Gyvenimo permainos
Brigita pasakoja, kad prieš septynerius metus ji gyveno Edinburge ir dirbo skrydžių palydove vienoje iš Europos oro linijų. Tačiau 2017 m., kai jos sužadėtinis gavo gerą darbo pasiūlymą Budapešte, pora nusprendė laikinai jame apsigyventi.
„Pirmą kartą Budapešte lankiausi 2012 m. Atsimenu, pamačiau tą gražų naktinį miestą ir tyliai pasvajojau, kad būtų įdomu čia pagyventi. Tuo metu jokių ryšių su Budapeštu neturėjau, bet, kaip sakoma, svajok atsargiai“, – šypsosi moteris.
Tiesa, pirmi metai naujoje šalyje Brigitai nebuvo lengvi. Kalbos barjeras, vietinė biurokratija, pažinčių trūkumas buvo dalykai, prie kurių reikėjo įprasti ir su jais susigyventi.
„Gyvendama Jungtinėje Karalystėje jau buvau susikūrusi gana patogų gyvenimą, o čia reikėjo viską kurti iš naujo – ne tik keisti karjerą, bet ir rasti draugų, prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų“, – sako moteris.
Imigrantų dalia
Vengrai, pasak Brigitos, gana konservatyvūs žmonės, jie nemėgsta kištis ne į savo reikalus, bet taip pat nemėgsta, kai kiti jiems primeta kokias nors taisykles. Jei atvykėlis nebando nustatyti savo žaidimo taisyklių – viskas gerai.
„Palyginti su Jungtine Karalyste, kur ne kartą teko patirti nemalonių, net rasistinių, situacijų vien dėl to, kad buvau imigrantė, Vengrijoje per tiek metų nė karto nepatyriau nieko panašaus. Sakyčiau, priešingai – sužinoję, kad esu užsienietė, žmonės linkę padėti ir prisitaikyti. Buvo net situacijų, kai pati prašiau su manimi elgtis kaip su vietine ir savęs neapsunkinti. Manau, gyvenant bet kurioje šalyje, svarbiausia yra gerbti ir priimti vietinių gyvenimo būdą, o ne bandyti jį keisti“, – svarsto pašnekovė.
Ar greitai pasijuto sava šioje šalyje? „Nežinau net kaip apibūdinti, – sako Brigita. – Manau, sava iki galo nebūsiu niekur – tokia jau imigrantų dalia. Nors jaučiuosi gerai perpratusi vietinę kultūrą, tačiau faktas, kad aš ir vengrai vaikystėje žiūrėjome skirtingus filmukus ar klausėmės skirtingos muzikos. Tų skirtumų visada bus. Iš tiesų 100 proc. nesijaučiu sava nei Lietuvoje, nei Vengrijoje. Tačiau tai nereiškia, kad jaučiuosi blogai. Priešingai – būti kitokiai tiesiog tapo didele dalimi mano identiteto.“
Daug darbo galimybių
Per laiką, kai gyvena Budapešte, Brigitai teko dirbti net keliose tarptautinėse įmonėse. „Budapešte atradau galimybių, apie kurias net negalvojau, kad kada nors turėsiu, – sako pašnekovė. – Pavyzdžiui, įmonėje, kurioje dirbau iki pandemijos, vienas iš mano vadovų buvo buvęs Baracko Obamos patarėjas, kuris puikiai žinojo visus politikos užkulisius.“
Šiuo metu moteris dirba vienoje didžiausių Vengrijos įmonių, vadovauja darbuotojų mokymų projektams.
„Budapešte yra daug kvalifikuoto darbo galimybių ir nemokant vengrų kalbos – dažniausiai tarptautinės įmonės reikalauja tik puikių anglų kalbos žinių ir pozicijai reikalingų gebėjimų. Aš pati visą laiką darbe bendrauju anglų kalba“, – sako moteris.
Pasak jos, vengrai ir lietuviai turi ir panašumų, ir skirtumų. Abi tautos dar nepamiršo istorinės traumos, patirtos dėl karų, okupacijų, komunizmo ar prarastų žemių. Abi tautos iš išorės gali pasirodyti šaltokos, bet susidraugavus atsiveria tikrasis svetingumas.
Vengrai linkę į daug ką žiūrėti paprasčiau nei lietuviai. Pavyzdžiui, jei automobilis dar važiuoja ir nėra problemų – kam pirkti naują? Jiems patinka stabilumas ir daryti dalykus taip, kaip jie įpratę, jų nekeisti, o lietuviai šiuo klausimu lankstesni ir labiau linkę keistis, įsileisti naujovių.
Nepaliauja stebinti
Brigitą vis dar stebina, kaip žmonės Vengrijoje pasitiki vieni kitais. „Neseniai lankėmės pas vyndarius viename iš vyno regionų. Mus nakvynei priėmusi moteris tiesiog informavo, kad koridoriuje stovi šaldytuvas su gėrimais ir vynu, iš jo galime imti, ką norime, tik ant lapelio turime užsirašyti kambario numerį“, – pasakoja apie nustebinusį požiūrį.
Stebina ir tai, kad Vengrijoje dar labai gyvi barteriniai mainai. Nors Budapešte, kaip ir bet kuriame dideliame mieste, tai jau retas reiškinys, bet, nuvažiavęs į svečius mažesniame miestelyje, dažniausiai grįši ne tuščiomis.
Sunku pašnekovei buvo priprasti prie darbo ritmo. Mat vengrai dirba tik savo darbo valandas ir, vos laikrodis išmuša darbo pabaigą, jų darbo vieta lieka tuščia, nes jie vertina asmeninį gyvenimą.
„Buvau įpratusi dirbti daug, kartais net viena už kelis žmones, tai toks vengrų požiūris iš pradžių buvo sunkiai suprantamas, bet dabar jaučiu ir pati jį perėmusi“, – sako moteris.
Paklausta, ar galėtų įvardyti, kodėl jai patinka dabartiniai namai, Brigita teigia, kad tai tiesiog jausmas, kad čia namai – su visais trūkumais ir pranašumais. Dar ir tai, kad Budapeštas – labai patogus gyventi ir turtingas miestas, kuriame gali rasti ir gamtos, ir įdomios istorijos, o viskas čia pasiekiama net ir be automobilio.
Mielai dalijasi žiniomis
Brigita socialiniuose tinkluose prieš kurį laiką sukūrė profilį „Lietuvė Budapešte“, kuriame dalijasi įdomybėmis apie šį miestą. Ji įsitikinusi, kad Budapeštas – kryptis, kuri turėtų sudominti lietuvius. Kadangi pačiai patinka bendrauti, ji mielai pagelbėja tautiečiams patarimais, atvykusiems aprodo miestą, pasidalija, kuo gyvena vietiniai, savo žiniomis apie praeitį ir dabartį.
„Budapeštas – ne tik gražus miestas, bet ir apsuptas išskirtinės gamtos. Įsėdęs į miesto autobusą gali atsidurti miške, kur gali kopti į uolas ar aplankyti kelių šimtų metų vyno rūsius, – sako pašnekovė. – Čia visko tiek daug, kad net ir gyvendama tiek metų vis dar atrandu naujų dalykų. Todėl Budapeštas ir jo apylinkės – verta dėmesio kryptis keliautojams iš Lietuvos.“
Geriausia čia vykti pavasarį arba ankstyvą rudenį, nes vasarą Budapešte temperatūra dažnai pakyla net virš 35 °C. Norintiems bent minimaliai pažinti Budapeštą, ji rekomenduoja planuoti mieste praleisti bent tris dienas, o jei įmanoma – ir kiek daugiau.
Budapešte itin gerai išvystytas viešasis transportas, todėl atvykusiems Brigita pataria nebijoti juo naudotis – taip ne tik sutaupysite pinigų, bet ir greitai pasieksite kelionės tikslą. Net ir naktį čia kursuoja reguliarūs autobusai ir tramvajai. Taip pat daug vietų galima pasiekti tiesiog pėsčiomis. Nepasimesti mieste užtenka gerai veikiančios Google maps programėlės.
„Dar patarčiau nepamiršti geros nuotaikos ir pasidairyti šiek tiek už miesto centro ribų – manau, liksite tikrai nustebinti tuo, ką galima pamatyti“, – sako pašnekovė.
Viešnagės razinos
Dvi turistinės, bet labai rekomenduojamos aplankyti miesto vietos, anot jos, – tai Parlamento rūmai ir Žvejų bastionas. Patartina pasivažinėti seniausiu žemyninėje Europoje metro ir paplaukioti naktiniu Dunojumi. Plaukti geriausia jau sutemus, nes tada miesto grožis atsiskleidžia daug įspūdingiau.
Dėmesio verti ir prieš kelerius metus duris atvėrę Etnografijos ir Muzikos muziejai. O kokia viešnagė neišbandžius žymiųjų terminių baseinų, kurių mieste yra ne vienas ir kiekvienas savaip unikalus.
„Vengrija garsi savo guliašu, bet nedaugelis žino, kad yra daugybė guliašo rūšių, ar kas yra pyragas kaminėlis (angl. k. – chimney cake), – sako Brigita, paklausta apie vengrų virtuvę. – Taip pat rekomenduoju paragauti vietinio vyno, ypač „Tokaj Aszu“. Šio vyno negamina niekur kitur pasaulyje, o senovėje jį ypač mėgo tuomečiai Europos valdovai: Prancūzijos imperatorius Liudvikas XIV ar Rusijos imperatorienė Jekaterina II. Ji net turėjo asmeninį vyno rūsį Tokajaus miestelyje, kurį galima aplankyti ir šiandien.“
Jei išalkote vaikštinėdami po miestą, galima išbandyti vietinį gatvės maistą – langošą. Tai mielinis paplotis, keptas aliejuje, ant kurio viršaus tepama grietinė ir barstomas fermentinis sūris.
„Budapeštas labai draugiškas net ir nepatyrusiems keliautojams, – sako Brigita. – Tiesiog būkite malonūs bendraudami su vietiniais, nes niekas nemėgsta nemandagių žmonių. Netapatinkite vengrų tautos su dabartine valdžia, kurios reitingai kasdien krinta žemyn.“
Naujausi komentarai