo pradirbau porą metų, pramokau. Pradėjau [dirbti savarankiškai]“, – socialinės dokumentikos laidai „Emigrantai“ pasakoja vyras.

Stogdengio profesija Lietuvoje, anot „Emigrantų“ pašnekovo, buvo labai paklausi. Ir priduria: „Man regis, jeigu atsigaus Lietuva su statybomis, ji vėl bus [paklausi].“

Rimo teigimu, ir Vilniaus Senamiestyje, ir kituose rajonuose yra išlikę ir jo nuveiktų darbų, ir žmonių, kurie gali patvirtinti, kad stogdengio darbą jis atliko gerai.

„Kai išvažiavau iš Lietuvos, mano teta sako: „Na, Rimai, jeigu Lietuvoje nėra vietos tokiam žmogui, kaip tu, tai aš atsiprašau“, – dalijasi lietuvis, neabejojantis, kad turėjo auksines rankas.

„Kai prieš dešimt metų, apie 2005-uosius, visi masiškai ėmė bėgti iš Lietuvos – juokiausi. Galvojau, kad tai nevykėliai renkasi lengviausią kelią ir savęs tarp jų neįsivaizdavau“, – sako jau ketverius metus Anglijoje gyvenantis Rimas.

Jo teigimu, problemos Lietuvoje užgriuvo apie 2010 metus, kai dėl krizės smuko statybų sektorius:

„Dirbau statybos įmonėje, kuri užsiėmė tik stogais, ir prasidėjo tie pinigų nemokėjimai. Jie man vis dar skolingi. Turėjau santaupų, bet juk pinigai senka, o valgyt norisi. Ir atėjo toks momentas, kai neliko išeities“.

Pirmosios patirtys svetur: ir ligos, ir ašaros

Jau dešimt metų Londoną namais vadinanti Danutė sako esanti kantri moteris, iškart nepuola bėgti nuo bėdų. „Mano padėtis Lietuvoje prastėjo palaipsniui. Iš pradžių buvo tiesiog blogai, po to pasidarė labai blogai“, – kalba ji.

„Mažeikiuose labai sunku rasti darbą. Ten – nebent prekyba, mugės. Pardavinėjau drabužius, buvau smulki verslininkė. Darbo tai yra, tai nėra. Paskui važinėjau į Rusiją prekiauti, tai ten vienu momentu labai gerai buvo. Bet ten irgi užsidarė. Kai doleris krito, ten nebebuvo, ką veikt.

Važiuoti viena nenorėjau, šiam žingsniui prisiruošiau tik tada, kai tam ryžosi ir mano vyras“, – sako Danutė. Pirmiausia jųdviejų keliai pasuko į šiaurę – trumpai ieškojo laimės Norvegijoje.

„Išvažiavom laimės bandyt į Norvegiją. Vasarą dirbdavome Norvegijoje, žiemą namuose kažką veikdavom. Bet vasarą irgi nekonkretus tas darbas. Ir pensijai [neužsidirbsi]. Sugalvojome atvažiuot čia. Čia tai sąlygos geros“, – pasakoja lietuvė.

Jos teigimu, į Angliją ją pasikvietė draugė: „Sako, atvažiuokit, pabandykit“. Ir padėjo Danutei susirasti darbą viešbutyje.

Ne nuo Anglijos emigranto gyvenimą pradėjo ir Rimas. Pirmąją, beje, labai karčią patirtį jis įgijo Vokietijoje.

„Tuo metu dirbo mano vaikystės draugas Vokietijoje. Su juo susiskambinau, sako, prašau, atvažiuok. Su vadovais pašnekėjau, ir mane priėmė. Aš iš karto išlėkiau – dirbti laivų statybos įmonėje prie Bremeno miesto. Darbo pobūdis – laivų šiltinimas vata.

Įsivaizduok, kaip byra ant galvos ta vata, ir reikia lubas daryti. Aš alergiškas, man išbėrė veidą, net dabar matyti. Išbuvau ten gal tik 3 ar 4 mėnesius. Ieškojau, kur išvykti. Ir kaip tik prisiminiau, kad yra toks pažįstamas – būtent čia“, – prisimena Rimas.

Savo ruožtu Danutė, kai tik atvyko į Londoną, net nemėgino ieškoti kokio nors įmantresnio darbo. „Nepasitikėjau savo anglų kalbos žiniomis“, – sako ji. Todėl Danutė iš karto metėsi prie to, ką pasiūlė čia pasikvietusi draugė – tapo viešbučio kambarine.

„Darbas labai nepatiko. [Skaičiuojama] minutėmis. Aš jau pripratusi prie darbų, bet ten labai jau sunku buvo. Per valandą mažiausiai tris kambarius turėjai sutvarkyti. Lovos, stiklinės turi būti surikiuotos kaip pagal liniuotę, viskas turi blizgėti. Paskui tikrina su servetėle“, – laidai „Emigrantai“ sako moteris.

Atliginimas buvo minimalus: už kambario sutvarkymą mokėjo 1,2 svaro.

Į neviltį varė ne tik darbo sąlygos. Baisiausias dalykas emigracijos pradžioje Danutei buvo nauji namai. Visai ne tokie, kokius turėjo gimtuosiuose Mažeikiuose. Atrodė, kad iš namų persikraustai į bendrabutį.

Mažeikiuose Danutė turėjo dviejų kambarių butą. Teko persikraustyti į keturių kambarių namą, kuriame gyveno net devyni žmonės. Iš pradžių kildavo minčių grįžti į Lietuvą, būta ir ašarų. Bet paskui moteris įprato – ir pakeitė darbą.

Nauja pradžia

Bėgdama nuo košmaro viešbutyje, lietuvė ėmėsi Didžiojoje Britanijoje dabar smarkiai išpopuliarėjusios ir itin paklausios profesijos – ji tapo į privačius namus einančia valytoja.

„Kada noriu, tada einu. Noriu – atostogauju, noriu – dirbu“, – sako Danutė. Tiesa, klientų rasti sunku. Bet laidos pašnekovė tvirtina jau septynerius ar aštuonerius metus dirbanti su savo pirmaisiais klientais.

„Viena draugė ištekėjo ir išvažiavo į Airiją. Tai savo klientus atidavė“, – pasakoja moteris. Paskui atsirado ir klientų draugų, kaimynų, norėjusių Danutės paslaugų. Padėjo ir rekomendacijos.

„Nors daug kam bus sunku patikėti, bet namų valymas man teikia malonumą. Tai nepalyginamai geriau už darbus fabrikuose ar žemės ūkyje, – džiaugiasi Danutė. – Ateinu, pinigai ant stalo man padėti, aš sutvarkau, išeinu, užrakinu duris ir viskas“.

Pasak emigrantės, kartais tenka ir skalbti, ir lyginti drabužius, bet dažniau – tik išsiurbti kambarius, nuvalyti dulkes ir nuplauti langus. Indų plauti nereikia – šį darbą atlieka indaplovės.

Tuo metu Lesteryje įsikūręs Rimas turi trijų kambarių butą. „Tuoj jūs pamatysite, kaip Anglijoje gyvena valytojai!“ – intriguoja jis. Jaukus butas – pačiame miesto centre, šalia jaukaus parko, netoli mokyklos ir didžiulio prekybos centro.

Prie šio buto jaukumo itin prisideda Anglijoje Rimo sutikta lietuvė Natalija, tapusi jo mylimąja. Jie gyvena trise – su draugės vaiku. Ir, anot Rimo, gali sau leisti pasilepinti.

Jau ketverius metus Rimas yra vienos didžiausių Lesterio maisto produktų gamyklos plovėjas-valytojas. Dėl pareigų, įrašytų darbuotojo kortelėje, jis visai nesigraužia. „Mane ten gerbia“, – sako jis.

„Plaunu mašinas, kurios pjausto sumuštinius. Jie yra trikampiai, jeigu žinot. Iš pradžių jie būna keturkampiai. Labai svarbu, kad į mašinas nepatektų bakterijos. Todėl plaunu, tvarką darau. Malonu. Nuo stogų nusileidau žemyn, į tvarkymą“, – su „Emigrantais“ dalijasi Rimas.

Lietuvis dirba rytinėje pamainoje: nuo pusės septynių ryto iki pusės septynių vakaro. Iš viso – dvylika valandų. Ir taip keturias dienas iš eilės. Po to keturias dienas ilsisi. Kartais, dažniausiai – savaitgaliais arba per šventes, vadovai jo paprašo padirbėti papildomai.

„Nedaug kas atlaiko. Tikrai nėra lengvas tas darbas. Bet ką aš žinau: 15–-20 metų žmogus stovi toje pačioje vietoje ir jam galvos neskauda. Jis atėjo, savo valandas atidirbo, gavo algą – ir [gerai].“

Anot Rimo, dabartinis darbas jam yra tik startas – nors ir besitęsiantis jau penkerius metus.

„Viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio. Kiekviename darbe reikia įžvelgti privalumų. Aš, pavyzdžiui, labai mėgstu maistą, kurį darbe gauname itin pigiai“, – savo optimistinį požiūrį demonstruoja emigrantas.

Patys netvarkingiausi – anglai

Namus valanti Danutė sumuštinių nevalgo, net kavos pertraukėlei laiko neturi. „Niekam neįdomu, koks mano amžius: turiu rodyti greitą ir kokybišką rezultatą“, – aiškina ji. Beje, būtent moterys, kurioms yra per penkiasdešimt metų, Londone dažniausiai imasi valyti namus.

„[Valau] kiekvieną dieną. Penkios dienos ir penki klientai. Šiandien dviejose vietose dirbau. Vienur keturias valandas dirbau, kitur tris valandas. Rytoj [dirbsiu] visą dieną, nuo ryto iki vakaro. Pas portugalus. Ten skalbti, lyginti visą dieną reikės, nes jie turi kavinę ir išvis nieko netvarko namuose patys“, – pasakoja lietuvė.

Per dešimt metų Danutė sukaupė nemažai įdomios patirties. Ji sako, kad, užėjusi tvarkyti namų, net nemačiusi šeimininkų, iškart gali nustatyti, kokios tautybės žmonės ten gyvena. Lietuvės požiūriu, patys netvarkingiausi yra anglai:

„Kai ateini [į jų namus], viskas būna ant žemės. Viskas išmėtyta. Ir kojinės, ir marškiniai, ir batai, ir puodukai ant žemės padėti. Ir kokie nors sumuštiniai dar būna šalia lovos padėti. Ką tik nori, tą rasi.“

Pasak Danutės, patys tvarkingiausi yra rusai ir lietuviai: “Dvejus metus dirbau dviejų lietuvių namuose. Bernai buvo, bet tvarkingi“.

Danutės ir Rimo norai pildosi

Pagal individualios veiklos pažymėjimą dirbanti lietuvė džiaugiasi jau užsidirbusi angliškai pensijai. Bet išeiti į ją sako neskubėsianti, nes valyti namus itin apsimoka.

Danute sako uždirbanti 10–12 svarų per valandą, o per savaitę – per 300 svarų. Vienas tūkstantis trys šimtai litų – jos savaitinės pajamos. „Daug kas smerkia mus, emigrantus, kad imamės purvinų darbų. Bet ar likę Lietuvoje gali sau tiek leisti?“ – juokiasi Danutė.

„Jau tikrai galiu atostogauti: buvome Egipte, dabar Ispanijon važiuosim. Lietuvoje tai neišvažiuočiau. Už kapeikas tokias. Nes Lietuvoje – nei pensijos, nei uždarbio. O dabar ką noriu, tą valgau, ką noriu, galiu nusipirkti“, – džiaugiasi lietuvė.

Panašiu atlyginimu gali pasigirti ir sumuštinių fabriko įrenginius valantis Rimas: „Uždirbu daugiau nei minimumą. Minimumas Anglijoje šiuo metu, jei neklystu, yra apie 6 svarus ir 30 pensų. Aš gaunu šiek tiek daugiau. Ir galiu važiuoti atostogauti, [kai noriu]. Lietuvoje galiu atostogauti vieną mėnesį per metus, o čia galiu išeiti atostogų bet kuriuo momentu. Einu į parduotuvę, tarkime, maisto pirkti, ir į kainas nežiūriu. Tiesiog imu tai, ko man reikia. Susimoku už butą, ir lieka tų pinigėlių.“

Į Lietuvą grįžti neketina

Rimas kategoriškas – geriau, negu dabar yra jo gyvenime, jau tikriausiai nebus. Todėl niekur pajudėti iš Lesterio jis nenori. Kur jau kur, bet į Lietuvą jo tikrai niekas nepriviliotų. „Pykstu“, – vos suvaldydamas ašaras, paaiškina jis.

„Ne, aš neverksiu. Kaip sako, visur gerai, kur mūsų nėra, taip? Manęs dabar nėra Lietuvoje. Gal ten gerai, aš nežinau, neįsitikinęs, bet... Čia aš nesiskundžiu. Aišku, sunku, bet.... Nežinau ar aš galiu tokius žodžius pasakyt. Jeigu tėvynė nemyli manęs, tai kodėl aš ją turėčiau mylėt?“ – klausia Rimas.

Lietuvis sako, kad tėvynė jo nemyli: „Labai supykau. Jei manęs paklaustų, ar aš norėčiau grįžti, [atsakyčiau]: tikrai nenorėčiau. Man skaudžiausia buvo mano paskutinė darbovietė. Žmonės nori valgyti, o tu dirbi, atiduodi savo jėgas, ir už tai negauni ten to atlyginimo. Arba turi jo laukti. Na, protu nesuvokiama.“

Pasak emigranto, Lietuvoje jam yra tekę laukti neišmokėto atlyginimo apie tris mėnesius, o susidariusi suma siekė apie 10 tūkst. litų: „Ir kai buvau Vokietijoje, tikrinau savo sąskaitą internetu. Galutinis atsiskaitymas buvo 100 litų. Taip ir parašyta: „galutinis atsiskaitymas – 100 litų.“ Tūkstančiai litų dingo be pėdsako.

Savo ruožtu Danutė su Londone elektriku dirbančiu vyru Almantu taip pat į Mažeikius nesiruošia. Jie čia įsikūrė naujuose namuose daug geresnėmis sąlygomis, nei gyveno anksčiau, o tai buvusi didžiausia svajonė.

„Dabar geros sąlygos. Dvi šeimos gyvena. Jie – atskirai, mes – atskirai. Yra kambariai, ir viskas – normalu.“ Danutė sako artimiausiu metu tikrai neketinanti grįžti į Lietuvą, o jos vyras to daryti irgi visiškai nenorįs.