Žurnalistė kolekcionuoja suvenyrines lėkštes ir... salas

Žurnalistė ir meno parodų bei įvairių renginių organizatorė Aurika Merkienė turi namuose lėkščių kolekciją, kuri primena apkeliautas pasaulio šalis. "Prisiminimais gyventi malonu, bet valyti tą kolekciją yra kančia, nes reikia nukabinti po vieną lėkštę, nuplauti ir vėl pakabinti", – šypsosi didžiulės kolekcijos savininkė.

– Kaip gimė mintis kolekcionuoti lėkštes?

– Idėja gimė, kaip juokauju, iš reikalo, tiksliau – dėl virtuvės remonto. Kai nusipirkome kotedžą, nebuvo laiko susiremontuoti jį taip, kaip norėjome. Nespėjome virtuvėje pasikeisti sienų plytelių ir palikome senas, kurios buvo ne tokios blogos, išskyrus kelis pagražinimus – kartkartėmis įkomponuotas plyteles su, tikrąja to žodžio prasme, čainikais. Ilgainiui į tuos čainikėlius nebegalėjau žiūrėti, galvojau, ką čia padarius – gal uždažyti ar ką nors užkabinti? Taip viena po kitos ant sienos pradėjo lipti lėkštės. Jų vis daugėjo ir daugėjo. Tada ir siena per maža pasidarė, ant kitų sienų užlipo, ant lentynų – visur. Kiek jų dabar yra, neskaičiavau, bet jau seniai per 300.

– Patys vežatės lėkštutes iš įvairių kelionių ar ir draugai atveža?

– Veža ir draugai – jaučia pareigą. Tik juos reikėjo stabdyti, nes apmaudu, kai pats nesi buvęs, tarkim, Japonijoje ar Islandijoje, o lėkštutę turi. Bet, antra vertus, kabo, akis bado ir svajones kursto...

Mėgstu salų gyvenimą – ten vietos gyventojai niekur neskubantys, šiek tiek izoliuoti nuo pasaulio, turintys savo filosofiją, visai kitokį gyvenimo ritmą nei žemynų gyventojai.

Kolegė Rusnė Marčėnaitė yra atvežusi lėkštutę iš Meksikos, Martynas Starkus – iš Majamio. Yra dovanotų lėkštučių iš Peru, Brazilijos, Kolumbijos, Kosta Rikos, Gvadelupės, nors mes patys ten ir nebuvome. Dabar draugų prašome, kad, jei jau veža, vežtų kuo mažesnes lėkštutes, nes nebėra vietos, laisvų sienų mažėja. Tad kai kurios jau yra tiesiog lėkštutės-magnetukai ant šaldytuvo ar gartraukio.

– Kokios egzotiškiausios šalys kolekcijos prasme sėkmingai aplankytos?

– Egzotiškiausios lėkštės parsivežtos iš tolimų kraštų – Mauricijaus, Trinidado ir Tobago, Žaliojo Kyšulio salų. Man patinka kolekcionuoti ne tik lėkštes, bet ir... salas. Jei įmanoma, dažnai renkuosi kelionę į kokią nors salą. Kiek jau aplankyta, neskaičiavau, bet mėgstu salų gyvenimą – ten vietos gyventojai niekur neskubantys, šiek tiek izoliuoti nuo pasaulio, turintys savo filosofiją, visai kitokį gyvenimo ritmą nei žemynų gyventojai. "Karas? Koks buvo karas? Europoje? – kartą mūsų paklausė kaimynė Mauricijuje. – Oi, ne... Negirdėjome apie jokį karą. Pas mus čia nieko nebuvo!"

Gausybė: didžiausia problema – valyti suvenyrines lėkštes, nes nuėmus nuo sienos ir supainiojus, kuri kur buvo, visos nebetelpa.

– Tos lėkštės – trapūs daiktai. Ar daug buvo sudužusių?

– Sudužo gal dešimt, gal daugiau. Arba tiesiog nukrenta, nes blogai būna priklijuotas jų tvirtinimas, arba kas nors užkliūva. Apmaudu. Ypač kai lėkštė iš kokios nors šalies, į kurią taip sau pro šalį važiuodamas neužsuksi. Pavyzdžiui, keliaudami po Prancūziją, Ispaniją, užsukome į Andorą ir iš ten parsivežėme lėkštę. Mažoje suvenyrų krautuvėlėje, kur pirkome lėkštę, prie įeigos snaudė dvi katės, ant kėdutės – šeimininkas. Ir ką gi? Ta lėkštė sudužo. Po metų į Ispaniją važiavo mano sesė dvynė Erika. Žinoma, buvo liepta be lėkštės negrįžti. Ji, kaip tikra dvynė, užėjo į tą pačią krautuvėlę ir nupirko lygiai tokią pat lėkštę. Bet po metų ir ji sudužo... Dar po metų su draugais automobiliu keliavome po Europą iki Portugalijos. Pakeliui užsukome į Andorą. Vėl susiradau tą pačią krautuvėlę, vėl ten pat snaudė tos pačios katės ir šeimininkas... Toks deja vu. Tąkart nusipirkau net dvi lėkštes, abi sveikos iki šiol. Beje, ta Andoros lėkštė paskatino nykštukinių Europos valstybių maniją – dabar jau esame apvažiavę ar apėję visas: Andorą, Monaką (po tris kartus), Lichtenšteiną, Liuksemburgą, Vatikaną, San Mariną.

– Kokia yra brangiausia, seniausia lėkštė?

– Brangiausia europietiška lėkštė iš Lichtenšteino. O pati brangiausia – paauksuota lėkštė yra iš Jungtinių Arabų Emyratų, Abu Dabio, kur dirbo mano vyras. Seniausia lėkštė yra mamos parsivežta iš Ukrainos gal 1974-aisiais. Dar yra kelios mamos parsivežtos suvenyrinės metalinės lėkštės iš Sakartvelo ir Armėnijos. Baisiausia lėkštė yra Grūto parke pirkta SSRS lėkštė su penkiolikos sovietinių respublikų herbais. Sesė liepia ją išmesti lauk, bet kažkaip gaila – juk tai istorija...

Sėkmė: vienoje Žaliojo Kyšulio salų – miniatiūrinėje Salio saloje – suvenyrinę lėkštę pavyko nusipirkti nusikabinus nuo parduotuvėlės savininkų namų sienos.

– Ar visur, kur esate buvę, radote po lėkštę kolekcijai?

– Tiesą sakant, neradome Kaire. Keliavome po Egiptą, nakvojome Kaire, nes kitą dieną turėjome važiuoti į Aleksandriją. Žinoma, su užrašu "Egiptas" lėkščių kiek tik nori ir kokių tik nori. Kad būtų užrašyta Kairas – nėra. Vakare tyliai išslinkome iš viešbučio, prasmukome pro apsaugą – tada turistų dar neleisdavo vienų slampinėti po miestą, ypač naktimis. Klaidžiojome ieškodami lėkštės – nieko net panašaus neradome. Klaidu ir baisu darėsi, kažkokie keisti rajonai, europiečių nė su žiburiu nerasi, nejauku visai. Vienas krautuvininkas mums pamojo – užeikite. Galvojome, kad turi kur paslėpęs lėkštę. Betgi ne. Ten – kilimų parduotuvė. Galiausiai grįžome į viešbutį be lėkštės, bet su kilimu.

Vos radome lėkštę ir Žaliojo Kyšulio salose. Skridome į miniatiūrinę Salio salą, kurios ilgis – 30 km, plotis – 13 km. Joje iš esmės nieko nėra – nei normalių miestų, nei prabangių viešbučių (dabar jau gal pristatė), bet jūra ir žvejyba – super. Žinoma, man reikia lėkštės. Nuvažiavome į Salio sostinę Espargosą – nieko panašaus nėra. Radome kažkokią krautuvėlę-namus – vaikai žaidžia ant grindų, kažkokie suvenyrai lyg ir parduodami. Staiga namie ant sienos pamatau lėkštę! Klausiame: parduosite? Linksi galva: ok, ok. Taip va praktiškai nukabinome nuo namų sienos tą suvenyrą. Šiaip jau viena iš negražiausių lėkščių...

Mauricijuje irgi nutiko įdomi istorija. Pačią pirmą dieną vaikštinėdami ant kranto atradome vos ne visą servizą – krūvas išmestų lėkščių. Pradėjome su drauge jas rinkti, bet šalia žvejojęs vietinis sako: "Oi oi, čia tabu vudu – negalima." Padėjome iš kur paėmusios. Pasirodo, jie jose aukoja aukas savo dievams. Jūra aukas nuplauna, o lėkštes išmeta į krantą. Jie jų nerenka, naujas lipdo ir vėl aukoja...

Papročiai: Mauricijaus saloje Aurika rado visą servizą tiesiog paplūdimyje, bet imti jų negalima – taip vietiniai atnašauja aukas savo dievams.

– Karantinas keliones kuriam laikui buvo apribojęs. Tai ir jūsų kolekcijos – tiek salų, tiek lėkščių – nesipildė?

– Pastarąjį kartą salos aplankytos 2019 m.: pavasarį savaitę buvau Santorine, o rudenį savaitę – Madeiroje. Lėkščių, žinoma, parsivežiau. Šiaip pastarąjį kartą keliavome pernai vasarą į Lenkiją – netoli, kad spėtume grįžti, jei uždarys sienas.

– Ar dažnai tenka tas lėkštes valyti ar nuplauti?

– Valyti tą kolekciją yra kančia. Reikia nukabinti po vieną lėkštę, nuplauti ir vėl pakabinti. Nes jei nukabini visas iškart, neatsimeni, kuri kur kabėjo, ir jos paprasčiausiai nebetelpa... Plauni tik rankomis, nes kartą, kai buvau sukišusi į indaplovę, ištraukiau kelias visai baltas. Galbūt jos buvo "Made in China", šiek tiek uždažytos tam kartui.

Kai kurios sudužusios lėkštės irgi gyvena antrą gyvenimą. Mano draugė dailininkė a.a. Jūratė Rekevičiūtė liepė sudužusių lėkščių neišmesti, o duženas jai atiduoti. Ji iš duženų ir kitokių detalių darė meno kūrinius-koliažus. Tad dalis mūsų lėkščių grįžo gyventi antro gyvenimo meno kūrinio pavidalu, kita dalis iškeliavo kažkur pas kažką. Juk kelionių lėkštės turi keliauti!

– Iš kur bus naujausia lėkštė?

– Kol kas nežinau. Gal suplanuosime kokią kelionę automobiliu, pavyzdžiui, per Prancūziją. Nesvarbu, kad jau ne kartą buvome – nuvažiuoji į kokį kitą miestą, kur dar nebuvai, ir vėl ieškai lėkštės. Gal skrisime į kokią nors salą.

Tačiau dėl darbų sunkoka planuoti atostogas. Su seserimi per karantiną pagaliau įgyvendinome savo seną planą – parašėme mūsų vaikystės patirtimi ir nuotykiais paremtas tris vaikiškas knygas apie dvynukių nuotykius Kernavėje, Palangoje ir Zarasuose – ten, kur kažkada gyvenome. Dabar jau baigiama maketuoti primoji knyga, tad daug visokių reikalų.

Dar reikia ruoštis tradiciniam dvynukų festivaliui "Twins Peak", kurį organizuojame kiekvienais metais PC CUP. Iki šiol renginys vykdavo lapkričio mėnesį, tačiau nežinia, kokios galimybės bus ką nors organizuoti šį rudenį, tai norime renginį paankstinti ir surengti jį vasaros pabaigoje CUP penktame aukšte, terasoje. Pernai dėl karantino renginys buvo virtualus – susirinko per 50 tūkst. žmonių.



NAUJAUSI KOMENTARAI

E.

E. portretas
Ir koks tas žurnalistės veiklos produktas? Su fetišistiniu nuokrypiu rankioti po europas molio rankdarbius ir pristatinėti tai, kaip siekiamybę? Skurdą visokeriopą ir antikultūrą propaguoja ta žurnalistė. Jai kur nors cepterių puodus pardavinėti tiktų, bet ne kažkuriame nuo galo LT portalų vaidentis. Beje, kaišioti kojas į sukultūrintą tvenkinį negražu. Juolab tropiniuose užsusieniuose. Bestseleriai jūs suvargę:)))

beliakas

beliakas portretas
geriau pasidarė išsivėmus? o jūs turbūt krūvas bestselerių išleidot? Nenustebsiu, kad šeimų maršui prijaučiat. tik jie taip sugeba suniekinti visus kurie bent šį tą gyvenime nuveikė.

E.

E. portretas
Numirsi, ir kur tos "kolekcijos" dėsis? Išparceliuos baracholkėse po 3 € kas nors. Ir niekas neprisimins , kad kažkokia žurnalistė kažkur buvo, kažką ėdė, kažką parašė, nes nieko nepaliko.
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių